– Kas jus atvedė į knygų pasaulį? Pamenate, ką skaitėte vaikystėje?
– Migloti mano vaikystės prisiminimai apie tai, ką skaičiau. Atsimenu tik dvi knygas iš vaikystės. Tai buvo Vytauto Misevičiaus „Danuko Dunduliuko nuotykiai“, kuri atrodė kaip humoro viršūnė – tuo metu man buvo šešeri ar septyneri, o gal ir truputį daugiau. Tada, paauglystės pradžioje, perskaičiau Howardo Pyle'o „Robino Hudo nuotykius“ ir ji man padarė tokį pribloškiantį įspūdį, kad aš kelerius metus vaikščiodamas mokykloje sakydavau: kam jūs tas knygas skaitote, aš jau radau savo gyvenimo knygą ir man nebereikia daugiau jokių knygų skaityti. Kam skaityti naujas knygas, jei viena gera?
Buvau gana neskaitantis vaikas ir paauglys, nors šeimoje knygų buvo daug, jos buvo man rodomos ir skaitomos. Jaučiau, kad knygos ir aš neturime nieko bendro, o poezija juolab – atrodė kaip košmaras. Ir vieną dieną, nežinau, ar tai buvo mokyklinė programa, ar ji netyčia per draugus pas mane atsirado... J.D.Salingerio „Rugiuose prie bedugnės“. Ji buvo pirma knyga, kuri visiškai mane pribloškė. Prisimenu, žiūrėjau į ją perskaitęs ir galvojau: tai knygos gali būti man aktualios? Tuomet pro truputį viskas ir prasidėjo. Šia proga, neslepiu, turiu ir lapą, kuriame esu susirašęs, ką norėčiau paminėti apie knygas, bet „Rugiuose prie bedugnės“ atsiminčiau ir be lapo. Tai buvo pirmoji knyga, kuri man išrėkė, kad aš daug prarandu neskaitydamas.
-
Vestuvių planuotoja Laura Vagonė: „Labai gaila tų žmonių, kurie neskaito knygų“
-
Donatas Puslys: „Yra daug prastos literatūros, bet jos yra visur“
-
M.Jastramskis: apie perskaitytą K.Ishiguro kūrybą, G.Orwellą ir dėmesio vertas fantastines knygas
-
Kristina Savickytė: „Tikėtina, kad vaikas neskaitys namuose, kuriuose neskaito nei mama, nei tėtis“
-
Viktoras Bachmetjevas: „Filosofui knygų biblioteka yra jo laboratorija“
– Jei reikėtų išskirti labiausiai jums įsiminusias perskaitytas knygas, kokie tai būtų kūriniai?
– Būtų labai lengva tai padaryti, nes man iš anksto atsiuntėte šį klausimą, ir aš pasiruošiau, juk čia ne „Auksinis protas“, kuriame reikėtų tikrinti žinias (šypsosi). Aš knygas sudėliočiau į tokius etapus, nes mes iš tikrųjų skaitome etapiškai. Tikiu, kad kažkiek laiko praėjus mes esame nauji žmonės – atrodytų, kad kas rytą mes atsibundame į tą patį kūną tie patys, bet aš palaikau režisieriaus Alejandro Jodorowsky mintį, kad per gyvenimą mes nugyvename kelias savęs versijas.
Tad jei save išskaidytume versijomis, pirmoji sąmoningo skaitymo versija, pavadinkime tai skaitymo pamatais, kurie suformuoja fundamentus, kas patinka – įtaka, kuri tuo metu padaroma, yra pati ryškiausia, sodriausia.
Pirmoji įtaka buvo J.D.Salingeris, jo cinizmas, puikus jautimas, kuo gyvena jaunas žmogus. Kita knyga, kuri padarė įspūdį ir įtaką, kuri iki šiol tęsiasi ir smarkiai prisidėjo formuodama mano humoro suvokimą, buvo Danilo Charmso „Nutikimai“. Jei reikėtų pasakyti, kokia knyga man yra arčiausiai Šventojo Rašto, tai turbūt būtų „Nutikimai“. D.Charmsas man parodė pasaulio absurdiškumą ir juokingumą. Po to Gabrielis Garcia Marquezas – pamenu, kai perskaičiau „Patriarcho rudenį“, pradėjau iš rašinių gauti labai blogus pažymius, nes nusprendžiau, kad reikia rašyti ilgais ir daug skyrybos reikalaujančiais sakiniais. Ričardo Gavelio „Vilniaus džiazas“ buvo pirmoji mano skaityta jo knyga – labai sužavėjo, nustebino, pasirodė gaivališka. Galiausiai, Antano Škėmos „Balta drobulė“ – turbūt, mūsų visų iš mokyklos parsineštas kūrinys. Tokie buvo mano skaitymo pamatai.
