„Pirmajam numeriui surinktos lėšos bus skiriamos tik žurnalo logotipui, dizainui ir maketui. Tos srities profesionalą jau radau, jis yra dirbęs ne su vienu popieriniu ir elektroniniu leidiniu“, – sako rašytojas.
Kol kas būsimam leidiniui numatytas pavadinimas „Čildren Buks“, tačiau, pasak T.Dirgėlos, jis dar gali keistis. Ir nors atsirado šį pavadinimą kritikuojančių, tačiau palaikymo šiam leidiniui netrūksta.
Apie ką kalbės šis būsimas leidinys? Kodėl jo reikia Lietuvos literatūrai, kai turime periodiškai leidžiamą „Rubinaičio“ žurnalą, kalbantį apie vaikų literatūrą?
Apie būsim leidinį, kuris, kaip planuojama, iš pradžių pasirodys elektroninėje erdvėje, ir kokiomis nuotaikomis šiandien gyvena knygų vaikams autoriai, kalbamės su rašytoju T.Dirgėla.
– Viešai prakalbote apie būsimą leidinį, skirtą vaikų literatūrai. Kaip gimė šio leidinio idėja?
– Kai atsiradau vaikų literatūroje, vis tikėdavausi, kad kol kas vienintelis žurnalas apie vaikų literatūrą „Rubinaitis“ su laiku atsinaujins tiek išore, tiek vidumi, ar pasirodys dažniau nei keletą kartų per metus. Manau, to tikrai norėtų ir patys „Rubinaičio“ kūrėjai, tačiau viską diktuoja skiriamas finansavimas.
Ir visai neseniai šovė mintis, kad užuot laukęs galiu ko nors imtis ir pats. O tam nėra geresnio laiko, negu šiandien, kai bendraminčių tiek idėjinis, tiek finansinis palaikymas gali padėti sumanymui tapti realiu rezultatu!
– Apie ką pasakos šis leidinys? Ko gali tikėtis skaitytojai, jų tėvai, rašytojai, vaikų literatūros vertėjai – kam jis bus skirtas?
– Leidinys daugiausia kalbės apie šiandienos vaikų literatūrą, apie šių dienų rašytojus, iliustruotojus, vertėjus ir aktualijas. Žurnalas turės daug rubrikų, kurias sudarys pokalbiai su knygų vaikams kūrėjais ir skaitymo skatinimo specialistais, knygų apžvalgos, fotoreportažai iš rašytojų ar iliustruotojų kasdienybės, trumpesnės ir ilgesnės naujienos iš vaikų literatūros pasaulio, verstiniai tekstai ar pokalbiai su užsienio autoriais. Savo rubriką turės ir skaitymą be galo mylintis vaikas, jis dalinsis savo pastebėjimais apie knygas ar šia tema kalbins savo bendraamžius. Žinoma, dėmesio bus skiriama ir prisiminti jau iškeliavusius vaikų knygų pasaulio dalyvius. Keli puslapiai bus skirti dar smagesniems dalykams – rašytojai bandys patys iliustruoti savo knygų veikėjus, iliustruotojai kurs eilėraščius arba tiek vieni, tiek ir kiti pasidalins juokingiausiais skaitytojų klausimais ar linksmiausiais nutikimais. Bendradarbiaujant su leidyklomis, konkursuose bus galima laimėti ir ne vieną puikią knygą.
Truputį rizikuoju planuodamas šį leidinį skirti visiems – tiek tėvams, tiek vaikams, tiek patiems vaikų knygų kūrėjams. Juk neretai būna, jog kas tinka visiems, tas – kaip vėliau paaiškėja – netinka niekam. Tačiau mokslinės, akademinės kalbos vengimas ir bandymas kalbėti šiuolaikiškai turėtų būti šio leidinio raktas į paties įvairiausio amžiaus skaitytoją.
– Turime periodiškai leidžiamą žinomą leidinį apie vaikų literatūrą „Rubinaitį“, kurį jau ir minėjote. Nebijote konkurencijos? Kuo jūsiškė idėja skiriasi nuo „Rubinaičio“?
– Keleto panašių pastabų jau buvau sulaukęs – „Juk turime „Rubinaitį“, ar neužtenka?“ Bet lygiai taip pat turime „Literatūrą ir meną“, „Šiaurės Atėnus“, „Nemuną“, „Metus“… Ar dėl to blogai? Nemanau.
Lygiai taip pat galime turėti ir ne vieną leidinį apie vaikų literatūrą. Ypač dar ir dėl to, jog su knygomis suaugusiesiems ar jų autoriais galime susipažinti beveik visur, pradedant naujienų portalais, televizijos laidomis, kultūrine ar populiariąja spauda, o pokalbiai su vaikų rašytojais ar su vaikų knygomis susijusios naujienos šitoje jūroje paskęsta ir sutinkamos gana retai arba nesutinkamos visai.
