Šią knygą BALTO leidybos namai išleido ir minkštais viršeliais, dabar spausdinamas pakartotinas leidimas – jau šešioliktas. Į lietuvių kalbą romaną vertė Anita Kapočiūtė, eilėraščius – Vidas Morkūnas.
Pelkių Dukra vadinama Kaja Klark atokaus Šiaurės Karolinos miestelio Barkli Kouvo gyventojams yra neįmenama paslaptis, ji niekinama ir laikoma atmata. Palikta motinos, vėliau – ir keturių brolių bei seserų, Kaja auga pelkių apsuptyje tik su tėvu, kuriam nėmaž nerūpi, netrukus ir jis dingsta. Apleista ir izoliuota Kaja išmoksta pragyventi iš to, ką siūlo gamta, toje derlingoje ją supančioje aplinkoje randa ir paguodą. Būdama paauglė, Kaja susibičiuliauja su vietos vaikinu Teitu Vokeriu, šis imasi mokyti ją skaityti. Laukinis merginos grožis nepalieka abejingo ir Čeiso Endriuso, „miestelio pažibos ir geriausio įžaidėjo“. Tad kai pelkėse 1969-ųjų spalį aptinkamas jo lavonas, Kaja tampa pagrindine įtariamąja.
Delia Owens sulaukia daugybės klausimų apie pagrindinę veikėją Kają – mažą mergaitę, paliktą savarankiškai gyventi namelyje pelkėse, išaugusią į pažeidžiamą, bet kartu tvirtą moterį. „Kai pradėjau kurti personažą, Kaja tarsi perėmė iš manęs plunksną ir ją vedžiojo, – viename interviu sakė ji. – Žinojau, kad ši mergaitė turi būti drovi, nes gyveno labai izoliuota. Kartkartėmis kelyje jai pamėtėdavau po kliūtį, ji su tuo susidorodavo ir taip tapdavo vis stipresnė, savarankiškesnė. Rašydama darsyk suvokiau: kiekvienas savyje turime bent truputį Kajos – visi išties galime padaryti daugiau, nei manome galintys. Dar vienas svarbus dalykas kalbant apie Kają – ji sugebėjo susitvarkyti su viskuo, su visomis neįtikėtinomis problemomis, išskyrus vienatvę. Tai taip pat tinka mums visiems. Sunkiausia ištverti vienišumą.“
Siūlome šios knygos ištrauką.
Mokykla
1952
Praėjus kelioms dienoms po gimtadienio, basa tekšlendama po dumblyną Kaja pasilenkė apžiūrėti buožgalvio, kuriam jau dygo priekinės kojos. Ir staiga išsitiesė. Netoli jų tako galo sučežėjo gilų smėlį rausiantys automobilio ratai. Niekas, niekad neatvažiuodavo čionai automobiliu. O paskui pro medžius atplaukė prislopinti balsai – kalbėjosi vyras ir moteris. Kaja pastriuokom nėrė į brūzgyną – iš ten galėjo matyti, kas ateina, bet prireikus dar galėjo ir pasprukti. Šito ją išmokė Džodis.
Iš automobilio išlipo aukštaūgė moteris ir sverdėdama žengė kelis žingsnius – smėlėtame take su aukštakulniais nebuvo lengva išlaikyti pusiausvyrą, visai kaip išeinančiai mamai. Tikriausiai atvykėliai – iš našlaičių prieglaudos, atvažiavo jos pasiimti.
Aš už ją greitesnė, tikrai pavyktų pabėgti. Bėgdama su tokiais bateliais ji tuojau plosis nosim į žemę. Kaja tūnojo krūmuose nekrustelėdama, stebėjo moterį, kuri prisiartino prie tinklinių verandos durų.
– Ei, ei! Ar yra kas namie? Aš – socialinė darbuotoja, atsakinga už vaikų lankomumą. Atvykau nuvesti Katrinos Klark į mokyklą.
