-Tadas Žvirinskis
Kolektyvinio sodo eucharistija
„Kas Dievo – Dievui, kas Ciesoriaus – Ciesoriui,“ –
Mintiju, rūšiuodamas krituolius ananasinius.
Gerųjų laukia metamorfozė – pakeis agregatinį būvį
Iš kieto į skystą, kad galėtų suvilgyti
Trikampį sumuštinį su pamušta nieko
Nebereginčia kiaušinio trynio akimi.
Papuvę keliaus į brolišką kapą, primenantį piramidę,
Kurios pagrindas slepia ne kažkokį į marlę suvyniotą
Sanguliavusį su seserim mėlynkraujį, o milijardus bakterijų,
Kurių tolimi protėviai kūrė gyvybę ab ovo.
Papuvę keliauja į kairę, teisuoliai į dešinę...
Pamaldžiai klūpau prie pintinių, bergždžiai ieškodamas
To vienintelio Rojaus obuolio, kurį paslėpčiau
Po septyniais antspaudais, nes pažinimas – tai prabanga,
O už prabangą reikia brangiai mokėti.
Nuotolinis ruduo
Ruduo padidina atstumus.
Pirmieji toli išskrenda čiurliai,
Po jų etapais nutolsta ir kiti sparnuočiai.
Lapai nutolsta nuo šakų,
Šiluma nutolsta Pietinėn hemisferon.
Nutolsta tikimybė sutikti gražią ir protingą.
Protinga protingai laikosi kuo atokiau,
O gražiosios grožis tampa tik tolimu prisiminimu.
Nutolus žmonėms, nutolsta ir jų kvapai,
Nebejaudina feromonai,
Nes bendraujant nuotoliniu būdu
Jie atimami negrąžintinai.
Prašvinta tolumos,
Juk lapai išties nutolsta nuo šakų,
Bet ypač priartėja prie žemės,
Visai kaip ir tu:
Dar vienu rudeniu
Prie jos arčiau
Atsidūręs.
Metafizinio temperamento fiasko
Naktis išlieja juodą tulžį, pro kurią
Prasisunkia Paukščių tako gleivės –
Reta puota akims, stojus rudeniui.
Daug dažniau žemė laistoma
Bespalviu debesų krauju,
Nerimastingai blaškantis vėjui.
Tuštumos didybė beda
Neišvengiamybės pirštu
Tiesiai į širdį – net
Akimirką pajunti burnoje
Savo tulžies skonį.
Apsilaižai kaip prasikaltęs šuo,
Panarini galvą ir neri atgal –
Į šiltus namus – kuo toliau
Nuo rudens vėsos.
Kuo arčiau
Vasaros šonkaulio,
Kurį toliaregiškai pakasei
Po slenksčiu.
