– Gabriele, visų pirma, kaip savais žodžiais apibrėžtum, kas yra audiovizualinė poezija?
– Dabar viskas tampa tarpdiscipliniška, tad griežti apibrėžimai nebetenka prasmės. Tačiau jeigu reikia bent kažkokių atspirties taškų tikslesniam įvardinimui, labiausiai sutikčiau su apibrėžimu, kad audiovizualinė poezija – tai poetinės kalbos pranešimai, išreikšti techninėmis priemonėmis – vaizdu ir garsu.
Audiovizualinė poezija – tai poetinės kalbos pranešimai, išreikšti techninėmis priemonėmis – vaizdu ir garsu.
Išskirtinis tokios poezijos bruožas – techniškumo aspektas, nes audiovizualinis kūrinys yra sukuriamas, užfiksuojamas ir skleidžiamas techniniu būdu, taip atsiskirdamas nuo akustiškai atliekamos dainuojamosios poezijos ar tiesiog išraiškingų poezijos skaitymų lauko. Audiovizualinei poezijai priklauso videopoezija, skaitmeninė, animacinė, internetinė, hipertekstinė ir performatyviu tarpdisciplininiu būdu įgyvendinama poezija, vis dažniau įterpiama į garso poezijos lauką.
– Nuo kada ji pradėjo egzistuoti pasaulyje ir pas mus, Lietuvoje?
– Anksčiausiai eilėraštį, kaip tam tikrą ženklų galaktiką, suvokė prancūzų poetas simbolistas Stéphane‘as Mallarmé dar XX a. pradžioje. Didelį žodinį muzikalumą kultivavęs S. Mallarmé baltą popieriaus lapą suvokė kaip iššūkį prieš jį stovinčiam poetui. Poeziją simbolistas laikė raktu, atveriančiu duris į pažinimą, atspindintį daiktų vidinę prigimtį.
Antroje XX a. pusėje moksliniai atradimai ir technologijų išplitimas palaipsniui pakeitė ir pasaulio suvokimą. Poetas susiduria ne su baltu popieriaus lapu, o su sudėtingais elektroniniais prietaisais ir jų daugialypėmis galimybėmis generuoti tekstą ir spalvotus bei judančius paveikslus. Poetas susiduria su savo paties gebėjimu valdyti technologijas ir pasinaudoti jų teikiamomis privilegijomis.
Technologijos tampa akivaizdžiu rašymo ir skaitymo mediumu, užimančiu vis svarbesnę vietą nagrinėjamų poetų kūrybiniame repertuare. Tačiau svarbu nepamiršti, kad jie pasirenka technologijas iš savo asmeninių literatūrinių poreikių ir noro sujungti savo viziją su radikaliu poezijos perinterpretavimu, jos išraišką formuojant programavimo, interaktyvumo, pakartojimo, bendradarbiavimo su kitais kūrėjais ir kitas procedūras.
Lietuvoje audiovizualinės poezijos užuomazgos skaičiuoja daugiau nei keliasdešimt metų, aktyviausią raišką įgydamos tarpdisciplininei raiškai skirtuose projektuose ir renginiuose.
