Istorikė atskleidė, kad daug dalykų šiuolaikiniuose kurortuose išliko iki šiol.
„Galime atpažinti kurorto mokestį. Taip pat vyko simbiozė tarp vietos gyventojų ir atvykstančių pailsėti, – pasakoji ji. – Nemanau, kad sezono metu išsikraustantys vietiniai buvo retas reiškinys. Vasaromis jie apsigyvendavo pas artimuosius, kartais rūsiuose, vėliau prašė savivaldybės leidimo statyti priestatus.“
Siekdami suteikti kokybišką poilsį, vietiniai gyventojai taip pat pardavinėjo vėžių uodegėles, kiaušinius, uogas, net namines pešiotas vištas. „Taip buvo daroma tam, kad turistai galėtų jaustis kaip namie“, – pasakojo V.Migonytė-Petrulienė.
Asmeninis kūrėjos santykis
Tiesa, renginį moderatė ir leidyklos „Lapas“ vadovė pradėjo su prašymu papasakoti autorės apie asmenines sąsajas su kurortais.
„Nepaisant to, kad gimiau ir didžiąja dalį laiko gyvenau Kaune, mano širdis yra Druskininkuose. Ten gyveno mano mamos šeima ir daug praleidusi ten laiko mačiau, kaip keičiasi Druskininkų architektūra. Kai kurie pastatai tapo apleisti, įgavo naują kūną. Tiesa, ne su visais naujojo gyvenimo elementais sutikau, kai kurios transformacijos buvo ir skaudžios.“
Ji teigė jaučianti didelę skolą šiam kurortui, mat knygoje jis aptartas siaurai, kadangi autorė pasirinko aprašinėti tarpukario teritoriją.
Vis dėlto ją nustebinusių įdomybių tiriant tarpukario kurortus netrūko. Pasak istorikės, tarpukario poilsiavimo kultūra labai išlaisvėjo. 1923 m. išėjo įsakymas, kuriuo moterims ir vyrams buvo draudžiama maudytis vienoje maudyklėje.
„Jeigu taip atsitinka, tai vienas iš jų turi susimokėti 150 litų arba gauti mėnesio areštą“, – pasakojo ji ir pridūrė, kad ilgainiui jo buvo atsisakyta.
„Klaipėdos krašto tyrėjams gal tai ne naujiena, tai man buvo naujiena, kad tarpukario laikotarpiu Kuršių nerija buvo labai svetima lietuviams. Pavyzdžiui, Juodkrantę 1927 m. aplankė virš 10 tūkst. užsieniečių ir tik 4 tūkst. lietuvių, 1935 m. 17 tūkst. svetimašalių ir tik 6 tūkst. vietinių“, – pasakojo ji.
Kodėl Lietuvai prisireikė kurortų?
Pasak moderatorės, kurortai yra nesenas reiškinys Lietuvoje. Istorikė komentavo: „Valstybei reikėjo spręsti su socialine gerove susijusius klausimus, kurie natūraliai iškilo po Pirmojo pasaulinio karo. Miestai buvo apgriauti, žmonės sirgo tuberkulioze, buvo nukentėję nuo karo. Tad į kurortus buvo žvelgiama ne per romantinę prizmę. Tai buvo bandymas spręsti socialinės gerovės klausimą.“
Pirmuoju taikiniu tapo Birštonas, mat infrakstruktūros užuomazgos atsirado dar prieš karą, pasakojo V.Migonytė-Petrulienė. „Todėl valstybei pasirodė, kad atkurti šį apgriautą miestą buvo racionalu.“
„Įdomu, kad ilgainiui savo vietą atrado ir pramogos. Mąstau, kad žmonėms labai reikėjo pozityvių nuotaikų. Todėl dar 1921 m. dar buvo svarstoma, kaip atkurti Palangą. Galbūt tai galėtų būti nacionalizuotas kurortas, o gal išparduodas turtingiems? Bet galiausiai buvo nuspręsta vystyti Palangą pagal Tiškevičių Palangos, kaip europietiško maštabo, viziją“, – tęsė istoriją ji.
Idealus pasaulis
Kurortus žmonės vertino labai skirtingai, bet pirmiausia modernus kurortas turėjo sukurti laisvo ir utopinio gyvenimo viziją, teigė ji. Pirma – mes kurortaujame akimis, todėl jie turi būti tiek estetiški, tiek patogūs.
Be to, kurortuose veiklos turėjo arba pasiūlyti kompleksiškų veiklų, arba „patenkinti audringesnio gyvenimo poreikį“. Maždaug 1933 metais kurortai ėmė būti nebe tik gydomieji, bet ir poilsiniai.
M.Gimbutaitė teiravosi, kiek realybė atitiko to meto kurorto idealą. „Didžiausias dėmesys kreipiamas buvo į Palangą ir Birštoną, – pradėjo V.Migonytė-Petrulienė. – Bet, mano nuomone, pasiekti europinį lygį jiems pritrūko 10 metų.“
Reklama tarpukariu taip pat buvo nesvetimas metodas norint pritraukti lankytojus, tačiau buvo ir kritiškų nuomonių. Diskusijos moderatorė pacitavo ištrauką iš knygos. Dr. Venckūnas Birštono kurorto veiklos byloje yra pasisakęs „kurorto atstatymo reikalu“: „Kurorto reikalai vesti – reiškia didelis biznis vesti. Mūsų laikais biznis be reklamos visai vos gyvas merdėja.“
V.Migonytė-Petrulienė plačiau pakomentavo: „Jis manė, kad reikėtų labai sumaniai komunikuoti apie kurortus: galvoti ne kur, bet ir kaip tai daryti. Žinoma, buvo minima ir Vokietijos, ir kitų užsienio kurortų praktika.
Daugelis klausė, kodėl knygos pavadinime yra žodis Weekendai. Tai yra tiesiog citata, atskleidžianti, kaip stipriai buvo panaudojama Vakarietiško gyvenimo atributika. Taip buvo šokamas viliotinis prieš vasarotoją: buvo reklamuoji cigarai, angliški ir amerikietiški šokoladai, madingi maudymosi kostiumėliai, skelbiami populiariausi to meto Weekendai, rašomi ne interviu, o interview.“
