– Kokį literatūros žanrą renkatės rašymui, o kokį skaitymui?
– Aš skaitau turbūt viską, kas yra proza, bet negalėčiau išskirti vieno žanro. Pradėjau nuo klasikos, o dabar skaitau žanrinę literatūrą. Man taip pat patinka mistika, įvairūs trileriai. Su komedijomis nedraugauju, nes jis, manau, yra sudėtingiausias žanras, o po jo seka siaubas. Kiekvienam žmogui yra labai individualu ir asmeniška, kas juokinga ir kas baisu.
Mėgstu išbandyti įvairius dalykus, esu bandžiusi rašyti daug žanrų. Kurioje srityje mažiausiai tikiesi, kartais labiausiai pasiseka. Stengiuosi išbandyti kuo daugiau ir šiaip man, kaip rašančiam žmogui, tas skirstymas į žanrus labai nepatinka, jis atrodo labai apribotas. Jei rašai siaubo romaną, atrodo, kad negali įdėti kito elemento, bet iš tiesų juk viskas galima. Iš kitos pusės, kai tu esi skaitytojas, ir tau parašo, kad čia bus detektyvas, o tu pradedi skaityti ir supranti, kad visai ne, labai susinervini.
– Savo jėgas išbandėte ir lietuviškoje „Rašyk.lt“ platformoje, ir tarptautinėje „Wattpad.com“. Kuri iš jų jums prikibo labiausiai?
– Turbūt nė viena. Aš visą laiką atiduodu duoklę „Rašyk.lt“ ir pripažįstu, kad tuo metu tai buvo tikriausiai vienintelė rašymo mokykla. Kūrybinio rašymo kursai, studijos ir panašūs dalykai atsirado visai neseniai, gal tik prieš kelerius metus. Tas puslapis buvo vieta, kur rinkosi tikrai daug rašančių žmonių ir tobulėjo vieni iš kitų patirčių, iš žiūrėjimo kaip sekasi arba nesiseka, pasidalinimų mintimis.
Abi platformos turi tą pačią problemą – ten renkasi rašytojai, o ne skaitytojai.
Su „Wattpadu“ pažaidžiau trumpiau, gal tik kokius porą metų, nes jis turi labai patogius įrankius skelbti kūrinius, bet visiškai nepatogius jų ieškoti. Jeigu nori kažką surasti, bet nežinai tikslaus autoriaus arba knygos pavadinimo, yra sudėtinga surasti ką nors tinkamo.
Visgi abi platformos turi tą pačią problemą – ten renkasi rašytojai, o ne skaitytojai. Tu ateini, nes tau reikia skaitytojo, bet ten jų – labai mažai. Tikriausiai dėl to, kad šios platformos nėra itin pritaikytos skaitytojui, kilo noras išleisti kūrinį knygos formatu.
– Kada sugalvojote išleisti fantastinę knygą „Spiečius“?
– Nelabai aš ją galvojau leisti, ji išėjo kaip netyčiukas. Ją rašiau ir skelbiau „Rašyk.lt“ puslapyje, o mintis išleisti atsirado, nes žinojau leidyklą „Naujas vardas“, kuri leidžia elektronines nemokamas nežinomų autorių knygas. Tai būtent ir patraukė, nes va, leidykla, kuri būtent ir dirba su naujokais, reiškia tavęs neatmes, nors nesi dar nieko išleidęs.
Tačiau vis dar nesijaučiu, kad esu išleidusi knygą.
Be to, man visai patinka mintis apie elektronines ir nemokamas knygas. Kadangi pasitaikė ta leidykla, galvojau, o gal verta pabandyti nusiųsti. Nelabai ko tikėdamasi nusiunčiau ir jie labai greitai atsakė, kad taip, imam, darom. Buvau nustebusi, bet labai smagu, tai tikrai davė postūmį. Tačiau vis dar nesijaučiu, kad esu išleidusi knygą. Atrodo, kad aš ir „Spiečius“ gyvename du skirtingus gyvenimus.
