Dr. Gwen Adshead, viena įtakingiausių teismo psichiatrių ir psichoterapeučių Didžiojoje Britanijoje, daugiau nei trisdešimt metų konsultuoja nusikaltėlius kalėjimuose ir psichiatrijos ligoninėse. Kad ir kokius nusikaltimus yra įvykdę jos pacientai, G.Adshead bando padėti jiems pažinti save.
Kartu su bendraautore Eileen Horne knygoje „Pažįstamas blogis: apie nusikaltėlių žiaurumą ir žmogiškumą – teismo ekspertės užrašai“ (iš anglų k. vertė D.Repečkaitė, išleido leidykla „Baltos lankos“) G.Adshead pasakoja apie vienuolika nusikaltėlių, spaudoje ir televizijoje pavadintų monstrais. Byla po bylos ji atskleidžia ne tik jų padarytus siaubingus nusikaltimus, bet ir tai, kokie sudėtingi ir pažeidžiami yra šie vyrai ir moterys. Nors jų gyvenimo istorijos nužymėtos žiaurumo ir nevilties, jose taip pat glūdi galimybė pasikeisti ir išgyti.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką.
Tonis
„Kas norėtų pamatyti serijinį žudiką?“ Buvome kassavaitiniame psichoterapijos katedros susitikime ligoninėje, kur aptariami ir paskirstomi siuntimai. Dauguma žmonių jau buvo gavę po naują atvejį ir mums buvo likę keli paskutiniai. Vietoje atsakymo į ironišką posėdžio pirmininko klausimą trumpai nuskambėjo juokas, bet niekas nepasisiūlė. „Tikrai? Nėra norinčių?“ Man niežtėjo pakelti ranką, bet, tarp susirinkusiųjų būdama mažiausiai patyrusi, nerimavau, kad mane palaikys naivia savo profesijoje ar įžvelgs kokių nedorų kėslų. Jutau, kaip aplink stalą sėdintys kolegos neįžiūrimai truktelėjo pečiais. Plačioji visuomenė, sukurstyta pramogų sektoriaus ir žiniasklaidos, be galo domisi tais retai sutinkamais žmonėmis, kurie įvykdo kelias žmogžudystes. Bet mano profesijoje tokie asmenys kelia daug mažiau susidomėjimo. Reabilitacija ir grįžimas į bendruomenę jiems niekada nebus prieinami. Viena kolegė manęs klausė: „Apie ką gi galima su jais kalbėtis, išskyrus mirtį?“
Man reikėjo dar daug išmokti. Dešimtojo dešimtmečio viduryje buvau tik neseniai pradėjusi dirbti Brodmuro ligoninėje, NHS įstaigoje, įsikūrusioje tarp banguotų kalvelių ir miškų vaizdingoje pietryčių Anglijos vietoje netoli Itono koledžo ir Vindzoro pilies. Prieš kelerius metus įgijusi teismo psichiatrės ekspertės kvalifikaciją, džiaugiausi galimybe ne visu etatu dirbti laikinai pavaduojančia (arba „pakaitine“, prireikus pavaduojančia) gydytoja Brodmure, kol toliau krimtau psichoterapijos mokslus. Kad įgyčiau įgūdžių, turėjau kuo daugiau valandų praleisti su priežiūra konsultuojant pacientus akis į akį. Atrodė, kad žmogus, kuriam nereikia niekur eiti, turės daug laiko, – o jei jis panorės kalbėtis apie mirtį, ką gi, mano mokymo programoje buvo ir tokia dalis.
Gali nustebinti, kad mes išvis apie tai diskutavome. Pasaulyje esama itin skirtingų požiūrių į nusikaltėliams teikiamą psichikos sveikatos priežiūrą, tiek ligoninėje, tiek kalėjime, ryškiai skiriasi ir jai skiriami ištekliai. Mano kolegos Euro poje, Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje dirba panašiose sistemose kaip Jungtinės Karalystės, kuriose individuali terapija kartais siūloma, bet daugybėje kitų šalių tokio varianto nėra. Pastebėjau, kad mano kolegos amerikiečiai šiuos skirtumus itin dažnai pabrėžia. Daugybėje skirtingų šalių tiesiogiai mačiau, kaip viskas veikia, ir buvau pritrenkta, kad tos, kurios per pastarąjį šimtmetį patyrė karinę okupaciją, pavyzdžiui, Norvegija ir Olandija, pasižymi humaniškiausiu požiūriu į smurtinius nusikaltimus įvykdžiusių žmonių psichinių ligų gydymą. Pasak kai kurių tyrimų, tokia patirtis padeda geriau suprasti, kad šie žmonės laužo taisykles dėl ligos, o ne todėl, kad yra „blogi žmonės“.