Po to perėjau į antrą etapą – pradėjau sąmoningai ieškoti knygų. Čia buvo ir Oscaro Wilde'o fazė – jo puikus humoro jausmas ir ironiškas pasaulio matymas. Josepho Hellero „22-oji išlyga“ – turbūt, viena juokingiausių knygų, kurią esu skaitęs. Ji ir Iljos Ilfo ir Jevgenijaus Petrovo „12 kėdžių“ bei „Aukso veršis“ sudarytų mano idealiai juokingas, bet kartu ir labai metaforiškas knygas. Negaliu praleisti Kurto Vonneguto, kuris labai prisidėjo prie atrodymo išprotėjusiu – skaitydamas „Skerdyklą Nr. 5“ aš prapliupau balsu kvatotis ir negalėjau patikėti, kad knyga tai gali padaryti. Anthony Burgesso „Prisukamas apelsinas“, Franzo Kafkos „Procesas“, Patricko Suskindo „Kvepalai“ – visi šie kūriniai buvo toks antras lygis.
Brandesniame skaitymo periode prasidėjo Jorge'as Luisas Borgesas – didelis atradimas, ypač „Fikcijos“. Henry Millerio „Vėžio atogrąža“ – gaivališkas, turtingas, ciniškas kūrinys. Maždaug tuo metu pradėjo ryškėti brandusis periodas – pradėjau suprasti, kokios knygos man patinka. Louiso Ferdinando Celine'o „Kelionė į nakties pakraštį“ laikyčiau viena iš esminių knygų mano gyvenime, ji mane privertė ne tik susimastyti apie kalbos turtingumą ir grožį, bet apie vertimo galią – tai buvo Prano Bieliausko vertimas ir aš neatsimenu, kada skaitydamas knygą buvau išsirašinėjęs lietuvių kalbos žodžius, kurių aš nežinau arba kurie panaudoti taip, kaip niekada nemačiau jų panaudotų. Tai buvo atrakintas kalbos turtas.
Roberto Musilio „Žmogus be savybių“ – nesibaigianti knyga iš esmės apie nieką, tai idėjų knyga, kuri neturi aiškios fabulos. Beje, ji neseniai buvo perleista, tad gal dar galima rasti kur nors, nes apmaudu, kad tos didžiosios knygos prapuola kažkieno lentynose ir jų nebėra. Pavyzdžiui, L.F.Celine'o knygą gauti – beveik neįmanoma, tad jei kas nors ją turite ir norite man parduoti, perku iš karto, nes esu ją ne vieną padovanojęs draugams, o tai yra knyga, kurią gali dovanoti draugams ir skleisti gerą žinią.
Dar paminėčiau Johno Fante – nemažai jo knygų yra išleista lietuvių kalba, bet ypač jį įdomu skaityti angliškai. „Paklausk dulkių“ – nuostabi knyga, kurią man „parekomendavo“ Charlesas Bukowskis. Mano mėgstamiausias, turbūt, anglų kalba skaityti autorius yra ir kartu mėgstamiausias gyvas autorius – Cormacas McCarthy, jo „Blood Meridian“ yra neįtikėtino sodrumo, kruvinumo, prievartos, į nieką nepanašus savitą kalbą turintis, nesuvokiamo sudėtingumo, reikalaujantis pastovaus atsirėmimo į žodyną kūrinys, bet kartu su šia investicija daug gauni atgal. Iš poetų dar norėčiau paminėti mano dievinamą E.E.Cummingsą, kuris mėgo pasirašinėti ir viską rašė tik mažosiomis raidėmis, laužė kalbą, nepaisė skyrybos.
Dabartiniame periode aš išgyvenu turtingą, daug duodantį Rytų Europos rašytojų etapą. Taip sutampa, kad tarp jų yra nobelistų. Svetlanos Aleksijevič „Černobylio malda“ – pribloškiantis kūrinys, mano manymu, gerokai pralenkiantis ir serialą, kurį visi gyrė, ir atėmęs iš jo visą žavesį, nes knygą anksčiau paskaičiau ir žiūrėdamas serialą nebejaučiau tokio drebulio, kokį jautė visi. Taip pat Olga Tokarczuk – mano naujoji meilė, viską, ką randu, stengiuosi paskaityti. Ir mano poetinė meilė – Wislawa Szymborska. Yra puiki poezijos rinktinė, kurioje galima matyti ir lietuvišką, ir lenkišką tekstą.
