Tiesa gydo: rašytoją Grigorijų Kanovičių kalbina sūnus Sergejus

Pasitinkant Vilniaus knygų mugę į knygynus vėl sugrįžta kultinis Grigorijaus Kanovičiaus autentiškų prisiminimų romanas „Miestelio romansas“. Romane atskleidžiama, kaip 1920–1941 m. istoriniai įvykiai keitė Lietuvos miestelių gyventojų – žydų, lietuvių, lenkų, rusų – likimus. Šia proga Grigorijų Kanovičių kalbina sūnus Sergejus.
IMG_6588
Asmeninio archyvo nuotr./Grigorijus Kanovičius

Ką visos Tavo kūrybos kontekste Tau reiškia „Miestelio romansas“? Kiek Tau svarbu, kad pasirodė antrasis leidimas lietuviškai?

–„Miestelio romansas“ – mano asmeniškiausia knyga. Ji labiausiai biografinė. Nepasakyčiau, kad esu išlepintas pakartotinais leidimais. Be abejo, jų būta. Bet svarbiausiu laikyčiau darsyk leidžiamą „Miestelio romansą“. Ši naujiena mane nepaprastai pradžiugino.

Ką jauti, kai nustojęs rašyti, pamatai, kad Tavo kūryba išleidžiama darsyk?

–Po to, kai padėjau tašką, nustojau rašęs, pakartotinį „Miestelio romanso“ leidimą laikyčiau atsisveikinimu su savo profesija.

Ar nesigaili po „Miestelio romanso“ padėjęs tašką?

–Ne, nesigailiu. Nenoriu kartotis. Ir blogiau rašyti irgi nenoriu.

Kas pakeistų Tavo apsisprendimą neberašyti?

–Jaunystė.

Asmeninio archyvo nuotr./Tėvas ir sūnus
Asmeninio archyvo nuotr./Tėvas ir sūnus

Apie ką rašytum vėl?

–Apie tą patį.

Kuo paaiškintum „Miestelio romanso“ populiarumo fenomeną Lietuvoje?

–Mes visi turim ištakas. Mes neatsiradome iš niekur. Vienkiemiai, bažnytkaimiai, miesteliai buvo mūsų ištakos ir nepaprastai gabių, neįprastai įdomių žmonių, asmenybių, atsiradimo lopšys bei šaltinis.

Lietuva mini Gaono metines. Ką reikėtų papasakoti žmonėms, kurie nepažįsta Gaono ir jo mokymo?

–Man regis, kad reikėtų prisiminti ne tik Gaoną. Reikėtų prisiminti ir maldininkus. Jų nebėra. Likimas lėmė, kad aš tapau pirmu pokarinės Lietuvos žydų bendruomenės pirmininku. Bendruomenės, kuri tolydžio seko ir senka. Šiandien man, buvusiam šios bendruomenės pirmininkui, atrodo, kad tolimos ateities ji, kad ir kaip man būtų skaudu, deja, neturi.

Koks intelektualų vaidmuo diskusijose apie istorinį teisingumą?

–Inteligentais save laikančiųjų vaidmuo diskusijose apie nelabai mielą istorinę tiesą yra didžiulis – negarbinga tokių diskusijų vengti. Tiesa gydo.

Nepaisant jokių aplinkybių, žmogus turi mylėti kitą žmogų. Galbūt tuomet žmogus ir išliks žmogumi. Kito vaisto nėra.

Kai po išmirštančio etnoso nelieka nieko materialaus, kas lieka?

–Lieka atmintis. Turi likti.

Ar gali meilė išgydyti neapykantą artimam savo?

–Taip. Neapykantą galima nugalėti tik meile ir tiesa.

Vienas iš Tavo romanų personažų – rabinas Uri sako, kad „mūsų visų Tėvynė yra atmintis. Štai joje visi mes ir gyvename“. Kaip sugyventi mums paliktoje sukruvintoje atmintyje – šiandien nebėra tų, kurie tą kraują praliejo, kaip mylėti vienas kitą šitame kruviname šešėlyje?

–Nepaisant jokių aplinkybių, žmogus turi mylėti kitą žmogų. Galbūt tuomet žmogus ir išliks žmogumi. Kito vaisto nėra. Tarp neapykantos ir meilės visada reikia rinkti pastarąją.

Kas yra litvakas?

–Tai visų pirma žmogus, kuris yra patriotas, mylintis Lietuvos žemę ir dangų.

Ar Tu norėtum sugrįžti į tą ikikarinę Jonavą? Jei taip, kodėl?

–Taip, aš norėčiau grįžti į prieškarinę Jonavą. Ten, kur buvau laimingas.

Parink mūsų pokalbio pavadinimą.

–Tiesa gydo.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų