Visai neseniai lietuviškai išleistas naujas knygos leidimas su vokiečių kilmės amerikietės Noros Krug iliustracijomis. Knygą iš anglų kalbos išvertė Viktoras Bachmetjevas, o išleido leidykla „Hubris“.
Pristatome pokalbį su autoriumi: jame aptariamas istorinio raštingumo trūkumas, kuriame autorius aptaria istorinio raštingumo trūkumą, kaip žinias ir faktus pakeitė „Facebook“ ir kodėl jam pačiam svarbi grožinė literatūra.
– Kas paskatino išleisti knygą „Apie tironiją“ grafinio pasakojimo pavidalu?
– Iš pradžių ji pasirodė tokia itin paprasta ir prieinama forma. Visada maniau, kad knygos forma gali būti kitokia, bet kokia konkrečiai, supratau tik perskaitęs Noros Krug knygą „Kruvinos žemės“. Kai tik baigiau ją skaityti, nedvejodamas paskambinau Norai ir pakviečiau dirbti kartu. Dalis darbo buvo ir teksto atnaujinimas – tekstą, kuris buvo aktualus tik 2016 metams išbraukiau ir pridėjau tai, kas atrodė svarbu iš 2020 metų gyvenimo.
– Pirmasis knygos leidimas pasirodė iškart po Donaldo Trumpo inauguracijos. Ar taip ir planavote, ar ši knyga – tarsi kvietimas apsiginkluoti?
– Taip, atrodo, kad tada tarsi kažkas būtų įžnybęs ir supratau, kad atėjo laikas, kai mes visi turime daryti viską, ką galime, kad pasipriešintume. Rašydamas knygą jaučiausi truputį apsinuoginęs – dabar tarsi privalau gyventi pagal tai, kas joje parašyta. Bet ir džiaugiuosi, kad taip nutiko. Kaip rašytojas, kartais turi išmokti būti pažeidžiamu.
– Dabar, žvelgiant atgal, atrodo, svarbu paminėti, kad piktintis D.Trumpu socialiniuose tinkluose – toli gražu negana?
– Būtent. Man regis, daugiausiai reakcijų sukėlusios pamokos knygoje buvo dvyliktoji ir tryliktoji. Pirmoji pamoka kalba apie būtinybę megzti akių kontaktą, o antroji – apie aktyvų įsitraukimą į politiką. Knyga iš esmės neša žinią, kad neužtenka tik priimti pasaulį tokį, koks jis yra ir jį komentuoti.
– Knygoje atkreipiamas dėmesys į istorinį raštingumą. Tokie šūkiai kaip „Pirmiausiai – Amerika“ arba Jungtinėje Karalystėje žinomas lozungas „žmonijos priešai“ ir tai, kaip lengvai jie gali būti prikeliami ir vėl panaudojami, rodo nepakankamą fašizmo istorijos išmanymą. Ar vis dar susiduriate su tokia problema, kad ir tarp savo studentų?
– Amerikoje istorija buvo labai rimtai nuvertinta. Sakyčiau, ši tendencija ėmė ypač ryškėti 1989-aisiais, kai ėmė plisti ta nelemta istorijos pabaigos idėja. „Pirmiausiai – Amerika“ arba „žmonijos priešai“ yra lozungai, kurių griebiasi tie, kas nori sugriauti demokratiją. Jei žmonės nežino, kokiame kontekste šie žodžiai buvo naudojami praeityje, jie tampa labai pavojinga. Dalis Trumpo palikimo yra valstijų įstatymai, kurie buvo kuriami taip, kad juose istorija būtų atvaizduojama nė kiek nekontroversiška. O, tai, būkime atviri, reiškia, kad ši istorija priklauso tik baltiesiems.
Man labiau patinka viltis nei optimizmas. Ir žinote, ką? Pasirodo, žmonėms tikrai labai patinka demokratija.
– Kai pasirodė jūsų knyga, žmonės buvo kritikuojami dėl 2016 metų lyginimo su 1930-aisiais. Ar pats jautėte nerimą tai darydamas?