„Aš paimsiu tą siuntimą, – tariau. – Kuo jis vardu?“ Kalbėdama pažvelgiau į savo vadovą, tikėdamasi palaikymo. Jis sutikdamas nusišypsojo. „Nepersiplėšk, Gwen, – įsiterpė vienas iš vyresniųjų daktarų. – Vieną tokį daug metų konsultavau kalėjime. Jis nieko daugiau neveikė, kaip tik niurnėjo apie savo dailės pamokas ir kaip puikiai jis paišo natiurmortus...“ Šis komentaras mane, tiesą sakant, suintrigavo, bet, nespėjus apie tai paklausti, pirmininkas padavė siuntimo laišką, tardamas: „Jis visas tavo. Tonis X... Nužudė tris vyrus, rodos, nupjovė galvas. Ai, beje, jis pats prašė terapijos.“ Vyresnysis kolega dirstelėjo žinovo žvilgsniu tardamas: „Geros kloties.“
Tik vėliau mano vadovas, didžiulę patirtį sukaupęs žmogus, pasakė pats tik kartą konsultavęs serijinį žudiką, ir tik psichiatrinio įvertinimo, o ne ilgalaikės terapijos proga. Džiaugiausi galėdama perimti jo žinias ir sulaukti paramos, imdamasi darbo. Iki šios dienos didžiai vertinu tą jausmą, kad kolegos mane palaiko, ilgiuosi jo dirbdama neinstituciniuose kontekstuose. Prisipažinau jam, kad kaip stažuotoja džiaugiausi gavusi tokią galimybę. Dabar pamažu darėsi baugu. Mėginau kiek įmanoma geriau pasiruošti, bet netrukus supratau, kad, nors esama daugybės šiurpių reportažų apie serijinius žudikus, nedaug yra literatūros apie tai, kaip su tokiu kalbėtis, ir nieko apie tai, kaip vesti tokiam terapiją.
Pagal apibrėžimą serijiniai žudikai žudo pakartotinai, bet nėra oficialaus sutarimo dėl aukų skaičiaus, kurį pasiekus asmuo būtų priimtas į šį makabrišką klubą. Istoriškai dėl to būta nemenkų debatų, ir konsensusas nusistovėjo ties trimis ar daugiau, nors visuomenės dėmesys neišvengiamai krypo prie mažesnio pogrupio antgamtinių individų, nužudančių dešimtis žmonių per kelis kartus. Sutrikusi skaičiau apie šiam pogrupiui priklausančius medicinos darbuotojus, kuriems buvo lengva savo nusikaltimams rasti prieigą bei priemonių ir kurie dažnai metų metus veikė netikrinami ir neįtariami. Tarp sutartų kriterijų yra ir atšalimo laikotarpis ar tarpas tarp žmogžudysčių, ir, manoma, neatsitiktinai pasirenkamos aukos. Įsišėlę žudikai, kurie per dieną gali atimti gyvybes daugybei žmonių, paprastai į šią kategoriją neįtraukiami; dėl kažkokios man iki galo nesuprantamos priežasties neįtraukiami ir politikai bei lyderiai, atsakingi už tūkstančių ar net milijonų žmonių žūtis.
Iš kalnų literatūros, filmų ir televizijos laidų šia tema lengva susidaryti įspūdį, kad kelių žmonių nužudymas yra dažnas, nuolat visur pasitaikantis nusikaltimas. Duomenys rodo ką kita. Esama įrodymų, kad serijinių žmogžudysčių išties įvykdoma visame pasaulyje, apie tokius atvejus pranešta visuose žemynuose, bet net manydami, kad ne apie visas pranešama, kad duomenys menki ar tyčia neskaidrūs ir kad kai kurie žudikai išsisuka, žinome, kad tokios daugybinės žmogžudystės yra itin retos. Negaliu pateikti galutinės tokių nusikaltimų statistikos, kaip ir negaliu jos pateikti apie bet kurią kitą smurto rūšį; šioje srityje niekas nėra taip tikra kaip neužtikrintumas, o priežasčių daugybė: pradedant nepakankamu nusikaltimų registravimu, baigiant nevienodais klasifikavimo ir duomenų rinkimo standartais skirtingais laikotarpiais ir skirtingose geografinėse vietovėse. Į internetinę paiešką įvedę užklausą apie serijinių žmogžudysčių skaičius pasaulyje, gauname virš šešių milijonų straipsnių ir atsakymų. Daugumoje jų pripažįstama, kad serijiniai žudikai dažniausiai yra vyrai, ir šios nykstančios rūšies skaičiai pastaraisiais metais mažėja; tai sutampa su visų rūšių nusikaltimų pasaulio statistika, rodančia, kad per pastarąjį amžiaus ketvirtį visų rūšių smurto palengva mažėja.