Leidinys daugiausia kalbės apie šiandienos vaikų literatūrą, apie šių dienų rašytojus, iliustruotojus, vertėjus ir aktualijas.
Manau, jog apie konkurenciją šioje nišoje negali būti nė kalbos – Lietuvoje vaikų literatūrai dėmesio skiriama tikrai per mažai, tad tiek „Rubinaičio“, tiek ir būsimo žurnalo tikslai yra tokie patys – populiarinti vaikų literatūrą ir skaitymą. Gal apie konkurenciją būtų galima užsiminti, jeigu mane kalbintumėte kaip dar vieno žurnalo apie įžymybių gyvenimą sumanytoją (šypsosi).
Aišku, šio žurnalo bandymas populiarinti vaikų literatūrą nuo „Rubinaičio“ skirsis keliais aspektais. Sklaidos prasme – jis pasirodys kartą per mėnesį, kol kas bus elektroninis ir nemokamas. Jo dizainas bus artimas šiuolaikiniams žurnalams, o turinys bus laisvesnis ir apie vaikų literatūrą bus bandoma kalbėti populiariai. Žinoma, stengiantis išlaikyti kokybę.
Jau dabar sulaukiu nemažai žinučių, kad žurnalą iš karto reikėtų leisti popierinį ir tai, žinoma, labai džiugina! Tačiau protingiausia būtų sulaukti bent pirmojo ar kelių pirmųjų numerių elektroniniu formatu ir tada išgirsti skaitytojų nuomonę.
– Kol kas jūsų turimai idėjai suteiktas pavadinimas – „Čildren Buks“. Pavyzdžiui, rašytojas Justinas Žilinskas jau spėjo šį pavadinimą sukritikuoti. Kodėl pasirinkote būtent „Čildren Buks“?
– Tiesiog vos pagalvojus apie idėją mintyse gimė būtent toks pavadinimas. Kol kas jį palaikančių yra daugiau nei kritikuojančių. Bet visko gali būti. Galbūt pavadinimas dar ir keisis – turiu mintį, kad jį siūlyti galės žurnalo leidimą parėmę žmonės. Tačiau pavadinimo norisi kažkokio įdomesnio ir išskirtinio, labiau šiuolaikiško. Žurnalą pavadinti tiesiog „Vaikų knygomis“ ar panašiai – nesinori. Tad jeigu ne „Čildren Buks“, galbūt pavadinimas sulauks ir kitų įdomių pasiūlymų.
– „Patreon“ sistemoje ieškote finansavimo savo idėjai – esate skaičiavę, kiek finansų reikia surinkti, kad jūsų brandinama leidinio idėja virstų realybe?
– Pirmajam numeriui surinktos lėšos bus skiriamos tik žurnalo logotipui, dizainui ir maketui. Tos srities profesionalą jau radau, jis yra dirbęs ne su vienu popieriniu ir elektroniniu leidiniu. Norisi, kad pirmas blynas iškeptų nei per daug, nei per mažai apskrudęs, o tam reikia ir atitinkamų finansų. Šią akimirką dar trūksta maždaug 400 eurų, kurie bus skiriami minėtiems darbams.
Žinoma, jeigu lėšų pirmajam numeriui pavyktų surinkti daugiau, būtų dar smagiau – tuomet atsirastų galimybė atsilyginti ir kalbos redaktorei, ir vertėjai, ir būsimų tekstų autoriams, kurie visi kol kas pasiryžę prie žurnalo atsiradimo prisidėti savo brangaus laiko ir turimų žinių sąskaita.
– Ar sulaukėte kolegiškos paramos iš rašytojų bendruomenės? Kaip jie reaguoja į jūsų planus?
– Sulaukiau, ir tai yra tikrai nuostabu, kai žmonės siūlo savo profesionalią patirtį tiesiog padovanoti – tiek apsiimant žurnalo kalbos redagavimo darbus, tiek verčiant tekstus iš užsienio kalbų ar yra pasiruošę suteikti kitokią pagalbą, kai tik jos prireiks! Kiti kolegos džiūgauja kaip pavyzdžius pateikdami kitose šalyse leidžiamus žurnalus apie vaikų literatūrą – kad, štai, kažką panašaus turėsime ir mes. Taip pat vaikų knygų kūrėjų džiaugsmas kyla ir dėl to, kad atsiras dar viena niša ir skaitytojai savo mylimus autorius ar dailininkus galės pamatyti ir iš kitos pusės, ne tik per kūrybą.
