Tiesa, 2021 metais pasirodė jos autobiografinė apysaka „Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra“, kurią pati autorė įvardijo „žodžiais iš tylos“. Šią knygą, V. Juknaitei diktuojant, užrašė jos pagalbininkė. Per visą kūrinį atsikartoja vienas ir tas pats motyvas – kiekviena gyvybė yra šventa, o skausmas ir kančia – neatsiejama to dalis.
Šį pokalbį su V. Juknaite derinome ilgai – nežinios ir netikrumo šiame laike, o ir pačios rašytojos būsenoje – apsčiai. „Apie ką kalbėsimės susitikę?“ – sykį kalbantis telefonu paklausė rašytoja? Atsakiau, kad apie gyvenimą ir mirtį. „O, tai įdomiausios man šiandien temos“, – išgirdau kitame ragelio gale žodžius, lydimus su niekuo nesupainiojamo juknaitiško juoko.
– Viena iš centrinių jūsų kūrybos gijų yra žmogaus silpnumo ir apleisties temos. Dabar ir pati štai jau dešimtmetį gyvenate tarp savo namų, ligoninių bei slaugos įstaigų lovų. Rodos, jums buvo lemta savimi išgyventi tai, apie ką mąstėte ir rašėte savo tekstuose. Kaip pati šiandien visa tai priimate – kaip likimo pokštą, smūgį, o gal dovaną?
– Kai prieš dešimt metų ištiko negalia, pasakiau sau: dabar, gerbiamoji, turėsi atsakyti už savo žodžius. Knygose ir tekstuose drąsinusi kitus gyventi, mylėti gyvenimą, turėjau pati patirti, ką reiškia ištverti gyvenimą. Dovana gyvenimo pabaigoje atsakyti už savo žodžius man yra įdomi. Pavyks ar nepavyks? Tačiau nesu tikra ar nepalūšiu.
