Anot jo, knygoje daug ir dabar lietuviams aktualių faktų, pavyzdžiui, pasakojama ir apie anų laikų vampyres – moteris, kurios čiulpdavo vyrų pinigus ir kurios šiais laikais vadinamos barakudomis.
– „Elektros boikotas ir kiti pasakojimai apie smetoninę Lietuvą“ – tai jau antroji knyga apie įvairius tarpukario nutikimus. Kaip susidomėjote šiuo laikotarpiu?
– Smetoninė Lietuva įdomi tuo, kad ją galima lyginti su dabartimi. Pažvelgus į smetoninę spaudą, dažnai galima pastebėti, kad ji, nors ir buvo sąlygiškai nespalvota, daugeliu atvejų kur kas įdomesnė, šviežesnė. Nupurčius dulkes, galima pamatyti stebėtinų dalykų, kurie kai kada primena šiandieną, o kai kada mūsų senelių elgesys visiškai priešingas. Tai labai įdomu.
– Šis laikotarpis žavi daugelį žmonių.
– Žinoma, žavi. Tiek skirtumais, tiek panašumas. Žvelgdami į praeitį, žmonės prisimena teigiamus dalykus, juo labiau kad po smetoninės Lietuvos laikotarpio atėjo sovietinis, taigi šitaip gali palyginti, kada smetonos galėjo suvalgyti daugiau. Sovietinėje armijoje iki Antrojo pasaulinio karo pradžios Lietuvos kariuomenės kareiviai neprivalgydavo sviesto. O sviesto neprivalgydavo, nes nebuvo A.Smetonos.
Pažvelgus į smetoninę spaudą, dažnai galima pastebėti, kad ji, nors ir buvo sąlygiškai nespalvota, daugeliu atvejų kur kas įdomesnė, šviežesnė.
– Knygoje gausu negirdėtų faktų.
– Stengiuosi paliesti tą pusę, kuri yra mažiau žinoma. Tai kasdienybės istorija: ką žmonės valgė, ką gėrė, kodėl taip darė. Knygoje „Apelsinų kontrabanda“ man buvo svarbu papasakoti, kaip buvo iškovota Lietuvos nepriklausomybė. Dažnai pamirštama apie saksų savanorių indėlį į kovas, dažniausiai pabrėžiamas lietuvių didvyriškumas, kuris tikrai toks buvo, tačiau nemažai padėjo ir saksų savanoriai iš Vokietijos.
– Rašote, kad buvo mūšių, kuriuose saksų savanoriai vaidino netgi lemiamą vaidmenį.
– Kai vyko lemiamas Kauno puolimas, po kurio bolševikai būtų atsidūrę jau prie Rytprūsių sienos, saksų savanoriams atiteko pagrindinis vaidmuo ginant Lietuvos žiburį. Vilnius, deja, tuo metu jau buvo prarastas.
– O tiems savanoriams paminklo jokio nėra?
– Saksų savanoriams, deja, paminklų dabar neturime, bet smetoninėje Lietuvoje tie žmonės buvo įvertinti – apdovanoti Vyčio Kryžiumi. Bet tiek dabar, tiek tuomet į vokiečius žiūrėta priešiškai, ypač tarpukario Lietuvoje, nes Pirmojo pasaulinio karo metu vokiečiai žiauriai engė kraštą, Lietuva buvo nusiaubta.
– 1933 m. Kaune vyko elektros boikotas. Koks tai reiškinys?
– Tai buvo unikalus reiškinys, ne visai pirmas, bet Europoje – vienas pirmųjų tokio masto. Pirmi tai pradėjo suvalkiečiai Marijampolėje. Žmonės sukilo prieš belgus, kuriems priklausė Kauno elektrinė ir kurie nesivaržydami plėšė baisius pinigus. Tarpukariu elektra Lietuvoje buvo beveik brangiausia visoje Europoje, todėl lietuviai ją mažai naudojo. Latviai ir estai mus lenkė po kelis kartus, britai – dešimt kartų, o švedai – keturiasdešimt kartų. Už kilovatvalandę kauniečiai mokėdavo apie 1,5 Lt (šią sumą dabar reikėtų dauginti iš dešimties), o Paryžiuje už elektrą žmonės mokėdavo 20 ct.