Prieš interviu dar kalbėjome apie Roberto Bolaño – tai kita man daug duodanti linija yra Pietų Amerikos rašytojų linija. Juano Rulfo „Pedras Paramas“ – nuostabus kūrinys, kurį, kalbama, kai Gabrielis Garcia Marquezas buvo gyvas, mokėjo mintinai. Knyga, vadinama magiškuoju realizmu, nors visi rašytojai iki vieno gėdijasi to magiškojo realizmo, tarsi tai lyg pasakos, suprask. Bet mūsų gyvenimas tikras magiškas realizmas, jei pasižiūrėtume į koronaviruso kontekstą. Dar paminėčiau Adolfo Bioyo Casareso „Morelio išradimas“ – įkvepianti, keista, turininga knyga.
Gal jau sustosiu, nes nesibaigia sąrašas – jis begalinis (šypsosi). Tai tos knygos, kurios susidėjo, ir aš esu čia gal dėl to, kad jas perskaičiau.
– Ar yra knygų, kurių negalite skaityti?
– Kaip ir kiekvienam kokio nors užsiėmimo mėgėjui, dauguma tos srities dalykų turėtų būti nepakenčiami – jei domiesi muzika, muzika tau yra šlykšti, jei domiesi automobiliais, dauguma automobilių baisūs, jei domiesi literatūra, mano manymu, dauguma kūrinių yra nepakenčiami. Nekenčiu pezalų, rašliavos, pseudointelektualizmo, tokios dviejų centų išmintėlės, kurios mūsų literatūroje galima rasti labai daug, ypač bestselerių sąrašuose. Gerai pagalvojus, viso to galiu atrasti Paulo Coelho kūryboje. Jo nuoširdžiai nemėgstu, bet jokiu būdu nesmerkiu žmonių, kurie jį mėgsta. Svarbu, kad tai nebūtų paskutinė jų skaitymo stotelė, tai tik pirmas laiptas, ant kurio užsilipi – nieko blogo.
Dabartiniame periode aš išgyvenu turtingą, daug duodantį Rytų Europos rašytojų etapą. Taip sutampa, kad tarp jų yra nobelistų.
Labai lengva atpažinti neskaitantį žmogų. Jei žmogus sako, kad P.Coelho yra jo mėgstamiausias rašytojas, tai žinok, kad šis žmogus knygų neskaito. Nieko prieš šį autorių neturiu, bet noriu paskatinti, kad jei pamėgote P.Coelho, reikia judėti ir ieškoti toliau, nes skaitytojo džiaugsmas ir yra tai, kad vis atrandi daugiau, nei gali atrodyti. Pavyzdžiui, perskaitai L.F.Celine'ą ir galvoji, kad viskas baigta, jau perskaitei visas knygas, kurias reikėjo. O tada skaitai ir atrandi O.Tokarczuk.
Apie ją daug kalbėta, bet, mano manymu, nepakankamai pergirta knyga – Kimo Leine'o „Amžinybės fjordo pranašai“. Jis buvo ir Lietuvoje, Vilniaus knygų mugėje (interviu su autoriumi rasite čia, – aut. past.). Absoliučiai nuostabi knyga – jei būtų parašyta prieš 50 metų, manau, dabar ją laikytume klasika. Tikėkimės, kad ji tokia bus. Tad atrandi tokias knygas, atsiprašai už savo eretiškas mintis, kad jau bandei pasakyti, jog viską perskaitei, ir dūlini skaityti bei ieškoti dar.
– Feisbuke aktyviai kalbate apie rekomenduojamas perskaityti knygas, skaitytojų internetinėje platformoje „Goodreads“ taip pat. O kaip pats renkatės knygas?
– Man svarbiausi yra du faktoriai. Pirmas – ką mano mėgstami rašytojai skaito. Paskaitai, ką jie skaito, ir gali lįsti gilyn. Jei kažkas, kas tau yra pusdievis, sako, kas yra jo geriausia knyga, man atrodo, kad nėra jokių šansų jos neperskaityti. Antras – aš labai tikiu savo mylimais žmonėmis, kurie yra mano gyvenime, kurie yra man įdomūs. Jeigu jiems tai yra šventa knyga – aš ją perskaitysiu, jei ne iš karto, tai bent po trejų metų tikrai (šypsosi).
– Ar yra knyga, iš kurios tikėjotės labai daug, bet galiausiai ji jus nuvylė?