Viename nesename tyrime, kuriam vadovavo Radfordo universiteto Virdžinijoje profesorius Mike’as Aamodtas, gilintasi į pastaruosius šimtą metų ir sukurta duomenų bazė, ro danti, kad 2015 m. JAV sugauti ir identifikuoti dvidešimt devyni serijiniai žudikai, lyginant su didžiausiu skaičiumi, šimtas keturiasdešimt penkiais, užfiksuotais devintuoju dešimtmečiu. FTB statistika, kurią mačiau cituojant, pateikia gerokai didesnius skaičius (pavyzdžiui, 1982 m. – daugiau kaip keturi tūkstančiai) – dėl to tik dar akivaizdžiau, kaip sunku rinkti duomenis ir kaip trūksta universalių kriterijų palyginimui; tačiau visi mano surasti šaltiniai palaiko mintį, kad skaičius mažėja. Iš dalies už tai galima dėkoti patobulėjusiems paieškos bei sekimo metodams ir įvairių teisėsaugos grupių įsteigtiems specializuotiems daliniams, skirtiems tirti ir atgrasyti nusikaltėliams. Kita svarbi dedamoji tikriausiai yra išplitęs mobiliųjų telefonų ir socialinių medijų naudojimas, dėl kurio žmonėms (tiek aukoms, tiek skriaudikams) daug sunkiau pradingti be pėdsakų.
Teisėsaugos šaltiniai neskelbia lyginamųjų serijinių žudikų sąrašų pagal šalis, bet, remiantis tuo pačiu Radfordo tyrimu, JAV yra stipriai atsiplėšusi nuo kitų su, kaip teigiama, 70 procentų iš ten kilusių visų žinomų pasaulio serijinių žudikų (šis skaičius perkeltas į visokius kitus šaltinius, kuriuos peržiūrėjau, nuo Vikipedijos iki įvairių žurnalistinių straipsnių). O Anglija, atsidūrusi antroje vietoje, turi 3,5 proc., toliau – Pietų Afrika ir Kanada su maždaug 2,5 proc., tada Kinija, kurios gyventojų skaičius žymiai didesnis, su vos daugiau kaip 1 procentu bendro skaičiaus. Nežinau, kodėl JAV taip dominuoja, bet esama įvairių teorijų apie menką ginklų kontrolę, decentralizuotą teisėsaugą, amerikietiško ultraindividualizmo pavojus ir panašiai. Visai gali būti, kad amerikiečiai žudikus tiesiog geriau suseka ir mums apie juos praneša dėl laisvos spaudos ir gana atviros vyriausybės. Bet JAV per metus sugautų serijinių žudikų skaičius vis tiek mažytis bendro šalies gyventojų skaičiaus (daugiau kaip trijų šimtų milijonų) kontekste, o jį dar labiau nustelbia „įprastų“ žmogžudysčių skaičiai. Dideliame Amerikos mieste, tokiame kaip Čikaga ar Niujorkas, keturi šimtai žmogžudysčių vos per metus nėra išskirtinis reiškinys. Toks skaičius atitiktų du trečdalius metinio žmogžudysčių skaičiaus visoje Anglijoje ir Velse.
Tuo metu, kai susipažinau su Toniu, žinojau, kad į Brodmurą kaip pacientai priimti keli serijiniai žudikai, žmonės su bulvarinės spaudos sugalvotomis pravardėmis, tokiomis kaip Draskytojas ar Smaugikas. Nors didžioji dalis į ligoninę priimtų žmogžudžių sirgdami psichikos liga buvo nužudę tik po vieną auką, tie keli daugybiniai žudikai prisidėjo prie Brodmuro statuso visuomenėje kaip niūrios neapsakomo blogio vietos. Žinojau apie tokią reputaciją, prie jos prisidėjo ir ligoninės išvaizda, primenanti raudonų plytų Viktorijos laikų tvirtovę, nors, kai 1996 m. pirmą kartą atėjau ten dirbti, jau buvo prasidėjęs modernizacijos procesas. Pamenu, kaip pradžioje pritrenkė iš pažiūros nesibaigiančios durys, dvipusiai įėjimai ir vartai, kuriems reikalingą skirtingų raktų asortimentą reikėjo kasryt pasiimti iš apsaugininkų ir visada nešiotis su savimi, pasirišus dideliu, sunkiu odiniu diržu. Iš pradžių trukdė, bet pripratau. Tiesą sakant, prie man duoto itin didelio dydžio diržo sentimentaliai prisirišau laukdamasi pirmojo vaiko ir iki šiol tą diržą tebeturiu.
