Su D.Meulemensu susitinkame legendiniame Paryžiaus centre esančiame „Maison de la Poesie“, miesto literatūrinio gyvenimo centre. Čia renkasi prancūzų rašytojai ir muzikantai, čia vyksta ir susitikimai su užsienio rašytojais – Martinu Amis, Zadie Smith ir kitais. Tąvakar savo knygų vertimus į prancūzų kalbą čia pristatė lietuvių rašytojai Tomas Vaiseta ir Undinė Radzevičiūtė.
D.Meulemensas pokalbiui vedasi į rūsį, kuriame nusikeli laiku atgal – vienoje salėje vis dar veikia senojo kino teatro salė, atmosfera primenanti nespalvotojo kino erą, kitame kambaryje – senoji biblioteka. Čia ir susėdame pakalbėti apie jo leidyklos filosofiją ir tai, kuo jį sudomino T.Vaisetos kūryba.
– Papasakokite apie savo leidyklą, kaip kilo mintis ją įkurti?
– Aš dėsčiau universitete, o laisvu laiku dirbau teatre. Sulaukęs 28-erių pagaliau suaugau ir supratau, kad netapsiu profesionaliu aktoriumi. Tačiau gyvenime norėjau išlaikyti kūrybiškumą, tad su dviem draugais iš teatro 2010 metais įkūrėme leidyklą. Trejus metus darbo reikalais praleidau JAV ir supratau, kad ten rašytojai rašo knygas kitaip nei mes Prancūzijoje. Prancūzijoje grožinė literatūra dažnai būna labai realistiška, o man patiko, kad daugelyje šalių grožinė literatūra gali būti ir labai realistiška, ir labai vaizdinga, išradinga. Taigi, idėja buvo įkurti leidyklą, kurioje būtų publikuojami kūriniai, kuriuose duodama daugiau valios vaizduotei nei paprastai Prancūzijoje.
50 proc. mūsų leidžiamų knygų yra verstinė grožinė literatūra, 50 proc. – prancūzų grožinė literatūra. Mes stengiamės išlaikyti savo rašytojus, tad publikuojame ne vieną jų kūrinį, vieno autoriaus išleidome jau septynis romanus. Mes vis dar esame nepriklausoma leidykla ir šiemet buvome apdovanoti kaip geriausia metų Prancūzijos nepriklausoma leidykla.
– Sakote, kad Prancūzijoje labai gilios realistinės prozos tradicijos. Kaip manote, iš kur jos ateina?
– Aš esu filosofijos profesorius, o ne literatūros, tad gal ir negaliu duoti akademiško atsakymo. Tačiau manau, kad iki XIX amžiaus, kai buvo kuriama daugiau vaizduote paremtos literatūros, ją rašiusieji žmonės rėmėsi tokiais klasikais kaip Homeras, Vergilijus ir kitais, bet kai XIX amžiuje vis daugiau žmonių ėmė skaityti knygas ir rašyti jas, įsivyravo manymas, kad klasikinė literatūra yra labai klasinė, nes kad perskaitytum ją, reikia tam tikrų žinių.
Taigi, daug kas ėmė rašyti labai realistišką prozą, nes manė, kad tai yra būdas kalbėti visiems žmonėms. Manau, kad iš pradžių tai buvo gera idėja, tačiau po šimto metų viskas pasikeitė, ir tai, kas kažkada buvo revoliucinga, reiškė socialinį progresą, tapo labai buržua, o būtent vaizdingoji, išradingoji literatūra perteikia daugiau politinių idėjų, turi daugiau energijos. Aš skaitau realistinės literatūros, tačiau mėgstu ir kitokią.
– 50 proc. jūsų leidžiamos literatūros – verstinė. Tačiau žinoma, kad Prancūzijoje verstinė literatūra užima tik labai mažą rinkos dalį, čia labiausiai vertinami būtent prancūzų rašytojai.
– Tai tiesa. 50 proc. to, ką mes publikuojame, yra verstinė literatūra, tačiau tai nėra 50 proc. to, ką mes parduodame.
Mes turime labai daug knygynų, ir prancūzų rašytojai gali leistis į turus, bendrauti su skaitytojais, kalbėti apie savo knygas, o atvežti rašytoją, tarkime, iš Japonijos ar kitų šalių, gana sudėtinga, taigi jie nėra tokie matomi.
Tačiau aš esu nepriklausomas leidėjas ir darau tai, ką noriu. Be to, manau, kad labai pavojinga susikoncentruoti tik į savo nacionalinę literatūrą. Nes visuomet reikia pavyzdžių iš užsienio savo rašytojams – prancūzų rašytojai neturi sekti tik prancūzų pėdomis. Jie turi žiūrėti, kas vyksta užsienyje.
Jeigu bendrauji su kitais tik kokteilių bare, galiausiai ir lieki tame bare, o žvilgsnis turi nukeliauti toliau šio baro durų.
Prancūzijoje mes turime labai stiprias literatūrines tradicijas, tačiau tai kartu ir pavojinga, nes rašytojai kalbasi tik su rašytojais, jie praranda ryšį su pasauliu. O jeigu bendrauji su kitais tik kokteilių bare, galiausiai ir lieki tame bare, o žvilgsnis turi nukeliauti toliau šio baro durų.