Neseniai teko kalbėti su leidykla ir jie sakė, kad dabar yra pakeitę politiką ir leidžia tik po vieną autoriaus knygą. Jie patys dirba pusiau idėjiniais pagrindais be ryškaus finansavimo, tai aš suprantu jų poziciją, kad jie nori priimti, kuo daugiau jaunų autorių ir sukurti jiems galimybę. Aš ir toliau susitikusi su kuriančiais žmonėmis, kurie galvoja leisti knygą, visus nukreipiu į šią leidyklą.
Pradžioje atrodo, kad viskas beprotiškai sunku ir praktiškai nepasiekiama. Šiuo metu aš esu įsitikinusi, kad sunkiau yra parašyti knygą negu ją išleisti. Esant daug savilaidos galimybių, ypač jeigu tenkina elektroninis formatas, tikrai yra daug lengviau. Žinoma, tai reikalauja pasidaryti tam tikrų nuolaidų, nes jeigu nori profesionalų pagalbos, reikia pagalvoti apie didelius pinigus.
– Kodėl nusprendėte neviešinti tapatybės, o naudoti slapyvardį „Širšė“?
– Todėl, kad man kūryba yra laisvalaikis, malonumas ir laisvė. Aš nesiruošiu jos padaryti kasdienine duona, tai reiškia, aš nenoriu, kad ji man kažkaip kirstųsi su profesine veikla. Rašymas ir mano darbas yra visiškai nesusiję, dirbu gana griežtoje, reguliuojamoje finansų srityje, kur įvaizdis yra svarbu.
Esu šnekėjusi su ne vienu kuriančiu žmogumi, ypač kurių profesija nėra rašytojas. Jie norėtų parašyti, pavyzdžiui, erotinį romaną, bet mano, kad jiems nedera.
Taip pat dėl to, nes nenoriu rinktis temų, kurios yra tinkamos, švelnios. Jeigu man yra mintis rašyti apie kažką bjauraus, aštraus ar šokiruojančio, aš nenoriu jų atsisakyti. Esu šnekėjusi su ne vienu kuriančiu žmogumi, ypač kurių profesija nėra rašytojas. Jie norėtų parašyti, pavyzdžiui, erotinį romaną, bet mano, kad jiems nedera.
Tikrai nesigailiu, kad išleidau slapyvardžiu, tik gal ta „Širšė“ dabar atrodo gana aštriai, gal reikėjo paieškoti kažko subtilesnio. Bet renkantis tikrai nenorėjau vadintis vardu ir pavarde, nes nenorėjau kažkam netyčia sukelti nepatogumų.
– Jūs taip pat dalinatės ir knygų recenzijomis „Goodreads“ platformoje.
– Aš jas rašau taip pat kaip ir kiekvienas jos vartotojas – sau. Pastebėjau, kad kūrinys pasimiršta, ir būna minčių, kurias norisi pasižymėti. Pavyzdžiui, vienu metu skaičiau daug erotinės literatūros. Man buvo įdomu pasižiūrėti, ar erotika tikrai yra tokia, kaip man atrodo. Kartais skaitydama rasdavau tokių juokingų detalių, kurių negalėjau nepasižymėti.
Tiesa, aš ir pati peržiūriu recenzijas: jeigu renkuosi knygą, žiūriu į tuos, kurie įvertina blogai. Geriausia, jei atrandi apžvalgininką, su kuriuo skoniai daugiau mažiau sutaptų. Kita vertus, labai mėgstu skaityti knygas, kurių niekas neskaito. Kartais atrandi knygą, kuri turi vos vieną kitą atsiliepimą ir galvoji – įdomu. Tada žinai, kad tai bus arba visiška nesąmonė, arba kažkas labai gero, atsiranda toks atradėjo instinktas.
– „YouTube“ kanale jūs esate įgarsinusi fantastinį apsakymą „Kolonija“. Kaip nusprendėte persikelti ten?