Tarpukariu elektra Lietuvoje buvo beveik brangiausia visoje Europoje, todėl lietuviai ją mažai naudojo. Latviai ir estai mus lenkė po kelis kartus, britai – dešimt kartų, o švedai – keturiasdešimt kartų.
Sutartis su belgais buvo pasirašyta dešimtmečiams. Negalėdami išsivaduoti, žmonės nusprendė elektrą boikotuoti. Tai unikalus reiškinys, kuris parodė, kad vartotojai gali susitelkti ir pasipriešinti. Neįsivaizduoju, ar šiomis dienomis Lietuvos sostinė galėtų bent savaitę apsieiti be interneto.
Kauniečiai nevartojo elektros ir kitus skatino to nedaryti. Net Vatikano ambasada, rodydama solidarumą, išsijungė elektrą. Spauda taip pat beveik masiškai palaikė boikotuotojus, tačiau buvo palaikančių ir elektros stotį. Boikotuoti buvo raginama po Kauną važinėjančiu agitaciniu automobiliuku, buvo barstomi agitaciniai lapeliai.
Galų gale šią problemą vis vien teko spręsti teisme. Boikotuotojai nebuvo visiškai patenkinti, tačiau elektros kaina buvo sumažinta dviem trečdaliais, žmonės jautėsi laimėję, džiaugėsi. Buvo šūkaujančių, kad dabar reikia kviesti į boikotus prieš kitas paslaugas, tačiau jie nurimo. Šis reiškinys buvo visiškai užmirštas, užsieniečiai nuolat apgailestaudavo, kad lietuviai tokie nekomerciški, jog apie tai neišleido jokio atviruko ar kito spaudos leidinio. Originali tėra tik viena nuotrauka, kurioje boikoto vadovas Rapolas Skipitis važinėja su agitaciniu automobiliuku ir ragina nenaudoti belgiškos elektros.
– Kaip Jūs renkate šaltinius?
– Daugiausia informacijos randu tarpukario spaudoje, kurioje viskas aprašyta gana išsamiai. Kaip jau minėjau, spauda tikrai buvo boikotuotojų pusėje. Pamažu rinkdamas medžiagą užsikabindavau už kokios nors smulkmenos, kuri išsivyniodavo į didelę istoriją.
– Knygoje rašote, kad jei tarpukario lietuviui būtum pasakęs žodį „zombis“, žmogus būtų nesureagavęs, nes tokio žodžio nė nežinojo. Tačiau, jei kokiam nors kaimo žmogui būtum pasakęs „vilkas“, žmogus būtų griebęsis ginklo, ant kojų būtų sukeltas visas kaimas.
– Idėją pamėtėjo mano dėdė Viktoras Šaulys iš Gaurės. Jis pasakojo, kad jo mokinukai dabar bijo „zombių“, nors juos matė tik televizoriaus ekrane. Jo vaikystės laikais žmonės bijojo vilkų. Smetoninėje Lietuvoje už vilko nudobimą, kartais net nesportiškais būdais, be kalbų išmokėdavo premiją. Tai buvo kenkėjas, baisūnas, tarkim, kiekvieną žiemą sumirgėdavo spaudos pranešimai, kad vilkas nusitempė šunį, sudraskė piemenuką. Yra daugybė istorijų, kuriose pasakojama, kaip žmonės, apsupti vilkų, medžiuose išsėdėdavo parą arba dvi. Ko bijojo mūsų seneliai, to nebijome mes, ir atvirkščiai.
– Vadinasi, tada žmonės nebijojo ir radiacijos?
Į Kulautuvą, to meto populiarų kurortą, buvo raginama vykti todėl, kad ten teka radioaktyvus – gydomasis – upeliukas.