– Jūsų išleistų knygų, tiek verstinių, tiek prancūzų autorių, katalogas didžiulis. Kuriais leidiniais labiausiai didžiuojatės?
– Tikiuosi, kad ateityje galėsiu pasakyti, kad Tomas Vaiseta yra didžiausias mano leidyklos pasiekimas – tačiau knyga pasirodė tik prieš kelias dienas.
Pasirinksiu du autorius – vieną užsienio, kitą prancūzų. Iš verstinių labai didžiuojuosi galėjęs išleisti amerikiečių rašytojo Charleso Yu darbus – jis yra pelnęs JAV Nacionalinės knygos premiją už knygą „Interior Chinatown“. Jis yra protingas, juokingas, turi puikių idėjų, tačiau visuomet prisimena, kad reikia suteikti žmonėms pramogą. Jis rodo, kad JAV gali būti kas nors gero – o šiuo metu mums visiems reikėtų gauti vilties, kad ten gali būti kas nors gero.
Kalbant apie prancūzų autorius, man labai patinka Gilles'is Marchand'as, aš publikavau visus jo romanus. Naujausias jo romanas yra „Le Soldat Desaccorde“, kuriame pasakojama apie privatų tyrėją, 1920–1940 metais ieškantį per Pirmąjį pasaulinį karą dingusio kareivio. Tai knyga apie karo pavojų, apie meilę, būtinybę užbaigti karų ciklą. Tai labai tamsi knyga, kalbanti apie paprastus dalykus – tai, kad negalima žudyti žmonių, kad negalima užgrobti svetimų valstybių. Kartais reikia kalbėti apie labai paprastus dalykus.
– Kuo būtent Tomas Vaiseta iš lietuvių rašytojų jus sudomino?
– Aš nesuprantu lietuvių kalbos. Kol kas. Tikiuosi, kad kada nors pramoksiu. Kaip jau sakiau, labai domiuosi teatru, perskaičiau prancūziškai jo knygos ištrauką, kuri mane sudomino. Man pasirodė, kad jis labai įdomus rašytojas – jaunas, šiek tiek akademiškas, rašantis apie teatrą, sulaukęs puikių recenzijų. Taigi, taip susidomėjau šia knyga. Visuomet rizikinga leisti knygas, parašytas tau nežinoma kalba, tačiau kai vertimas atsidūrė ant mano stalo, supratau, kad tai buvo puikus pasirinkimas. Ji yra ganėtinai tamsi, o kartu ir groteskiška.
Juokinga tai, kad kai Lietuvos kultūros institutas pakvietė į Lietuvą susipažinti su jūsų šalies leidėjais, akademikais, knygynų atstovais, aš sutikau atvykti – buvau skaitęs, kad jūsų šalyje vis dar labai gyvos pagoniškos idėjos, tačiau paaiškėjo, kad tai netiesa. Tačiau taip pat skaičiau, kad lietuviai labai mėgsta gamtą ir grybus. Kartais paprastos, kvailos idėjos pastūmėja nuvykti į šalį (juokiasi). Tiesa, Tomo knyga neturi nieko bendro nei su gamta, nei su grybais.
Lietuva taip skiriasi nuo kitų valstybių, patyriau tikrą kultūrinį šoką, nes ji neatrodė visiškai panaši į kaimynes.
Manau, kad prancūzai labai mažai žino apie Lietuvą. Aš daug keliavau po Rytų Europą, tačiau niekada nebuvau buvęs Lietuvoje. Ji taip skiriasi nuo kitų valstybių, patyriau tikrą kultūrinį šoką, nes ji neatrodė visiškai panaši į kaimynes. Žmonės buvo tokie mieli, jie taip didžiavosi savo literatūra, kad aš nusprendžiau surizikuoti ir išleisti knygą.
– Keista, kad Lietuva prancūzams vis dar atrodo sunkiai pažįstama žemė. Juk, galų gale, esame toje pačioje Europos Sąjungoje.
– Manau, kad Prancūzija yra šiek tiek imperialistiška, ir, kaip visi imperialistai, mes mėgstame save ir nelabai rūpinamės, kas vyksta pasaulyje. Tačiau visuomet yra žmonių, kurie susieja abi šalis.
Tarkime, pasakojau apie rašytoją Gilles'į Marchand'ą, – vienas mėgstamiausių jo visų laikų rašytojų yra Romainas Gary. Kai pasakiau, kad vykstu į Vilnių, jis man pasakė, – o ar žinai, kad R.Gary yra iš Vilniaus? Tad viešėdamas čia ėjau į vietas, kuriose R.Gary praleido vaikystę. Kaip filosofijos profesorius aš taip pat žinojau, kad Emmanuelis Levinas yra iš Lietuvos. Mes turime daug smulkių gijų su Lietuva, ir noriu sustiprinti jas.