– Laikau didžiuliu žygdarbiu, kad pavyko susigrumti su Jameso Joyce'o „Ulisu“. Labai dramatiški jausmai vyksta, skaitant tą knygą. Be jokios abejonės, negali nepripažinti jos svarbos ir ambicijos, negali paneigti autoriaus sugebėjimų, bet kartu neaplenkia blogas jausmas, kad tai yra savimėga savo supertalentu, savo raumenų demonstravimas. Nepaisant viso potencialaus gylio, ją skaitant negali išsisukti neskaitydamas dar tiek pat teksto paaiškinimų, nes tavo menkas protas negali jos išrišti. Yra pilna internete resursų, atskirų knygų išleista, kurios nagrinėja „Ulisą“.
Tas krūvis ir spaudimas, kad tai yra absoliutus ir neginčijamas šedevras – jei pažiūrėtume visų laikų geriausiai vertinamas knygas, tai „Ulisas“ būtų numeris vienas ar bent jau viršūnėje. Bet skaitydamas lieki toks abejingas tai knygai. Intelektualiniame lygmenyje supranti, kad tai yra galinga, bet, ką aš vertinu knygose, kad jos tave pagauna, įsuka į savo pasaulį ir nusineša kažkur paskui save ir užsimiršti, kad esi skaitytojas. Galinga knyga paskandina užmarštyje apie savęs egzistavimą – esi ne skaitytojas, o, laimės atveju, keliautojas į fjordus. „Ulisas“, nepaisant neginčijamos intelektinės jėgos, mane paliko abejingą, žiovaujantį. Ši knyga mane nuvylė.
– Minėjote, kad kai kuriuos kūrinius skaitote anglų kalba. O kuria kalba dažniausiai skaitote?
– Stengiuosi varijuoti – turiu tokį ne iki galo išdirbtą skaitymo algoritmą. Visada skaitau tik vieną knygą, bet kai ją baigiu, imu kitokią. Pavyzdžiui, jei skaitau profesinę – apie komunikaciją ar technologijas, tai kitą imu grožinę lietuvišką, o po to grožinę anglišką, dar vėliau – poeziją ir t.t. Taip tarp keturių ar penkių formatų laviruoju – mėgstu ir grafines noveles.
Stengiuosi keisti ritmą, nes vien grožinės literatūros skaitymas vienokius dalykus duoda, žinių suteikimo prasme kitos knygos irgi yra reikalingos. Poezija – šiuo metu mano didysis džiaugsmas, kuriame randu visko gero, ko nesugebėjau rasti prieš tai daug metų.
Labai smagu tam tikra prasme būti analfabetu, nes atsidarai duris ir sakai – kas, poezija? Pavyzdžiui, E.E.Cummingsą atrandi, kai visi jau seniai atradę ir esi toks mažas nustebęs vaikas... Galiu sukurti iliuziją, kad beprotiškai daug skaitau, bet aš manau, kad skaitau tiek, kiek skaito normaliai skaitantys žmonės – tiesiog stengiuosi niekada nedaryti tarpo tarp skaitymo. Viena knyga baigiasi, kita prasideda. Kritikams reikia atlaikyti didžiulius tempus, o aš skaitau savo malonumui.
– Jau nemažai užsiminėte apie savo skaitymo įpročius. O turite skaitymo ritualą, be kurio skaitymas neįsivaizduojamas?
– Visgi tyloje tegaliu normaliai skaityti, labai sunku, jei yra koks nors šurmulys. Daug kartų esu bandęs skaityti su muzika – labai prasti rezultatai. Bet mėgstu skaitydamas įsidėti ausines, bet neklausyti muzikos, tiesiog kad užspaustų ausis ir nieko negirdėčiau.
Visi mes daugiau ar mažiau skaitome sėdėdami patogiame krėsle ar lovoje, bet man vienas geriausių atradimų, ką yra pavykę padaryti su skaitymu, tai skaitymas anksti ryte. Atsikeli ir pradedi skaityti. Atrodo, kad tai gana stebuklingas dalykas. Visų pirma, tai reiškia, kad turi prabangą sau leisti paskaityti pusvalandį – iš karto jautiesi kaltas, nes juk atsikėlus iš karto reikia bėgti dirbti. Antra – sustabdai save nuo telefono čiupimo, nes prabundi švaria galva ir tokiu atveju beri į save dažnai šlamštiškus dalykus.
Rytinis skaitymas man yra didžiausias ritualas.
„Ulisas“, nepaisant neginčijamos intelektinės jėgos, mane paliko abejingą, žiovaujantį. Ši knyga mane nuvylė.
– Esate knygų kaupikas ar, pavyzdžiui, skaitote elektronines knygas?
