T.Venclova sulaukė itin daug dėmesio praėjusiais metais Leipcige vykusioje knygų mugėje, kur Lietuva dalyvavo garbės svečio teisėmis. Balandžio mėnesį jo pašnekesių su E.Hinsey knyga bus pristatoma ir Londono knygų mugėje, kur Lietuva kartu su kitomis Baltijos šalimis prisistatys „Market Focus“ programoje.
T.Venclova Londone ne tik kalbės apie savo kūrinį, bet ir dalyvaus įvairiose kitose diskusijose – užsienio žurnalistus visuomet domina T.Venclovos įžvalgos istorinės atminties, literatūros, sovietinės praeities, dabarties socialinių, politinių pokyčių temomis.
– Jūsų knyga bus pristatoma Londono knygų mugėje. Kokią galimybę jūs matote lietuvių literatūrai tapti pastebėtai? Ar tai išvis įmanoma tokia mažai valstybei tokioje globalioje literatūros rinkoje? Ir ar tas knygos perkamumas išvis yra siekiamybė?
Vertinu Marių Ivaškevičių ir Kristiną Sabaliauskaitę, jie gali tapti (iš dalies jau tapo) žvaigždėmis.
– Manau, kad lietuvių literatūra šiandien pastebima geriau negu prieškarinės nepriklausomybės laikais arba sovietmečiu. Globalios rinkos neužkariavome ir gal neužkariausime, bet tai liečia daugybę šalių ir anaiptol nėra katastrofa. Svarbiau gaminti ne bestselerius, o tai, ką perskaitys keliolika ar kelios dešimtys nusimanančių ir įtakingų žmonių.
– Dar prieš Leipcigo knygų mugę vertėjas Cornelius Hellis sakė, kad „kai nėra nė vieno autoriaus, tapusio literatūros žvaigžde, labai sunku ir kitiems autoriams iš tos šalies“. Ar matote, kokie lietuvių autoriai galėtų būti tomis „literatūros žvaigždėmis“? Galbūt tai netgi galėtų būti kažkas iš nepastebėtų iki šiol klasikų – Ričardas Gavelis, Antanas Škėma? Daugelis mano, kad būtent jūs, savo kūriniais ir gyvenimo istorija, galėtumėte labai sudominti ir britų skaitytojus.
– Antano Škėmos Balta drobulė sužadino rimtą susidomėjimą per Leipcigo mugę. Ją išspausdino leidykla, kuri orientuojasi į „nepastebėtus šedevrus“ – seniai išleistas, bet nesulaukusias didesnio pripažinimo (pirmiausia Rytų Europos) knygas. Žymūs vokiečių literatūros kritikai tvirtino, kad tarp tų „nepastebėtų šedevrų“ A.Škėmos romanas yra bene geriausias, pranokstantis suomių, lenkų ir kitų veikalus. Nedaug knygų lieka šitokios šviežios, nepasenusios po kelių dešimtmečių.
Vertinu Marių Ivaškevičių ir Kristiną Sabaliauskaitę, jie gali tapti (iš dalies jau tapo) žvaigždėmis. Dėl savęs paties galiu tik tiek pasakyti: I‘m not in a position to judge (man apie tai spręsti nepridera).
– Jūsų knyga, mano manymu, ne ką mažiau svarbi ne tik lietuviams, norintiems suprasti savo praeitį, bet ir vakariečiams, kurie gali iš tiesų suvokti, kas vyko Sovietų Sąjungoje. Ar sutinkate su tuo? Ir kai pasakojote apie savo gyvenimą šioje knygoje, ar įsivaizdavote skaitytoją, kuriam kalbate?
– Man tikrai rūpėjo papasakoti Vakarų skaitytojui apie Lietuvos istoriją (okupacijas, sovietinę mokyklą ir universitetą, partizanų karą, vėlesnį pasipriešinimą, lietuvių–rusų bei lietuvių–lenkų santykius XX amžiuje, taip pat apie seniai praėjusius laikus) kiek galima aiškiau, objektyviau ir išsamiau, be įprastinių stereotipų.
Nenorėjau visko dažyti viena ar dviem spalvom, kaip dažniausiai daroma: girdi, tauta buvo naikinama, mokykla tebuvo įkyrus smegenų plovimas, visa nomenklatūra buvo vulgarūs išdavikai (arba, priešingai, „ir tada dirbo Lietuvai“) ir t.t. Paveikslas yra kur kas komplikuotesnis. Pasirodė, kad tai gali praversti ir lietuvių skaitytojui, kuris tų laikų nematė, girdėjo apie juos nebent tiek, kad visur reikėjo kalbėti rusiškai ir stigo prekių.