Įėjus pro vartus, iš pradžių vieta man priminė universiteto studentų miestelį su aplink išsibarsčiusiais pastatais ir tarp jų nusidriekusiais pėsčiųjų takais. Kruopščiai prižiūrimuose soduose žydėjo medžiai. Užvis geriausia buvo tera, nuo kurios atsivėrė įstabi keturių grafysčių panorama. Visada maniau, kad suteikti šiems vyrams ir moterims vietos pasivaikščioti buvo milžiniško kilniaširdiškumo poelgis, atveriantis platesnę ir viltingesnę perspektyvą. Teritorijos perimetrą juosė aukštos raudonų plytų sienos; visada jas laikiau vertinga skiriamąja linija tarp mano asmeninio ir profesinio gyvenimo, leidžiančia kiekvieną vakarą saugiai palikti darbą anapus jos, kol sugrįšiu.
Pirmosios sesijos su Toniu dieną atvykau anksti, kad būtų laiko užsiregistruoti pas skyriaus darbuotojus ir pasitikrinti, jog darbui rezervuoto kambario niekas nenugvelbė; kaip ir visose ligoninėse, kuriose teko dirbti, Brodmure trūko patalpų terapijai ir dėl erdvės visada būdavo konkuruojama. Taip pat norėjau erdvę sutvarkyti taip, kaip man patinka: tarp kėdžių turėjo būti pakankamas tarpas, paciento kėdė – prie lango, o manoji – prie durų. „Niekada neleisk pacientui užstoti tau išėjimo“, – tai vienas iš patarimų, kurių prisirankiojau stažuodamasi ir iki šiol laikausi. Visada svarbu tarp dalyvių palikti pagarbios erdvės refleksijai; ta socialinio etiketo samprata, kurią vadiname „nelindimu į kito erdvę“, ne mažiau svarbi terapijoje, o gal ir dar svarbesnė. Krapštinėjausi taikydama kėdžių kampą, tarsi tikslus sustatymas galėtų man padėti užmegzti ryšį su šiuo nepažįstamuoju.
Nervinausi ir žinojau, kad veikiu „iš lempos“. Visų pirma, apie jį neturėjau daug informacijos išskyrus tai, ką susiran kiojau iš siuntimo laiško. Tuo metu ligoninėje tebebuvo medicininių įrašų skyrius, kuriame gydytojai galėjo pareikalauti ištraukti jų paciento popierius, bet, kaip ir dabar, išsamių įrašų nebuvo. Galėjome sudėlioti koliažą iš jų šeimos kilmės, išsilavinimo, sveikatos istorijos, policijos dokumentų, teismo proceso ar kalėjimo dokumentacijos, bet visur buvo spragų. Galiausiai žinojome, kad išties pažinti žmogų galime tik su juo kalbėdamiesi ir tikėdamiesi, kad jis mums atsivers.
Šiandien tokia biografinė dokumentacija kaupiama kompiuteriuose, o ne kraunama į katalogus dulkėtose dėžėse, bet tai nereiškia, kad paspaudus mygtuką ar suvedus kodą atsirakins vertingas lobynas. Anaiptol, dabar dar sunkiau gauti naudingų detalių, nes, lyginant su mano darbo pradžia, gyvename išsamesnio informacijos valdymo ir naujoviškos teisinės privatumo apsaugos eroje. Šokinėjame per kliūtis ir gauname kliautis daugybe skirtingas funkcijas atliekančių žmonių, kurie galbūt galės mums padėti, o galbūt ir ne. Kartais jaučiuosi kaip vienas iš tų nelemtų literatūrinių privačių detektyvų, kuriems, mėginant atkasti užuominų, tenka apkerėti draugišką policininką ar šmirinėti maldaujant patikimos informacijos. Gal tai yra viena iš priežasčių, kodėl laisvalaikiu taip mėgaujuosi skaitydama detektyvines istorijas: grynas malonumas patogiai įsitaisius leisti kitam spręsti uždavinius.
Man netgi nebuvo aišku, ko šiandien tikiuosi su Toniu pasiekti ar iš ko susidės darbas. Kaip žinosime, ar jis „sveiksta“? Ir ką tai reikš vyrui, triskart nubaustam kalėti iki gyvos galvos be vilties, kad išeis į laisvę nesulaukęs senatvės, jei išvis išeis? Taip pat nuogąstavau, kad savo mokslams „praktikuojuosi“ su kita žmogiška būtybe. Jei tai, ką galiu pasiūlyti, jam neturi prasmės, o man yra naudinga, ar pati neatkartoju jo žiaurumo ir išnaudotojiško elgesio? Priminiau sau, kad, prašydamas terapijos, jis tikriausiai turėjo kokį nors poreikį ar tikslą, ir man teks išsiaiškinti, kokį, net jei tai nebus tiesiogiai išreikšta. Apgaulė yra psichopatijos, sunkaus asmenybės sutrikimo, mano žiniomis, siejamo su serijiniais žudikais, skiriamasis ženklas. Supratau, jog Tonis gali norėti terapijos vien tam, kad užpildytų nelaisvėje jo laukiančią laiko bedugnę. „Jei taip, – savanaudiškai svarsčiau, – daug neišmoksiu.“ Gal buvo kvaila imtis šio darbo – bet trauktis irgi buvo per vėlu. Akies krašteliu pro nedūžtamą durų stiklą pamačiau artėjantį slaugės lydimą vyrą, tad atėjo laikas pradėti.