Tai bent, čia jau rimta. Kaja tylėjo lyg vandens į burną prisisėmusi. Neabejojo, kad mokyklą jai derėjo pradėti lankyti šešerių. Štai jie ir prisistatė, metus pavėlavę.
Kaja nenutuokė, kaip reikėtų kalbėtis su kitais vaikais, juo labiau – su mokytoja, bet norėjo išmokti skaityti ir sužinoti, kas eina po dvidešimt devynių.
– Katrina, širdele, jeigu mane girdi, būk gerutė, išlįsk. Įstatymas toks, mažule, tau reikia lankyti mokyklą. Be to, širduk, mokykloj tau patiks. Kiekvieną dieną ten gausi karštus pietus, nemokamai. Manrods, šiandien kaip sykis bus vištienos pyragėlių su traškia plutele.
O tai jau visai kitas dalykas. Kaja buvo labai alkana. Pusryčiams buvo išsivirusi kukurūzų košės su sausainėliais, kuriuos įmaišė į viralą, nes visai neturėjo druskos. O tai kaip tik ir buvo vienas tų dalykų, kuriuos apie gyvenimą ji jau žinojo: kukurūzų košė be druskos – nevalgoma.
Vištienos pyragėlių jai teko ragauti vos kelis kartus, bet iki šiol akyse stovėjo paskrudusi rusva plutelė, išorinė jos pusė traški, vidinė – minkšta. Jautė ir riebaus padažo skonį, lyg būtų užsilikęs burnoje.
Ne kas kitas, o skrandis savavališkai pastūmėjo Kają išsitiesti tarp sabalpalmių ūglių.
– Labas, širdele, aš – ponia Kalpeper. Juk tu jau didelė ir pasirengusi eiti į mokyklą, ar ne tiesą sakau?
– Taippnia, – panarinusi galvą murmtelėjo Kaja.
– Gali eiti basa, nieko tokio, kiti vaikai irgi ateina basi, bet tu juk mergaitė, tau reikia dėvėti sijonėlį. Ar turi kokią suknutę, širdele?
– Taippnia.
– Štai ir gerai, eime vidun, apsirengsim.
Ponia Kalpeper nusekė paskui Kają pro verandos duris, jai teko peržengti eilę paukščių lizdų, kuriuos mergaitė buvo išrikiavusi ant laiptelių lentos. Kambaryje Kaja susirado ir apsivilko vienintelę suknelę, kuri jai tiko – languotą sarafaną, viena jo petnešėlė buvo pritvirtinta žiogeliu.
– Štai ir gerai, širdele, atrodai visai gerai.
Ponia Kalpeper ištiesė jai ranką. Kaja tik įsistebeilijo į tą ranką. Jau nežinia kiek savaičių nebuvo prisilietusi prie kito žmogaus, o prie svetimo – ir išvis niekad. Ir vis tiek įdėjo pirščiukus moteriai į delną. Ponia Kalpeper nusivedė ją į „Fordą Crestlinerį“, kur prie vairo laukė tylus vyriškis su pilka fetrine skrybėle. Atsisėdusi ant užpakalinės sėdynės Kaja nesišypsojo ir nesijautė it vištaitė, prisiglaudusi po motinos sparnu.
Barkli Kouve buvo viena mokykla baltiesiems vaikams. Visi nuo pirmokų iki dvyliktokų ėjo į mūrinį dviejų aukštų pastatą, stovintį priešingame Pagrindinės gatvės gale nei šerifo biuras. Juodaodžiams vaikams buvo skirta kita mokykla, įsikūrusi vienaaukščiame cemento blokų name šalia Spalvotųjų miestelio.
Kaja buvo palydėta į mokyklos sekretoriatą, ten dokumentuose pavyko rasti jos pavardę, bet apygardos gimimų registre jos gimimo data nebuvo įrašyta, tad ją pasiuntė į antrą klasę, nors lig tol į mokyklą dar niekad nė kojos nebuvo įkėlusi. Šiaip ar taip, buvo pasakyta jai, pirma klasė jau perpildyta, o šitiems pelkiniams – koks skirtumas, vis tiek geriausiu atveju jie palanko mokyklą gal kelis mėnesius ir išnyksta visiems laikams. Kol direktorius lydėjo ją plačiu koridoriumi, kuriame taip gaudžiai aidėjo žingsniai, Kaja jautė, kaip prakaitu rasoja kakta.