Mano tikslas yra išleisti rašytoją iš kiekvienos Europos šalies. Dalis mano giminės yra iš JAV, ir aš supratau, kad išleidau jau daug amerikiečių autorių, tačiau dabar noriu susikoncentruoti į europiečių rašytojus.
– Sakote, kad verstinę literatūrą žmonės Prancūzijoje perka ne taip noriai. Tačiau tokių mažų, kaip jūs sakote, nelabai prancūzams žinomų šalių kaip Lietuva, rašytojų kūrinius dar sunkiau parduoti?
– Prancūzijoje yra nemažai smalsių žmonių, kuriems įdomu perskaityti rašytojų iš tokių šalių kaip Lietuva kūrinius. Tačiau tiesa ir tai, kad plačioji skaitytojų auditorija vis dar labiau linkusi skaityti prancūzų ar amerikiečių literatūrą.
Tačiau pavyzdys – neseniai Pietų korėjietė Han Kang laimėjo Nobelio literatūros premiją. Šios šalies literatūra kol kas dar nėra labai populiari, tačiau galbūt ši premija pakeis tai. Kartais žmones tereikia pastūmėti, parodyti, kad jiems reikia skaityti naujų dalykų. Be to, kartais Prancūzijoje labai sėkmingomis tampa knygos, parašytos ne prancūzų ar amerikiečių. Taigi, viskas įmanoma.
– Tas pats nutiko su Lenkija ir Olga Tokarczuk.
– Taip, ir ji Prancūzijoje labai populiari. Kai kurias jos knygas sunku išversti, jos didelės apimties, tačiau jos knygas rasite knygynuose – kartais reikia leidėjų, knygynų, pirmųjų skaitytojų užsidegimo, tačiau tai nutinka.
– Ar T.Vaisetos knygą buvo sunku versti?
– Taip, versti knygą buvo labai sunku. Ir tai buvo pirmoji šios vertėjos versta knyga – prieš tai ji vertė ištraukas. Tai buvo ilgas darbas, trukęs metus, bet juk ir romanas sudėtingas.
Ji puikiai susidorojo su darbu, ir esu tikras, kad ji vers romanus ir ateityje. Mums labai trūksta gerų, profesionalių vertėjų.
Aš noriu perskaityti ir ankstesnį Tomo romaną, pažiūrėti, ką jis rašys toliau – pažiūrėsime, kur šitas mūsų bendras kelias nuves.
– Pavadinimą „Ch.“ jūs visgi nusprendėte pakeisti. Pamanėte, kad potekstė bus nelabai suprantama prancūzų skaitytojams?
– Šio pavadinimo nebuvo neįmanoma išversti. Ieškojome įvairių kelių. Nusprendėme, kad neįmanoma išlaikyti originalaus pavadinimo, ir tai, beje, pakankamai dažna praktika. Taigi, pasirinkome pavadinimą „Supplice“, kuris reiškia „kankinimą“, bet turi ir religinę potekstę – nes knyga yra apie skausmą, bet ir apie ritualus, Viduramžius. Manau, kad tai labai tinkamas pavadinimas.
Pavadinimas yra kvietimas, pažadas, turi labai gerai parinkti jį.
– Kaip įsivaizduojate T.Vaisetos skaitytoją Prancūzijoje?
– Mane nustebino, kad knyga yra tokia ambicinga, tam tikra prasme klasikinė. Man atrodo, kad prancūzų rašytojams kartais pristinga ambicijų, noro sukurti išliekamąją vertę. Manau, kad yra poreikis kūriniams, kurie yra ambicingi, keliantys skaitytojui iššūkius, tačiau kuriuose autorius nesako skaitytojui, ką galvoti.
Tomo rašymo būdas labai specifinis, manau, kad tai viena iš tų knygų, apie kurią skaitytojai sakys: „Pamenu, skaičiau tą knygą, tu būtinai turi ją perskaityti“. Vienas sunkiausių uždavinių leidėjui – išleisti knygą, kuri nepasens ir po kelerių metų. Negaliu garantuoti, kad Tomo knyga bus viena tokių, tačiau ji turi visas savybes, kad prie jos žmonės vis sugrįžtų, manau, jos nesunaikins bėgantis laikas.
Labai didžiuojuosi išleidęs šią knygą, jau seniai nieko panašaus nesu skaitęs.
– Esate sakęs, kad jūsų paties ambicija yra leisti tik knygas rašytojų, kurie gali tapti Nobelio premijos laureatais.
– (Juokiasi). Ne, aš nesakau, kad mes būtinai gausime Nobelio literatūros premiją. Tačiau panašumų yra – mūsų tikslas yra leisti rašytojų knygas, kurios ambicingos, turi išliekamąją vertę (kas ne visai tinka Nobelio premijai – jei pažiūrėtume į rašytojus, premiją gavusius prieš 1950-uosius, jie beveik visi nebėra leidžiami Prancūzijoje). Labai sunku parašyti knygą, kuri būtų ir labai intelektuali, ir kartu prieinama, suprantama.
15min žurnalisto kelionę į Paryžių apmokėjo Lietuvos kultūros institutas. Teksto turiniui tai įtakos neturi.