„Pone X? Labas rytas, aš esu daktarė Adshead, ačiū, kad atėjote į...“ Jis mane nutraukė gergždžiančiu ir kiek stačiokišku balsu: „Tonis.“ Sprendžiant iš balso, jis irgi nerimavo. Leidosi palydimas į vidų ir, parodžius kėdę prie lango, patogiai įsitaisė nesutikdamas mano žvilgsnio. Žvilgsnio vengimas mums visiems yra naudingas būdas reguliuoti intymumą – iš nieko nuo pat pradžių nesitikėčiau visiško akių kontakto. Kita vertus, žinojau, kad Tonis iki nuosprendžio buvo dirbęs padavėju, o tokiame darbe būtina kalbinti žmones ir žiūrėti nepažįstamiems į akis. Probėgšmais pagalvojau, ar jis gaudavo daug arbatpinigių. Ar žaviai elgdavosi su klientais? O su aukomis? Turėjau mintyje, kad galbūt apžavėti stengsis ir mane.
Pradžioje trumpai supažindinau jį su keletu svarbių terapijos sustiprinto saugumo sąlygomis gairių. Tarp jų svarbiausias buvo principas, kad, nors jis galįs tikėtis tam tikro laipsnio konfidencialumo tarp gydytojo ir paciento, jei prisipažintų apie ką nors, kas galėtų kelti grėsmę jam pačiam ar kitiems, man tektų apie tai pranešti jį prižiūrinčiai komandai. Mūsų bendras darbas bus komandos jam teikiamos priežiūros dalis, tad nuolat bendrausiu su jos nariais: slaugais, komandos psichologe ir konsultuojančiu psichiatru, vadovaujančiu jo priežiūrai. Visa tai svarbu užtikrinant jo saugumą ir priežiūros nuoseklumą. Pasakiau, kad kiekvienas mūsų susitikimas truks penkiasdešimt minučių, ir kaskart susitikus jam teks laikytis šių rėmų.
Tvirtai laikausi šių ribų nepaisydama to, kad teismo ekspertizės ligoninės labai skiriasi nuo patogių Sigmundo Freudo konsultacijų kambarių. Tai jis sugalvojo penkiasdešimties minučių sesiją, arba „terapinę valandą“, galbūt tam, kad galėtų priimti pacientus lygiai sutartu metu ir jiems nereikėtų prasilenkti laukiamajame, o gal jam tiesiog reikėjo pertraukėlių. Skirtingai nei S. Freudas ir dauguma privačiai dirbančių psichoterapeutų, nesusitinku su žmonėmis vienu po kito, taigi ir tos pauzės man nereikia. Kiekviena diena vis kitokia, bet būtų neįprasta priimti daugiau kaip du ar tris pacientus per dieną – iš dalies dėl to, kad kiekvieną sesiją po to reikia detaliai aprašyti, be to, turiu rasti laiko palaikyti ryšiui su kitais kolegomis, dirbančiais su mano konsultuojamais pacientais. Iki tol jau buvau išmokusi, kad pirmos penkios ar dešimt minučių po seanso itin vertingos įsimintinoms frazėms ar iškilusioms idėjoms užsirašyti, kol viskas galvoje dar šviežia. Žmogui kalbant nevedu užrašų, be kita ko ir dėl to, kad priešingu atveju mūsų bendravimas taptų panašesnis į tardymą nei į pokalbį; tai taip pat dėl akivaizdžių priežasčių nebūtų gera mintis, jei pacientas yra paranojiškas. Dauguma teismo ekspertų terapeutų įgunda įsiminti savo seansus. Dirbdama su Toniu, tą įgūdį vis dar lavinau ir su nerimu stengiausi tiksliai įsidėmėti kai kuriuos paciento žodžius, kad galėčiau užfiksuoti pagrindinius įvaizdžius, metaforas ir apie save vartojamą kalbą. Pastebėjau, jog naudinga padalyti seansą į tris dalis, kad atmintyje dalykai nesusipainiotų. Tai ne visada paprasta, todėl prisimindavau Philipo Larkino pastabą (perfrazuojant Aristotelį), kad romanas, kaip ir tragedija, turi „pradžią, painiavą ir pabaigą“.