Direktorius atidarė vienos klasės duris ir stumtelėjo mergaitę vidun. Languoti marškiniai, ilgi platūs sijonai, daugybė batų, kelios basos pėdos ir akys – visos subestos į ją. Kaja kaip gyva nebuvo mačiusi tiek daug žmonių vienoje vietoje. Geras pulkas, gal visi dvylika. Mokytoja, ta pati ponia Ariel, kuriai pagalbon anądien buvo pasiųsti berniukai su dviračiais, nuvedė Kają į suolą beveik pačiame gale. Daiktus galinti pasidėti į spintelę, buvo pasakyta Kajai, bet ji neturėjo jokių daiktų.
Mokytoja nužingsniavo atgal į klasės priekį ir paliepė:
– Katrina, prašyčiau atsistoti ir pasisakyti klasei savo vardą ir pavardę.
Jai sugniaužė skrandį.
– Nagi, širdele, nesidrovėk.
Kaja atsistojo.
– Panelė Katrina Danielė Klark, – prisistatė, mat kartą mama jai buvo sakiusi, kad dokumentuose jos vardai ir pavardė – tokie.
– O gal galėtum pasakyti mums paraidžiui žodį lapė?
Kaja stovėjo įbedusi žvilgsnį į grindis ir tylėjo. Džodis ir mama buvo parodę jai kelias raides. Bet jai dar niekad neteko garsiai kam nors išvardyti visų žodžio raidžių.
Skrandis skausmingai dilgčiojo, bet ji vis dėlto pamėgino:
– P... e... l... ė.
Eilėmis tarp suolų nusirito juokas.
– Cit! Cit! Nagi, tylos, visi! – sušūkčiojo ponia Ariel. – Mes niekad nesijuokiam, ar mane girdit, niekad nesijuokiam vieni iš kitų! Visi labai gerai žinot!
Kaja skubiai klestelėjo į savo suolą klasės gale, mėgino išnykti, kaip kinivarpa išnyksta susiliejusi su ruplėtu ąžuolo kamienu. Vis dėlto, nors ir labai susijaudinusi, mokytojai tęsiant pamoką palinko į priekį, nekantraudama sužinoti, kas seka po dvidešimt devynių. Bet ponia Ariel vis dar kalbėjo apie kažkokį dalyką, vadinamą fonetiniu metodu, o mokiniai, lūpas sudėję raide O, paskui ją tarė garsus: a, aa, o, u – visi taip ir ulbavo lyg balandžiai.
Apie vienuoliktą valandą į klasę pradėjo skverbtis koridoriais pasklidę šilti skrudančios pyragėlių tešlos ir mielinių bandelių kvapai. Kajai susigniaužė skrandis, skausmas pervėrė it aštrus dūris, o kai visa klasė pagaliau išsirikiavo vorele žygiuoti į valgyklą, burna taip ir pritvinko seilių. Čia ji pasekė kitų pavyzdžiu: pasiėmė padėklą, žalią plastikinę lėkštę ir stalo įrankius. Didžiulis langas jungė valgyklą su virtuve, pro jį Kaja tiesiog prieš nosį matė didžiulę emaliuotą skardą su vištienos pyragu, jo viršuje kryžiavosi platūs įkypi traškios tešlos ruožai, tarpuose burbuliavo karštas padažas. Aukšta, besišypsanti juodaodė moteris, kuri į daugumą kitų vaikų kreipėsi tiesiog vardais, šleptelėjo Kajai į lėkštę didžiulį pyrago gabalą, šalia įvertė šaukštą rausvųjų pupelių su sviestu, padėjo mielinę bandelę. Kaja gavo ir bananų pudingo, ant padėklo dar buvo pastatytas ir visas nedidelis kartoninis pieno pakelis.