– Jūs taip pat esate ne vienos knygoms vaikams autorius. Su kokiais iššūkiais šiandien susiduria vaikų literatūros kūrėjai?
– Šiandien rašytojams, taip pat ir vaikų, yra pats tikriausias aukso amžius. Tai galima pavadinti ir pliusu, ir minusu, nes išleisti knygą šiandien nėra didelių sunkumų.
Tik čia aukso amžiaus pliusai ir baigiasi, nes toliau gali nukentėti skaitytojas. Štai čia iškyla užduotis vaikų rašytojui – rašant knygą išsilaikyti tame pačiame lygyje kaip ir skaitytojas. Nelaikyti vaiko mažesniu už save, nemanyti, kad jis nėra reiklus, ir nesistengti vaiko dirbtinai išaukštinti. Skaitytojas vaikas tokį dirbtinumą tekste tikrai pastebės, kad ir kaip rašytojas bandys tai paslėpti.
Man asmeniškai didžiausias iššūkis – rasti viduriuką tarp kokybiškos literatūros ir populiariosios, kad mano knygos vaikų būtų ir lengvai perskaitomos, ir išlaikytų kokybės kartelę.
Perfrazuojant vieną rašytoją, savo knygas laikau saldainiais, kurie vaikams tarp vitaminų ir sveiko maisto – šiuo atveju, tarp rimtesnių knygų – taip pat yra svarbūs. Tik stengiuosi, kad tie mano saldumynai būtų ne tik skanūs, bet ir ne pačios prasčiausios sudėties (šypsosi).
– Kartais gali atrodyti, kad vaikų literatūra yra tarsi paraštėje – ji sulaukia mažiau dėmesio nei, pavyzdžiui, knygos suaugusiesiems. Kodėl taip yra?
– Nes knygos suaugusiesiems yra knygos, o knygos vaikams yra knygelės – gaila, bet šiandien toks požiūris tarp su vaikų literatūra nesusijusių žmonių yra tikrai dažnai sutinkamas. Ir liūdniausia, kad kartais šitaip galvoja net vaikus turintys tėvai! O gal toks požiūris į vaikų literatūrą parodo požiūrį ir į vaikus apskritai?
Jeigu lėšų pirmajam numeriui pavyktų surinkti daugiau, būtų dar smagiau – tuomet atsirastų galimybė atsilyginti ir kalbos redaktorei, ir vertėjai, ir būsimų tekstų autoriams, kurie visi kol kas pasiryžę prie žurnalo atsiradimo prisidėti savo brangaus laiko ir turimų žinių sąskaita.
Gali būti, jog naujienų portalų, televizijos laidų ar popierinių leidinių redaktoriai bijo rizikuoti – gal su vaikų literatūra susijusios naujienos nesulauks didelio dėmesio. Bet ar daug papildomų išlaidų reikalautų skiltis kokiame naujienų portale, skirta vaikų literatūrai? Pasižadu viešai – mielai palaikyčiau tokios rubrikos gyvybę ir už ačiū. Ir toks tikriausiai atsirasčiau ne aš vienas. (šypsosi)
– Kalbant apie knygų skaitytojus, dažnai girdime kalbas, kad jų gretos mažėja. Kaip su tuo kovoti ir ar reikia tai daryti? Galbūt jūsų leidinio viena iš misijų bus raginti į rankas paimti knygą?
– Mano nuomone, su neskaitymu kovoti tikrai nereikia, nes tada galima atsimušti į dar didesnį nenorą atsiversti knygos. Mano skaitymo skatinimo receptas tėvams, kad jų atžalos pamiltų skaitymą, yra toks:
-
Pagaliau suprantame, kad vaiką veikia pavyzdys, o ne tuščios kalbos.
-
Savyje atrandame kantrybės.
-
Pasiimame knygą ir skaitome.
-
Po valandos, po kelių dienų, savaičių ar mėnesių džiaugiamės rezultatais – skaitančiais savo vaikais.
-
Dar kartą atrandame kantrybės ir kurį laiką nesikišame į naujai iškepto skaitytojo skaitomų knygų kokybę, kad ir kokia nekokia ji būtų.
Po kiek laiko mums reikės:
6. Domėtis vaikų literatūra bendraujant su bibliotekininkais, skaitant „Rubinaitį“ ar būsimą naują žurnalą ir vaikui po truputį, atsargiai siūlyti vis kokybiškesnę knygą, kol po kiek laiko jis pats susiformuos savo kokybišką literatūrinį skonį.
Belieka mėgautis rezultatu!
– Ačiū už pokalbį.
Prisidėti prie T.Dirgėlos idėjos įgyvendinimo galite paspaudę čia.
