Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

T.Dirgėla: jei vaikų rašytojas sukurs neįdomią knygą, vaikas prisimins ir nebeskaitys

Kuriant vaikams reikia didesnės atsakomybės nei rašant suaugusiems, nes tos knygos formuoja vaiko požiūrį į literatūrą. Taip portalui LRT.lt sako rašytojas Tomas Dirgėla. Anot jo, jei autorius sukurs labai neįdomią knygą, jaunajam skaitytojui gal atrodyti, kad ir kiti kūriniai tokie pat. Be to, priduria T.Dirgėla, nereikia vengti ir knygų, kurios baigiasi liūdnai, nes gyvenime būna visko ir vaikas turėtų tai pažinti, suprasti.
Tomas Dirgėla
Tomas Dirgėla / Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr.

Rašytojas T.Dirgėla taip pat dalyvauja 20-metį mininčioje Knygų mugėje, o šeštadienį čia pristatys ir naujausią savo kūrinį – „Apie raganos Šiokiostokios vaikus“.

– Knygas vaikams rašote nuo 2015-ųjų ir esate išleidęs, berods, 10 kūrinių. Paprastas klausimas – kaip?

– Pirmąsias dvi savo knygas vaikams rašiau ilgai – kažkur po 5–6 mėnesius. Tada knygų rašymas buvo mano laisvalaikio leidimo forma – jei turėdavau laiko, tai rašydavau puslapį ar du.

Kai knygų rašymas tapo mano pagrindiniu darbu ir pajamų šaltiniu, galiu savo laiką dėlioti taip, kad pirmenybė atitektų knygų rašymui. Kai pradedu rašyti naują kūrinį, per dieną jam skiriu 4–5 valandas ir per valandą stengiuosi parašyti 500 žodžių arba vieną knygos skyrių. Jei disciplinos pavyksta laikytis, knyga atsiranda per 2–4 savaites.

– Minėjote, kad rašymas iš pradžių tebuvo laisvalaikis. Kada buvo ta riba, kai tai tapo darbu?

– Kai perėjau į didesnę leidyklą. Mano pirmosios knygos leidykla buvo „Dominicus Lituanus“, o po to, kai parašiau naują kūrinį, sumaniau ją išsiųsti į didesnę leidyklą – „Tyto Alba“. Gavau honorarą ir pagalvojau, kodėl gi nepabandžius gyventi vien iš rašymo. Ir dabar, ir prieš kelerius metus buvo galima išgirsti žmonių, sakančių, kad iš rašymo gyventi neįmanoma. Bet taip sako tie, kurie nėra to bandę daryti. Aš pabandžiau ir man išėjo.

Iš rašymo gyventi galima, jei rašytojas supras, kad neužtenka vien rašyti knygų. Tai nereiškia, kad reikia eiti šokti ar dainuoti. Tai reiškia, kad reikia pačiam organizuoti susitikimus su skaitytojais. Tai prideda ne tik energijos, bet ir finansų.

Kai pradedu rašyti naują kūrinį, per dieną jam skiriu 4–5 valandas ir per valandą stengiuosi parašyti 500 žodžių arba vieną knygos skyrių.

– Žinau, kad knygas pristatote ir švietimo įstaigose. Kokius klausimus jums užduoda vaikai?

– Pačius įvairiausius. Kartais klausia, ar dar ilgai šnekėsiu, paprašo, kad kalbėčiau ir ilgiau, nes laukia kontrolinis darbas... Klausia, per kiek laiko parašau knygą, ar turiu vaikų, gyvūnų. Klausia, ar iš tikro turiu žmoną, o gal ji tik įsivaizduojama? (juokiasi)

– Ar kurdamas vaikams grįžtate ir į savo vaikystę? Įdomu, kaip jums pavyksta pajausti tą vaikišką vaizduotę?

– Grįžtu. Truputį rizikuoju, nes galbūt vaikystėje man patiko visai kitokie dalykai nei šiandienos vaikui. Grįžtu vos vos. Bet populiari mano knygų serija – detektyvas – apie Domą ir Tomą kilo iš to, nes būdamas vaikas mėgau žaisti, skaityti detektyvus.

Tačiau bandau nuo grįžimo į vaikystę atsiriboti ir naudoti kitus šaltinius – skaitytojus, kurie klausia ir siūlo, apie ką rašyti. Stengiuosi skaityti kuo daugiau geros vaikų literatūros, kad susidaryčiau vaizdą, kaip turėtų atrodyti gera knyga vaikams.

– Ne kartą esu girdėjusi, kad kurti vaikams – kur kas sunkiau nei suaugusiems. Kiek čia yra tiesos?

– Ir tiems, ir tiems rašyti nėra labai lengva. Tik vaikų rašytojai turi atsakomybę, nes rašo žmogui, kuris tik pradeda pažintį su knygomis, pradeda jas prisijaukinti. Jei vaikų rašytojas parašys labai neįdomią knygą, vaikas ją perskaitys, bet susidarys įspūdis, kad visos knygos yra tokios neįdomios. Ir jis daugiau nebeskaitys.

Kuriant vaikams reikia didesnės atsakomybės nei kuriant suaugusiems, nes tos knygos formuoja vaiko požiūrį į literatūrą.

– Vaikas – atviras skaitytojas, jis pasakys viską, ką galvoja, nevyniodamas į vatą. Ar tai negąsdina?

– Negąsdina, nes jeigu man pasakytų, kas negerai, aš apsidžiaugčiau ir turėčiau, kur tobulėti. Šiandien mane tėvai ir vaikai sustabdė, pasidžiaugė, kad mano knygos vaiką atitraukė nuo telefono ar kompiuterio, o galbūt tiesiog sudomino skaityti.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Tomas Dirgėla
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Tomas Dirgėla

– Kokia turėtų būti vaikiškų knygų pabaiga – ar visada tik laiminga?

– Ne, turėtų būti visokių, nes ir gyvenime visko atsitinka. Galime paimti pavyzdį – vaikas turi augintinį, kuris miršta. Vaiką reikia su tuo supažindinti. Kartais savo knygas rekomenduoju skaityti tokia seka, kad vaikai perskaitytų dvi ar tris rimtesnes, o tada maniškę. Ir vėl grįžtų prie rimtesnių knygų.

– Ar pats ketinate pradėti rašyti liūdnesnes pabaigas?

– Ketinau po 10 juokingų knygų etapo pereiti prie liūdnesnių, bet kol kas nepavyko. Nežinau, ar bandyti laužtis per save, ar rašyti kaip man sekasi geriausiai.

– Kaip vertinate knygas jaunimui, kuriose atsiranda netradicinė meilė, netradiciniai santykiai? Ar tokių knygų reikia?

– Manau, kad taip. Būna ir šeimų, kurie šią temą paliečia, todėl turėtų būti ir kūrinių. Vaikui skaitant knygą apie tokius ar kitokius dalykus, suprasti tai kur kas paprasčiau. Būna suaugusių, kuriems apie vienokius ar kitokius dalykus kalbėti sunku, o knyga gali pagelbėti.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Netikėtai didelis gyventojų susidomėjimas naujomis, efektyviomis šildymo priemonėmis ir dotacijomis
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?