Rašydamas kreipiausi į savo pokalbininkę E.Hinsey – jeigu jai bus įdomu ir suprantama, tai turbūt ir kitiems. Tiesa, ilgainiui ji pradėjo apie Lietuvos reikalus visai gerai nusimanyti.
– Šią knygą pristatėte ir Leipcigo knygų mugėje. Knyga jau kurį laiką pasirodžiusi ir anglų kalba, kokie atsiliepimai apie šį kūrinį? Kiek jums pačiam svarbus bus knygos pristatymas Londone?
– Knygą recenzavo Cynthia Haven svarbiausiame Anglijos literatūriniame savaitraštyje The Times Literary Supplement, kur lietuvių autoriai pristatomi nedažnai (pats esu ten recenzavęs Marcelijaus Martinaičio Kukučio balades). Recenzija buvo kompetentinga ir teigiama, gal teigiamesnė, negu mano knyga nusipelno. Kaip bus su pristatymu Londono mugėje – pasižiūrėsime.
– Vilniaus knygų mugės metu užsiminėte ir apie savo pirmąjį apsilankymą Londone. Gal galėtumėte trumpai papasakoti, kuo simboliškas buvo tas apsilankymas Didžiojoje Britanijoje tuo metu?
– Londoną neblogai pažįstu: pirmąsyk jame buvau 1977 metų vasarą, dar su sovietiniu pasu, kuris faktiškai nebegaliojo (SSRS pilietybę man atėmė tų metų birželio keturioliktąją, bet apie tai pranešė tik rugpjūčio trisdešimt pirmąją). Tada dalyvavau Lietuvių studijų savaitėje drauge su velioniu Aleksandru Štromu, susipažinau su daugybe išeivių, na, ir lankiau miestą bei apylinkes – Oksfordą, Kembridžą, Ely...
Mados svyravimus sunku paaiškinti, bet poezija dabar tikrai populiaresnė, negu prieš trejetą ketvertą dešimtmečių (nors gerų poetų tada buvo, manding, daugiau).
– BBC žurnalistė, verstinės literatūros specialistė Rosie Goldsmith teigė, kad pastaruoju metu Didžiojoje Britanijoje, kaip ir turbūt daug kur pasaulyje, vėl populiarėja poezija. Kodėl, jūsų nuomone, taip yra? Dar prieš kelerius metus buvo pastebima, kad populiarėja apsakymai – tai buvo aiškinama tuo, kad žmonės turi mažiau laiko, vis sunkiau gali sukoncentruoti dėmesį, tad galbūt trumposios literatūrinės formos yra tinkamesnės. O kodėl grįžtama prie poezijos?
– Mados svyravimus sunku paaiškinti, bet poezija dabar tikrai populiaresnė, negu prieš trejetą ketvertą dešimtmečių (nors gerų poetų tada buvo, manding, daugiau).
– Viename iš interviu minėjote tai, kad poezija Rytų Europoje ar Anglijoje ir Prancūzijoje turi visai kitokią reikšmę. Gal galėtumėte savo mintį išplėtoti?
– Tame sename interviu sakiau, kad Vakaruose poezija linkusi tapti psichoanalitine išpažintimi ar grynai lingvistiniu žaidimu, o Rytuose ji neprarado pilietinės dimensijos ir todėl daugiau sveria. Dabar Vakarai ir Rytai supanašėjo, nors aš pats stengiuosi pilietinę (ir plačiau kalbant, prasminę) dimensiją išsaugoti – ar tai sekasi, nežinau.
– Jūsų knygos yra verčiamos į ne vieną užsienio kalbą. Kiek jūs preciziškai prižiūrite vertimus, kiek jums svarbus bendravimas su vertėjais? Ir apie kokias kalbas jūs galite pasakyti, kad laisvai jomis rašote?
– Stengiuosi kontroliuoti vertimus į tas kalbas, kurios man pažįstamos (rusų, lenkų, anglų, iš dalies prancūzų, italų, ispanų, vokiečių), bet, žinoma, ne vengrų ar kinų. Su daugeliu vertėjų palaikau bičiuliškus ryšius. Laisvai rašau, be gimtosios lietuvių, dar rusų ir lenkų kalbomis, taip pat angliškai, nors mano angliškus tekstus jau reikia redaguoti.
– Daug kas kalba apie tai, kad literatūra išgyvena ne geriausius laikus, kad žmonės skaito vis mažiau. Ar pastebite tokias tendencijas ir ar manote, kad verta dėl to nerimauti?
– Įtariu, kad skaitančių žmonių procentas visada daugmaž vienodas. Jei kas domisi ne knygomis, o tik automobiliais, feisbuku bei kompiuteriniais žaidimais, tai iš jo rimto skaitytojo ir nedera tikėtis – anksčiau tokie žmonės domėdavosi tik bričkomis, paskalomis ir kortavimu (ir jie visuomet vyravo).