Kol pasakojau įžanginius dalykus, Tonis linksėjo, neatrodė nei susirūpinęs, nei itin susidomėjęs. Pamaniau, kad jo išvaizda kaip aktoriaus – ne pagrindinio, labiau nenusakomo vyruko, kiūtančio už galingo viršininko peties. Jo plaukai priekyje buvo praretėję, bet nepridengti dilbiai ir rankos apžėlusios juodomis garbanomis, kurių dar daugiau veržėsi pro marškinėlių apykaklę. Jis buvo žemas ir kresnas, linkęs į antsvorį; mūsų pacientams sunku nepriaugti papildomo svorio, kai mankšta gana ribota, maistas krakmolingas, o nuo kai kurių medikamentų auga svoris. Jis neparodė jokio priešiškumo ar pasipriešinimo, bet, man baigus paaiškinimus, toliau tylėjo. Tiesiog sėdėjo su manimi ilgai, gal keletą minučių, o aš nežinojau, ko imtis.
Šiandien nesu tikra, ar leisčiau tylai taip ilgai tęstis, ypač per pirmąjį susitikimą su pacientu, kurį galbūt kankina nerimas ar paranoja ir kuriam tyla gali pasirodyti grėsminga. Bet tuometiniu etapu buvau išmokusi, kad psichoterapeutas neturėtų prabilti pirmas, – verčiau leisti pacientui pradėti seansą, kada panorės. Aš laukiau, o po kurio laiko pastebėjau, kad tyla man netrukdo. Panašu, kad ji netrukdė ir Toniui, kuris sėdė damas tingiai krapštė apšerpetojusį nykščio nagą ir į mane nežiūrėjo. Tačiau jutau, kad jis mane vertina, svarsto, ar gali manimi pasitikėti. Pagaliau sugalvojau išeitį. „Kokia jums yra ši tyla?“ – paklausiau. Krūptelėjęs jis staigiai pakėlė galvą. Tada draugiškai, atvirai išsišiepė. Mačiau, koks gali būti patrauklus, kaip lengvai įkalbėtų jus užsisakyti dienos patiekalą ar dar vieną taurę vyno. „Niekas man nėra uždavęs tokio klausimo.“ Pasakiau, kad terapijoje kartais pasitaiko keistų klausimų, mėgindama išlaikyti su juo akių kontaktą. Jo akys buvo tamsios, beveik juodos, tarsi pratrūkęs lėliukės trynys būtų išbėgęs į rainelę. Jis leido savo žvilgsniui nukrypti į vieną pusę man pro petį, prie durų stiklo, pro kurį buvo matyti koridorius. Ten skambėjo gyvenimo garsai, paryškinami visada įjungto skyriaus televizoriaus – tomis dienomis dažniausiai rodžiusio MTV. Girdėjau besišnekučiuojančius žmones, kiek tolėliau – tylų, nenusakomą murmesį. Kažkieno balsas pakilo skundžiantis darbuotojui už durų, ir mes abu klausėmės kol jie nuėjo. Tada jis tarė: „Galvojau, kad čia kažkaip ramu.“ Pamaniau išgirdusi aiškią tartį, kurią sieju su tais, kuriems anglų kalba yra antroji. „Ten skyriuje taip triukšminga“, – pridūrė. „Tikrai?“ – paklausiau. Man susidarė įspūdis, kad jis kalbėjo ne tik apie tą akimirką ir kad norėjo pasakyti kažką svaresnio.
„Palatoje šalia manosios vyras vis šaukia naktimis ir... – Jis stabtelėjo, tarsi prisiminęs apgalvoti, ką sako, o gal norėdamas palikti gerą įspūdį ir nepasirodyti skundaliumi. – Tai yra nenoriu skųstis, geriau čia nei kalėjime, bet aš neišsimiegu... Taigi gera truputį ramiai pasėdėti. Džeimis, mano pirminis slaugytojas, sakė, kad šitas dalykas man išeitų į naudą, o jis geras vaikinas. Aš juo pasitikiu.“ Neištariau, bet pagalvojau: „Tačiau kol kas neturite priežasties pasitikėti manimi“, ir įsidėmėjau, kad reikia kuo greičiau pasikalbėti su Džeimiu. Tonio komentaras atspindėjo, kokį svarbų vaidmenį gali atlikti pirminis slaugytojas; jie teikia individualią pagalbą ir paprastai geriausiai supranta pacientų dvasinę būseną. Mano darbas turi būti integruotas su slaugytojų, su pacientu praleidžiančių daug daugiau laiko, taigi kliaujuosi jų pastebėjimais bei didžiai gerbiu įžvalgas.