– Aš elektroninio formato nepripažįstu ir nemėgstu. Save saugau nuo jo. Pavojinga sakyti, nes po to sutiksite mane su skaitykle, bet dabar esu ramus, kad šita mano versija gyvenime aktyviai nenaudos skaityklės.
Aš, kaip ir visi, esu nepasotinamai žingeidus. Mums įdomu viskas ir kai turi skaityklę, per sekundę gali turėti bet kurią knygą – mane tai visiškai demotyvuoja. Čia lyg „Spotify“ – turi viską. Jei neturi vidinės griežtos higienos ir savęs priežiūros, tai viskas taip išbyra, kad paklaustas, ką šiuo metu klausai ar ką skaitai, nebeatsimeni, nes viskas yra tas pats. Šiame pandemijos fone išryškėjo labai didžiulė tema, kad kai viskas persikelia į ekranus, viskas tampa labai vienoda – mūsų santykiai, darbo reikalai, pokalbiai su draugais. Dabar viskas yra vienas ir tas pats ekranas ir man tai asmeniškai yra labai baisu. Omenyje turiu ilgą skaitymą.
Tikiu, kad popieriaus laikymas, kvapo buvimas duoda papildomą plokštumą, kuri man padeda dar labiau mėgauti knyga. Dar vienas dalykas, tą galima daryti ir skaitmeninėje versijoje, bet mano pastarojo pusmečio džiaugsmas – pradėjau braukyti knygas. Anksčiau bijodavau, atrodė vos ne šventvagiška tai daryti. Bet jei manęs kas paklaustų, kaip įsivesti tam tikrą skaitymo tempą, nes girdžiu daug iš draugų ir aplinkos, kad žiauriai sunku pasiimti tą knygą, nes instagramas toks patrauklus ir spalvingas, tai būtų mano vienas iš patarimų – pasibraukti knygose mintis. Kai skaitai ir brauki, turi tam tikrą interaktyvumą, esi gyvesnis ir kartu turi būti įdėmesnis, nes medžioji, ieškai minčių. Man atrodo, kad tai duoda jėgos nenumesti knygą.
– Kartu su filosofu Kristupu Saboliumi esate pristatęs knygą „Žmogus, kuris žinojo viską“. Ar šiuo metu ką nors rašote? Galbūt galime tikėtis dar vienos knygos?
– Pernai pradėjau rašyti ir visus šiuos metu rašau, esu įsipareigojęs rudenį turėti rankraštį. Rašau esė, bandau suprasti, kas pasaulyje vyksta. Išties esu knygą neblogai permąstęs konceptualiąja prasme ir esu nemažai to išpildęs. Be jokios abejonės, sekasi siaubingai prastai. Jei rašymas nėra vienintelis užsiėmimas ir nesi vien tik rašytojas, tai rasti laiko rašymui labai sunku. Jei per dieną skiri rašymui šešias valandas, tai iš tikrųjų rašei, duok Dieve, valandą arba dvi. Visą kitą laiką tu įeidinėji į rašymą, su tavimi vyksta bjaurus psichologinis procesas, o galiausiai, kai pakliūni į rašymo ritmą, reikia eiti vakarieniauti, namo ir pan. Tai sunkiausia.
Pirmoje knygoje su Kristupu mes sąmoningai nenaudojome jokio kalbos manieringumo, o čia aš sau leidžiu viską ir rašysiu taip, kaip man patinka. Nieko nėra banaliau kaip pasakyti, kad tai knyga apie gyvenimą, nes visos knygos yra apie gyvenimą. Bet kad paklausėte pirmi, pirmiems ir pasakysiu, kad iš esmės tai bus visos mano gyvenimo knygos, kurių aš neparašiau – buvau pradėjęs daug skirtingų knygų ir jas numesdavau. Tai bus rinkinys įvairiausių knygų, kurios turės atskirus viršelius. Turėsi vieną knygą, bet viduje bus daug knygų ir jos visos nutrūks kažkurioje vietoje. Kas yra skaitęs Italo Calvino „Jeigu keleivis žiemos naktį“, tai toje knygoje yra truputį įkvėpimo.
Kol kas galiu tiek pasakyti, kad tai bus ne grožinės literatūros formatas, o esė. Bet gali būti, kad paklaustas po pusmečio sakysiu – kokia knyga? (juokiasi). Dėl to propaguoju tokį dalyką – jei kažką darai, turi būtinai girtis, kad tai darai. Ne tuo, ką darai, bet girtis, kad darai – tai įpareigoja. Tad aš tyčia save įmetu į tokią nepatogią padėtį ir būsiu labiau įsipareigojęs parašyti tą knygą.
– Ačiū už pokalbį.
Projektą „15min knygos“ remia Kultūros taryba