Su apkrautu padėklu ji atsisuko į valgomąją salę: dauguma stalų jau buvo apsėsti besijuokiančių, tarpusavyje tarškančių vaikų. Kaja atpažino Čeisą Endriusą ir jo draugus – tuos pačius berniukus, kurie lėkdami dviračiais vos neparbloškė jos ant šaligatvio, tad nusigręžė ir atsisėdo prie laisvo stalo. Tiesa, akys ją išdavė, žvilgsnis keliskart mitriai kryptelėjo berniukų pusėn – jų veidai čia buvo vieninteliai jai pažįstami. Tačiau berniukai, kaip ir visi kiti, nekreipė į ją jokio dėmesio. Kaja įsistebeilijo į pyragą, prikimštą vištienos, morkų, bulvių, pupelių. Viršuje – paskrudusi auksinė plutelė. Jos pusėn pasuko kelios mergaitės, visos – su ilgais plačiais sijonais, išsipūtusiais nuo kelių krinolinų sluoksnių. Viena buvo aukšta, laiba, šviesiaplaukė. Kita – apskritutė, putlių skruostų. Kajai parūpo, ar su šitokiais sijonais jos galėtų karstytis po medžius, bent įlipti į valtį? Štai braidyti ir varliauti – tikrai negalėtų, juk nematytų net savo pačių pėdų.
Mergaitėms priartėjus, Kaja nudelbė akis į savo lėkštę. Jeigu jos atsisėstų greta – ką reikėtų joms sakyti? Bet mergaitės, klegėdamos it paukščiukai, praėjo pro šalį ir susėdo prie kito stalo, kur jau užkandžiavo pulkelis jų draugių. Nepaisant skrandį graužiančio alkio, Kajai staiga perdžiūvo burna, sunku buvo nuryti bent trupinį. Įveikusi vos kelis kąsnelius, ji išgėrė visą pieną ir saugodamasi, kad niekas nepamatytų, ką daro, į jo pakuotę sukimšo tiek vištienos pyrago, kiek pavyko sutalpinti, tada drauge su bandele suvyniojo į servetėlę.
Likusią dienos dalį mokykloje ji taip ir nebepravėrė burnos. Sėdėjo ir tylėjo netgi tada, kai mokytoja kažko jos paklausė. Nutarė, kad čia ji turėtų mokytis iš jų, o ne jie – iš jos. Kodėl turėčiau ką nors sakyti, kad ir vėl visi iš manęs juoktųsi, pagalvojo.
Nuaidėjus paskutiniam skambučiui, Kajai buvo pasakyta, kad autobusas išleis ją per tris mylias nuo jos tako, nes toliau kelias pernelyg smėlėtas, o ji kiekvieną rytą turėsianti ateiti į tą pačią vietą. Pakeliui į namus, autobusui linguojant giliomis provėžomis pro šen ten sužėlusių spartinų sąvašynus, iš autobuso priekio staiga atsklido skanduotė:
– PANELĖ Katrina Danielė Klark!
O Aukštaliesablondinė ir Apskritutėputliaskruostė atsigręžusios šūktelėjo jai:
– Pelkių žiurke, kur buvai? Skrybėlę kur palikai?