– Taip, ne tik kad nebijojo, bet manė, kad tai didelis vietovės ar produkto privalumas. Pavyzdžiui, į Kulautuvą, to meto populiarų kurortą, buvo raginama vykti todėl, kad ten teka radioaktyvus – gydomasis – upeliukas. Lygiai taip pat buvo reklamuotas ir Pasvalys. Žinovai teigė, kad Pasvalio šaltinių radioaktyvumas didžiausius paliegėlius išgydo.
– Knygoje minite, kad tarpukario Lietuvoje labai populiarūs buvo cukriniai runkeliai. Kodėl žmonės net fotografuodavosi prie jų?
– Runkeliai tuo metu tai buvo naujovė, egzotika, žmonės troško cukraus. Jis buvo visuotinė manija. Spaudoje buvo galima perskaityti, kad gera šeimininkė žino cukraus vertę, todėl netingi jo visur įberti.
Tuomet, ne paslaptis, iš cukrinių runkelių ir naminukę varydavo. Kai buvo atidarytas Marijampolės cukraus fabrikas, visi atsikvėpė ir pagalvojo, kad dabar tai jau atsivalgys to cukraus. Cukrumi tais laikais saldindavo net vandenį. Medus buvo brangus, o sacharino žmonės nelabai mėgo.
– Taip pat rašote, kad futbolui buvo pranašaujama labai liūdna ateitis.
– Tai yra viena iš prognozių, kuri, deja, pasitvirtino. Viena knygos dalis skirta smetoniškai futuristikai – įvairioms prognozėms, o tarp tų prognozių yra atsiliepimas ir apie futbolą. Vieno specialisto vertinimu, futbolas yra laikina pramoga, mada, nes nesukelia ir negali sukelti jokio pasigėrėjimo, yra neestetiškas. Psichologiniu žvilgsniu tai – azartinis žaidimas, todėl jaunuomenei nenaudingas, nepedagogiškas, tad jaunuomenei geriau užsiimti gimnastika arba žaisti įvairius proto žaidimus. Iš to galima daryti išvadą, kad tol, kol Lietuvoje bus populiarūs proto žaidimai, su futbolu turėsime bėdos.
– Savo knygose nemažai dėmesio skiriate kontrabandai.
– Daug kas tose pačiose teritorijose (turiu omenyje Kaliningrado sritį, anksčiau – Rytprūsius) cikliškai kartojasi, dėl politinių priežasčių ilgesniam ar trumpesniam laikui vis suklesti maisto kontrabanda. Tarpukario laikais dėl problemų su naciais, paskelbus tokį pat embargą, kaip šių dienų Rusija lietuviškiems maisto produktams, iš karto suklestėjo maisto produktų kontrabanda. Šių dienų Kaliningrado srityje, kaip matome, vėl aktuali mėsos produktų kontrabanda. Keista, žmonės lyg ir visai kiti, ne vokiečiai, bet problemos tos pačios, kontrabanda ta pati.
Tačiau negalima reiškinius vertinti vien neigiamai – juk žinome ir apie „šventąją lietuvišką kontrabandą“. Esu rašęs ir apie knygnešius, kai žmonės, be arbatos ir spirito, įsidėdavo ir vieną kitą knygą. Knygas nešti nelabai apsimokėjo, bet iš piktumo – labai, nes tai buvo špyga rusui. Kontrabanda iš dalies yra socialinis protestas, bet dažnai nulemtas ekonominių priežasčių.
– Jūsų knygose minimų vampyrių atitikmuo šiandien būtų barakudos?
– Smetonos laikų vampyras (iš pradžių sakydavo „vampiras“) visai ne tas, kas yra šių dienų vampyras. Tuo metu vampyrėmis laikydavo moteris, kurios čiulpdavo vyrų pinigus. Tuo metu į daug ką žiūrėta kitaip, dabar tai gana žaisminga.
– Apie ką bus Jūsų naujausia knyga?
– Tikiuosi pabaigti knygą apie Pirmąjį pasaulinį karą Lietuvoje, nes tai – savotiška baltoji dėmė Lietuvos istorijoje. Tai bus rimtesnė knyga, tačiau ne vien apie kovos veiksmus, bet ir apie tai, kaip žmonės sutiko karą, kaip slėpė savo turtą ir visa kita.