Laikui bėgant, šis ir kiti atvejai parodys, kaip gyvybiškai svarbu slaugytojams ir terapeutui dirbti tandemu, kad niekas nebūtų pražiūrėta, – panašiai kaip mokytojai ir tėvai turi palaikyti ryšį, kad vaikai vystytųsi ir augtų. Tai nereiškia, kad mūsų pacientai yra kaip vaikai (nors kai kurie būna įstrigę vaikystės prisiminimuose), tiesiog saugios aplinkos reikalavimai neišvengiamai riboja pacientų autonomiją ir laisvę, tad jie gali pasijusti kaip vaikai, kuriems tik profesionalai padeda gauti tai, ko reikia.
Nė karto per šį pradinį pokalbį man nepasirodė, kad Tonis sąmoningai siekė patekti į sustiprinto saugumo ligoninę kaip į malonesnę alternatyvą kalėjimui. Žiniasklaida, atrodo, entuziastingai perša mintį, kad nusikaltėliai, vengdami kalėjimo, bando gudraudami įsiprašyti į sustiprinto saugumo psichiatrines įstaigas kaip į šiltas vieteles, bet tikrovė yra visiškai kitokia. Gyvenimas šiose ligoninėse psichologiškai vargina. Kalėjime galima atsiriboti ir tam tikra prasme ištirpti anonimiškoje ir monotoniškoje rutinoje, bet sustiprinto saugumo skyriuose pasirinkimai ir privatumas stipriai apriboti, o tokie profesionalai kaip aš lankosi nuolat, uždavinėdami sudėtingus klausimus apie nuotaiką ir jausmus. Tiesą sakant, dauguma nusikaltėlių nenori būti siunčiami psichiatrinio gydymo, nes jis yra stigmatizuotas ir, skirtingai nei dauguma kalėjimo nuosprendžių, gali būti neribotas.
Paprašiau Tonio papasakoti apie savo problemas bandant užmigti. Jį kamuojanti depresija ir nemiga yra nerimo ir nuotaikos sutrikimų prakeiksmas, bet mane suintrigavo, kad jis taip iš karto apie tai užsiminė. „Sapnuoju košmarus." Tai buvo atsivėrimas. Dauguma mūsų kitam žmogui nepasakoja apie sapną ar košmarą, nebent nori atsikratyti naštos. Esama įsitvirtinusių stereotipų, kad terapeutai aiškina sapnus, siekdami paaiškinti žmogaus psichiką, bet patys geriausi terapeutai seka iš paskos ten, kur juos veda pacientai, ir laiko pacientus savo psichikos ekspertais. Vis dėlto tuo metu psichoterapijoje buvau kaip vairavimo mokinė, norėjau viską daryti pagal vadovėlį ir akimirką gana nutrūktgalviškai pagalvojau nerti į Tonio sapną kaip „tikra“ analitikė. Ar ji to norėtų? Bet paprašytas daugiau papasakoti apie savo košmarus, Tonis užtikrintai papurtė galvą. Grįžo tyla. Atsilošiau kėdėje, bandydama atrodyti atsipalaidavusi ir kūno kalba perteikti, kad man netrukdo jo užsisklendimas. Niekada dviem vienas kito nepažįstantiems žmonėms nebūna lengva kalbėtis apie kraupius dalykus.
Mintimis nuklydau prie kitų pirmųjų susitikimų, kolegų ir mentorių diskusijų apie tai, kaip kalbinti ką nors nužudžiusius žmones ir kaip jų klausytis. Netrukus mintimis atsidūrus už devynių mylių ir į kambarį sugrįžau tik tada, kai jis vėl prabilo. Balse nuskambėjo iššūkis. „Tai kaip visa tai veikia? Taip ir sėdėsim? Negi neužduosite man daugiau klausimų?“ Paaiškėjo, kad kambario ramybė komforto jam nebeteikia, o jai išsklaidyti jis pasitelkė klausimą. Atsakiau, kad prireiks laiko, kol pažinsime vienas kitą ir jausimės patogiai, o kol kas gali atsirasti ir vėl dingti tylos pauzės, kurios skirtingu metu sukels skirtingus jausmus. Priminiau sakius, kad jam tyla patinka, ir paklausiau, ar kas nors pasikeitė. „Dabar kažkodėl jaučiuosi labiau įsitempęs“, – atsakė. Mintyse pergalingai iškėliau kumštį į orą, išgirdusi šį nekaltą atsakymą, nes jis atskleidė, kad Tonis geba pastebėti savo psichinę patirtį ir apibūdinti, kaip ji keičiasi. Jis taip pat nesigindamas atsakė į tiesioginį klausimą. Kaskart priimdama pacientą kaip terapeutė noriu žinoti, ar jiems smalsu. Ar jie tam nusiteikę? Ar juos domina jų pačių psichika? Šie ženklai buvo geri.