– Aš mėgstu klausyti audio knygas ir istorijas, tad buvo smalsu išbandyti. Mano draugas turi labai gražų balsą ir jis darė giminaičiui dovaną – visa šeima įgarsino kūrinį ir padarė audio teatrą. Kai klausai, atrodo, kad labai lengva, kažkas atsisėdo, skaito, balsą pakeičia. O iš tiesų kaip sunku, kaip pinasi liežuvis, mikčioji.
Pasirinkau neilgą kurinį, kuris buvo tik „Wattpade“ skelbtas ir galvojau – pabandysiu. Negaliu pasakyti, kad rezultatas labai sužavėjo, todėl šiuo metu daugiau kelti neplanuoju. Kokį nors ilgesnį kūrinį imti yra baisu, nes supratau, kad įrašyti dešimt minučių užtrunka kokias dvidešimt penkias. Įrašyti valandą laiko gal ir nieko sudėtingo, bet jeigu reikia dešimt valandų, tai pasidaro labai rimtas darbas.
– Jūs taip pat teisėjausite „Lituanicon“ konkurse. Kaip prisijungėte prie vertintojų komandos?
– Šiemet bus antri metai kaip teisėjausiu, tai nusprendžiau ne aš. Tiesiog gavau kvietimą iš organizatorių prisidėti, pabūti komisijoje ir sutikau. „Rašyk.lt“ laikais buvo labai daug konkursų, kūrybinių veiklų, todėl žinau, ką reiškia būti organizatorių pusėje, kaip sunku surasti vertintojų. Kita vertus, man niekada nesisekė rašyti trumpųjų žanrų, kadangi pati nedalyvauju, kodėl nepabuvus vertintoja?
– Jauniesiems rašytojams gali kilti klausimas ar verta dalyvauti tokiuose konkursuose. Kaip manote, kokią jie turi naudą?
– Aš manau labai griežtai – jei rašai, kad gautum prizą, geriau būk freelanceriu ir pasiimk pinigus už savo darbą. Konkursas yra konkursas, tu eini varžytis, išbandyti save nepatogiose temose. Faktas, kad gausi užduotį ir negalėsi pasirinkti, kas patogu. Tu turėsi arba visiškai išeiti iš savo komforto zonos, arba bent jau savo įprastą siužetą, veikėjus pritempti prie temos.
Šiuose „Lituanicon“ konkursuose galima asmeniškai kreiptis į komisiją ir jie pakomentuos, ką įžvelgė ir ką patartų. Tai reiškia, tu gali gauti bent penkių komisijos narių nuomones, jeigu tau yra aktualu. O ir pasiekiamumas visiškai kitas.
Tiek pernai, tiek šiemet laimėtojų darbus spausdins „Protagonistas“, kuris turi labai solidų skaitytojų ratą ir tu gali pakliūti prieš akis keliems tūkstančiams skaitytojų. Mano manymu, tai yra daug geriau už dvidešimties eurų kuponą knygai nusipirkti. Aš nesakau, kad tai nevertinga, bet kita dalis man atrodo daug naudingesnė. Tai yra galimybė, kurią tikrai verta griebti.
Aš irgi esu dalyvavusi tuose pačiuose „Lituanicon“ konkursuose ir nieko nelaimėjusi. Pradėjau „Rašyk.lt“ konkursuose, kur net pirmo laiptelio neperžengi ir lieki visiškoje turnyrinės lentelės apačioje. Taip, nemalonu, atrodo kaip čia nesuprato, juk taip gerai parašiau, o praeina metai ir galvoji, o Dieve, aš čia taip buvau parašiusi. Bet kol nerašai savo kūrinių, šis supratimas neateina.
Kaip ir visi kiti darbai, rašymo mokaisi dirbdamas ir niekaip kitaip. Taip, aš sutinku, kad yra žmonių, kurie lengviau valdo kalbą, turi geresnę fantaziją ar yra labiau empatiški, bet galų gale tu turi išmokti suformuluoti mintį, nuosekliai papasakoti istoriją, sukurti personažą.