Autobusas galų gale įdardėjo į mišką, pasiekė neženklintą kryžkelę, kurioje susibėgo bent keli raizgūs keliukai, ir sustojo. Vairuotojas pravėrė duris, Kaja driuoktelėjo laukan ir gerą pusmylį skuodė kiek įkirsdama, paskui, truputį atgavusi kvapą, ristele pasiekė ir į pirkelę vedantį taką. Bet ir pasiekusi namus nesustojo, bėgo toliau, pro sabalpalmių sąvašynus iki lagūnos ir iš ten, takučiu tarp tankiai suaugusių kerotų ąžuolų – iki vandenyno pakrantės. Išpuolė į pliką paplūdimį, sustojo prie antplūdžio linijos – jūra plačiai išskėtė jai glėbį, vėjas ištaršė kasas. Kaip ir visą šią dieną, Kaja vos laikėsi nepravirkusi. Kaja sušuko paukščiams, perrėkdama net krantą talžančių bangų šniokštimą. Vandenynas traukė melodiją bosu, kirai – sopranu. Krykaudami ir spygaudami paukščiai suko ratus viršum pelkių, viršum pakrantės smėlio, o Kaja barstė paskrudusios tešlos ir mielinės bandelės trupinius. Nukorę kojas, kraipydami galvas, sparnuočiai leidosi žemėn. Keletas paukščių snapais švelniai kepštelėjo jai kojų tarpupirščius, kutenama ji susijuokė, juokėsi, kol skruostais pasipylė ašaros, o galiausiai iš to užveržto kamuoliuko kiek žemiau gerklės ištrūko rauda ir Kaja pravirko pasikūkčiodama. Pieno pakeliui ištuštėjus jai rodėsi, kad tokio skausmo jau nebeištversianti, apniko kvapą gniaužianti baimė, kad paukščiai paliks ją taip pat, kaip ir visi kiti. Bet kirai, sutūpę smėlyje aplink ją, ramiai ėmė kutinėtis, švarindami savo pilkus sparnus. Kaja irgi atsisėdo ir panūdo suglobti visus paukščius, nusinešti į verandą miegoti drauge. Įsivaizdavo visus juos, sutūpusius jos guolyje, minkštą pūkų patalą, šiltus plunksnuotus kūnus, iš visų pusių prigludusius prie jos po antklode.
Po dviejų dienų ji vėl išgirdo „Fordo Crestlinerio“ ratus gremžiant keliuko smėlį, ir nuskuodė į pelkes. Smėlėtais ruožais žengė lėtai, kuo giliau įspausdama pėdas, kad būtų matyti aiškiai kaip dieną, paskui ant pirštų galiukų nustypčiodavo į vandenį ir nepalikdama jokio pėdsako grįždavo atgal, tada sukdavo į priešingą pusę. Dumblyne apibėgdavo kelis ratus, siekdama sugluminti persekiotoją. O pasiekusi kietą žemę straksėdavo nuo rąstgalio ant rąstgalio ar žolės kupsto, kad nebūtų matyti nė žymės, jog čia jos eita.
Dar kelias savaites jie vis atvažiuodavo kas dvi ar trys dienos, vyriškis su fetrine skrybėle mėgindavo ją sekti ir vaikytis, bet jam nepavyko nė priartėti. O paskui praėjo ir visa savaitė – jie nebesirodė. Įsiklausiusi Kaja girdėdavo tik varnų krankimą. Nusvarinusi rankas prie šonų žvelgdavo į tuščią keliuką.
Į mokyklą Kaja daugiau niekad taip ir nebeįkėlė kojos. Ir vėl stebėdavo garnius, rinkdavo kriaukleles, vylėsi šitaip sugebėsianti šio to išmokti.
– Aš jau dabar moku burkuoti kaip karvelis, – tarė ji sau. – Daug geriau negu jie. Nors jie ir avi visus tuos prašmatnius batus.
* * *
Praslinkus kelioms savaitės po anos dienos mokykloje, vieną rytą, danguje pliskinant baltai įkaitusiai saulei, Kaja įsiropštė į savo brolių pajūrio tvirtovę medyje ir ėmė dairytis toliuose burių su kaukole ir sukryžiuotais kaulais. Tarsi įrodydama, kad vienišumas – našiausia dirva vaizduotei tarpti, garsiai suriko:
– Ei! Ei, piratai!
Sugniaužusi rankoje kalaviją, driuoktelėjo iš medžio jų pulti. Bet staiga dešinę pėdą pervėrė aštrus skausmas ir lyg skysta liepsna siūbtelėjo blauzda aukštyn. Surietusi kelius Kaja griuvo ant šono ir suspiegė. Pamatė iš pado stirksant ilgą surūdijusią vinį.