– Nepamenu, kad būčiau jautęs. Kai žmonės nesutinka lyginti šiandienos su tuo, kas vyko praeityje, jie iš tikrųjų teigia, kad jiems neįdomu žvelgti nei į praeitį, nei į dabartį.
– Užaugote Deitone, Ohajo valstijoje. Kiek ši patirtis, gyvenimas nykstančios pramonės regione, leido jums suprasti jėgas kurios atvedė Trumpą į valdžią?
– Vaikystė Deitone man tikrai padarė daug įtakos. 2016 metais grįžau į šį miestą ir vaikščiojau per jo daugiabučius, kalbėjausi su gyventojais apie artėjančius prezidento rinkimus. Ši patirtis leido suprasti, kokie įtakingi šiandien yra socialiniai tinklai. Kai vienam vaikinui uždaviau kažkokį klausimą, jis tiesiog nuėjo pasiimti telefono ir grįžo pas mane su atsakymu, bet patikrinęs „Facebook“. Ten, iš kur kilę mano tėvai, galima sakyti, yra Trumpo valdos.
– Mes per mažai dėmesio skiriame regioninės žiniasklaidos įtakai...
– Tikrai manau, kad regioninės žiniasklaidos trūkumas yra vienas didžiausių problemos šaltinių. Didžioji dalis Amerikos šiandien – naujienų dykynė. Žmonės net neturi galimybės būti aktyviais piliečiais, nėra žurnalistų, kurie rengtų kokybiškas vietos politikų veiklos apžvalgas. vietos politikų veiklą. Tai, ką jie gauna iš žiniasklaidos yra nacionalinė politika. Pasitikėjimas, kurį anksčiau žmonės teikė vietinei žiniasklaidai, šiandien atiduodamas socialiniams tinklams, o šie yra puiki terpė sąmokslo teorijoms gimti.
– Vienas iš jūsų minimų priešnuodžių tam – skaityti knygas. Kokius autorius skaitėte pastaruosius penkerius metus?
– Vis iš naujo grįžtu prie Rogerio Penrose‘o, fiziko. Man jis svarbus tuo, kad turėjo savo požiūrį į kvantinės mechanikos nenuspėjamumą, o tai turi įtakos ir politikai. Skaitau ir kitus autorius, kurie praėjusiame šimtmetyje vienaip ar kitaip susidūrė su šiais klausimais: Hannah Arendt, Václavas Havelas, Victoras Klempereris. Be to, man labai svarbu skaityti romanus, nes jie paruošia scenoms realiame gyvenime, su kuriomis dar neteko susidurti. Ką tik pradėjau skaityti „Pavojingus ryšius“ (prancūzų karininko Pierre Choderlos de Laclos 1782 m. romanas – vert. past.). Taip pat, visada apsidžiaugiu, jei išgirstu, kad pasirodė naujas Juliano Barnes romanas.
– Atrodo, kad tironijos priešybė yra ne laisvė, o kažkas aktyvesnio – kūrybiškumas, įsitraukimas. Kaip manote, ar menininkai ir rašytojai šiandien dar gali atliepia šiuos iššūkius?
– Manau, svarbu pasakyti, kad laisvė negali būti priešinama su niekuo. Nesiimsiu kritikuoti menininkų ar rašytojų. Pagrindinė problema neretai yra ta, kad yra sunku išvysti jų darbus. Viena didžiausių mūsų bėdų, kad šiandien stokojame būdų įsivaizduoti šviesią ateitį. Menas ir literatūra visgi pramankština šiuos mūsų vaizduotės raumenis.
– Kas jums teikia optimizmo?
– Man labiau patinka viltis nei optimizmas. Ir žinote, ką? Pasirodo, žmonėms tikrai labai patinka demokratija. Dainuoja širdis matant, kiek daug žmonių iš tiesų rūpi demokratija ir kad šie žmonės yra pasiryžę prisiimti asmeninę riziką tam, kad ją apgintų.