Žinojau, kad kartais terapijos pradžioje žmonėms lengviau atsakinėti į klausimus, tad uždaviau dar vieną. Norėjau sužinoti, ar jis įžvelgia kokią nors sąsają tarp savo įtampos ir košmarų, apie kuriuos užsiminė. Jis sukryžiavo rankas ant savo plačios krūtinės, taip turbūt norėdamas nuo manęs užsiblokuoti, – taip pat užsidengė širdį, tarsi gindamas nuo menamos grėsmės. „Nenoriu kalbėti apie košmarus. Tai mane nuliūdins ir nematau, kaip galėtų padėti.“ Ką gi, tai gana aišku. Nebandžiau jo perkalbėti. Psichologijoje esama tokio keisto paradokso – raminimas pacientui gali reikšti, kad terapeutas ne taip jau labai nori išgirsti, kas jį jaudina; tai gali taip pat galioti ir kitomis aplinkybėmis – darbe, mokykloje ar namuose, – kai žmonės artimai kalbasi emocingomis temomis. Turėjau parodyti esanti čia tam, kad – nesvarbu, ką man sakytų – išklausyčiau, kai tik bus pasiruošęs, net jei ir bus sunku. Pakeisdama temą, priminiau, kad atėjau jo prašymu, ir tiesiai paklausiau: „Ar galėtumėte pasakyti, kodėl norėjote apsilankyti pas terapeutą?“ Primenu, kad tuomet tebebandžiau susigaudyti šiame darbe, ir dabar, turėdama daugybės metų patirtį, abejoju, ar taip anksti būčiau uždavusi klaususi kodėl, nes tai gali nuskambėti pernelyg įkyriai. Bet Tonis ir vėl nedelsdamas atsakė: „Nes manau... Žinau, kad turiu pamėginti suprasti, ką padariau, ir turbūt toks kalbėjimas gali padėti. Kaip ir sakiau, taip mano Džeimis.“
Šis slaugytojo paminėjimas leido man toliau patyrinėti, ką jis apskritai manąs bendrai apie juo besirūpinančią komandą, tada paprašiau iš savo pusės papasakoti, kaip nutiko, kad jį perkėlė į ligoninę. Tonis papasakojo, kad praėjus dešimčiai metų jo nuosprendžio iki gyvos galvos sustiprinto saugumo kalėjime, keli kiti kaliniai laiptinėje jį užpuolė ir išvadino „pedalu“ – tai žeminantis kalėjimų žargono terminas, galintis reikšti seksualinį nusikaltėlį. Tonis šiek tiek mikčiodamas papasakojo, kaip trys vyrai ant jo užšoko, prispaudė prie žemės ir dūrė savadarbiu ginklu, kaip jis vėliau sužinojo, nuaštrintu dantų šepetėliu. Prireikė skubios operacijos – jam pasisekė, kad išgyveno. Fiziškai pasveikęs, susirgo depresija, ypač dėl to, kad vieną iš trijų užpuolikų laikė draugu. Jis mėgino nusižudyti, po to jam diagnozuota sunkios formos depresija ir galiausiai buvo perkeltas iš kalėjimo į ligoninę.
Pirmajam mūsų seansui pasibaigus, paklausiau, ar pradingo ta įtampa. Jis patvirtino ir pasakė, kad norėtų su manimi vėl susitikti, o tada pridūrė: „Nebuvo taip blogai, kaip maniau.“ Muzika teismo psichiatro eksperto ausims. Vėliau susiradau Džeimį, norėdama jam prisistatyti ir daugiau paklausinėti apie tas miego problemas. Šis švelniakalbis, grakštus, šiltai besišypsantis vyriškis papasakojo, kad įsidarbino psichikos sveikatos slaugytoju padirbėjęs kraštovaizdžio sodininku, ir man pasi rodė, kad jo pastebėjimai detalių tikslumu prilygo sodininko, pasakojančio apie savo gėles. Jis apmąstė apie mano klausimą dėl Tonio košmarų, papildydamas atsakymą įžvalgomis apie jų poveikį kitiems. „Mums tai kelia bėdų, nes vyras kitoje palatoje skundžiasi, jog Tonio šauksmai per miegus nuolat jį prižadina. Bet nedaug ką galime padaryti. Nėra tiek daug laisvų palatų, į kurias galėtume jį perkelti.“ Mane jo komentarai sutrikdė. Vargais negalais grįžtant į administracijos pastatą, dvipusis įėjimas po dvipusio įėjimo, vartai po vartų, man šovė netikėta mintis: ar šaukiantis vyras ir dėl šaukiančiojo besiskundžiantis vyras – tas pats asmuo? Ar abu jie – Tonis?