– Tėte! – suklykė Kaja. Mėgino prisiminti, ar vakar jis išvis grįžo namo. – Tėte, GELBĖK! – dar suriko, bet niekas neatsiliepė.
Vienu staigiu judesiu ji tiestelėjo ranką ir išrovė giliai susmigusią vinį, riksmu mėgindama slopinti skausmą. Kaja gulėjo kūkčiodama, rankomis beprasmiškai braižydama smėlį. Galiausiai prisivertė atsisėsti, pasižiūrėjo į padą. Kraujas beveik nebėgo, buvo žymu tik nedidelė dėmelė – gilios žaizdos anga. Ir tada Kaja prisiminė surakintą žandikaulį. Jai sugniaužė skrandį, nusmelkė šaltis. Džodis kadaise buvo jai pasakojęs apie berniuką, kuris užmynė surūdijusią vinį, bet jo niekas nesusiprato paskiepyti nuo stabligės. Berniukui sustingo žandikaulis, jį surakino taip stipriai, kad berniukas neįstengė prasižioti. O paskui jo nugarkaulis išsirietė atgal it lankas, ir jau niekas nebegalėjo nieko padaryti, visiems liko tiktai stovėti ir žiūrėti, kaip jis miršta tąsomas konvulsijų.
Vieną dalyką Džodis jai kalte įkalė į galvą: jei surūdijusia vinimi persiduri koją, per dvi dienas būtinai privalai pasiskiepyti nuo stabligės, kitaip tu pasmerktas. Kaja nenumanė, kaip galėtų tą injekciją gauti.
– Reikia dabar pat ką nors daryti. Nes kol sulauksiu tėtės, man tikrai surakins žandikaulį.
Prakaito karoliukais nusagstytu veidu ji nukepėstavo per paplūdimį, kol galiausiai įžengė į pirkelę supančių ąžuolų unksmę. Mama žaizdas plaudavo sūriu vandeniu, o paskui aplipindavo dumblu, sumaišytu su visokių žolelių nuoviru. Druskos virtuvėje nebuvo, tad Kaja nušlubčiojo į mišką, prie telkšančių atsitraukiančio vandenyno klanelių – per atoslūgį jų vanduo buvo toks sūrus, kad pakraščiai žaižaravo akinančiai baltais kristalėliais. Kaja atsisėdo ant žemės, įmerkė pėdą į pelkės sūrymą. Visą laiką nepaliaudama malė burna: prasižiodavo, užsičiaupdavo, prasižiodavo, užsičiaupdavo, bandė žiovauti, judino žandikaulį tarsi kramtydama – darė viską, ką tik sugalvojo, kad tik jo nesurakintų. Praslinkus beveik valandai, vandenynas jau buvo atsitraukęs tiek, kad vietoj balų liko juodo purvo pliurė, joje Kaja išrausė pirštais duobutę, atsargiai nuleido koją į šilkinį dumblą. Oras čia buvo vėsus, Kają guodė klykaujantis erelis.
Vėlyvą popietę užkamavo alkis, Kaja nusliūkino atgal į pirkelę. Tėtės kambarėlis tebebuvo tuščias, tikriausiai tėtė negrįš dar ištisas valandas. Didžioji nakties dalis vyrui praslenka lošiant pokerį ir gurkšnojant viskį. Kukurūzų kruopų nebebuvo, bet pasiraususi Kaja surado seną taukuotą „Crisco“ tešlos riebalų skardinę. Išgremžusi mažytį baltų taukų gurvuolį, aptepliojo juo sausainėlį. Iš pradžių tik paglemžnojo kraštelį, bet paskui ėmė ir sudorojo dar penkis.
Susirangiusi savo guolyje verandoje klausėsi, ar nesupupsės tėtės valtis. Artėjanti naktis slinko nelygiai, šokčiodama, miegas tai nugramzdindavo, tai vėl išspjaudavo paviršiun, bet į parytį Kaja, reikia manyti, kietai įmigo, nes pabudus saulė jau plieskė tiesiai į veidą. Mergaitė paskubomis išsižiojo: žandikaulis vis dar judėjo. Vėl nušlumšėjo prie sūraus vandens valkos. Vėl grįžo atgal. Sekdama saulės judėjimą žinojo, kada praėjo dvi dienos. Prasižiojo. Užsičiaupė. Galbūt jai vis dėlto pavyko išsikapstyti.
Tą vakarą klostydamasi patalais ant grindų patiestame guolyje, dumblu aplipintą koją apsukusi skuduru, Kaja susimąstė, ar nepabus kitą rytą jau mirusi. Vis dėlto – ne, priminė sau. Viskas nebus taip paprasta. Pirmiau jos nugara turi išsiriesti lanku, rankos ir kojos – pradėti trūkčioti. Po kelių minučių smilkelėjo strėnas ir Kaja tučtuojau atsisėdo.
– Oi ne... oi ne... Mama... mamyte...
Jausmas strėnose pasikartojo, ir ji užsičiaupė.
– Juk tai tik niežulys, – burbtelėjo galiausiai.
Galų gale visai išsekusi ji užmigo ir akis praplėšė tik tada, kai ąžuole užburkavo balandžiai.
Ištisą savaitę ji po dukart per dieną vaikščiojo prie valkos, gyveno vien sūrymu ir „Crisco“ riebalais, o tėtė visą tą laiką nė akių neparodė namuose. Aštuntąją dieną Kaja jau galėjo sukioti pėdą, sąstingis atlėgo, skausmas atsitraukė iš gilumos, susitelkė paviršiuje. Kaja, saugodama koją, ryžosi pašokti kelis džigo žingsnelius, džiugiai spygaudama:
– Pagijau! Pagijau!
Kitą rytą ji vėl patraukė į paplūdimį susitikti su piratais.
– Pirmų pirmiausia aš savo įgulai paliepsiu surinkti visas vinis!
* * *
Kiekvieną ankstyvą rytą, vos pabudusi, Kaja įsiklausydavo, ar nenugirs virtuvėje skubraus indų tarškėjimo, liudijančio, kad mama gamina valgį. Mėgstamiausi mamos pusryčiai būdavo plakta kiaušinienė iš jos pačios vištų sudėtų kiaušinių, riekelėmis supjaustyti sunokę raudoni pomidorai ir kukurūzinės duonos skrebučiai – šiuos mama kepdavo supildama kukurūzų miltų, sumaišytų su vandeniu ir druska, tyrę į įkaitusius riebalus, tokius karštus, kad mišinys užburbuliuodavo, kraštai virsdavo traškiais suskrudusiais nėriniais. Mama vis sakydavo: jei pukšėjimo negirdėti gretimame kambaryje, nė nesiskaito, kad išvis ką nors skrudini. Kaja visą gyvenimą pabudusi pirmiausia ir išgirsdavo pukšint kukurūzinę tešlą, skrundančią karštuose taukuose. Užuosdavo žydrus karštų kukurūzų dūmus. Bet dabar virtuvė alsuodavo šalčiu ir tyla, o Kaja, išnirusi iš guolio verandoje, sprukdavo tiesiai prie lagūnos. Ėjo mėnesiai, užslinko ir žiema, nepastebimai, kaip visada ir užslenka žiemos pietuose. Saulė, šilta it antklodė, gobdavo Kajai pečius, viliodavo gilyn į pelkę. Kartais naktį ją pasiekdavo garsai, kurių ji kaip neatpažindavo, kartais baugiai šoktelėdavo, per arti trenkus žaibui, bet kai suklupdavo, ją griūvančią kaskart sugaudavo tik žemė. Kol pagaliau, vieną atminty neįstrigusį akimirksnį, širdperša kažkur suslūgo kaip vanduo, susigeriantis į smėlį. Nedingo, bet nusėdo giliai giliai. Kaja priglaudė delną prie alsuojančios, įmirkusios žemės ir pelkė tapo jos motina.
