Ši knyga dešimtmečiais nepraranda aktualumo, tad britų žurnalistas Dorianas Lynskey nusprendė papasakoti šios knygos, jos autoriaus ir visos epochos istoriją knygoje „Tiesos ministerija“. Į lietuvių kalbą šią knygą vertė Laimantas Jonušys.
Žurnalistas D.Lynskey „Tiesos ministerijoje“ atskleidžia neįtikėtiną 1984-ųjų idėjų sklaidą ir aktualumą, pateikia gausybę intriguojančių faktų ir demaskuoja ne vieną mitą. Remdamasis G.Orwello knyga ir įžvalgomis, „Tiesos ministerijos“ autorius provokuoja įdėmiau pažvelgti į mūsų pačių realybę ir savęs paklausti, ką konkrečiai kiekvienas galime ir privalome padaryti, kad ji netaptų pamėkliška totalitarinių sistemų įkaite. Pasakojimo ašis – romanas „1984-ieji“ ir jo autorius, bet D.Lynskey aprėpia gerokai plačiau ir pateikia intriguojantį tyrimą, kaip iš istorijos gimsta literatūra ir kaip literatūra paaiškina istoriją ir dabartį.
Skaitytojų dėmesiui knygos „Tiesos ministerija“ ištrauka, kurioje pasakojama apie kertinius metus – 1954-uosius, kai „1984-ieji“ atsidūrė pačioje dėmesio taifūno akyje.
Juodasis tūkstantmetis: „1984-ieji“ ir šaltasis karas
1954 metų gruodžio 12-osios, sekmadienio, vakare laivybos bendrovės darbuotojui George’ui Orwellui teko įveikti audringą bangavimą. Pusę devintos vakaro, tuoj po populiarios viktorinos What’s My Line, daugiau kaip septyni milijonai britų susėdę žiūrėjo BBC dviejų valandų 1984-ųjų inscenizaciją. Tai buvo didžiausia televizijos auditorija po karalienės Elžbietos II karūnavimo praeitų metų birželį. Iš tikrųjų princas Philipas vėliau prasitarė, kad juodu su karaliene žiūrėjo tą spektaklį ir gėrėjosi „režisūra ir idėja“. Su dvidešimt dviem aktoriais, dvidešimt aštuoniomis scenomis ir naujoviškais įrašų intarpais tuo metu tai buvo Britanijos ambicingiausias ir brangiausias televizijos spektaklis.
Be to, tariant The New York Times žodžiais, tai tapo „aštriausių ginčų tema Britanijos televizijos istorijoje“. Dėl to vienintelis George’as Orwellas, įrašytas telefonų knygoje, visą vakarą atsakinėjo į skambučius žiūrovų, įpykusių dėl šio „siaubingo spektaklio“. Jo žmona Elizabeth paprašė The Daily Mirror ištaisyti padėtį: „MALONĖKITE pasakyti žmonėms, kad mano vyras NEPARAŠĖ šios TV pjesės.“
1954 metų gruodžio 12-osios, sekmadienio, vakare laivybos bendrovės darbuotojui George’ui Orwellui teko įveikti audringą bangavimą.
Scenaristas Nigelas Kneale’as ir režisierius Rudolphas Cartier drauge buvo sukūrę mokslinės fantastikos siaubelį The Quatermass Experiment. Jų solidi, inteligentiška Orwello interpretacija su Peteriu Cushingu, vaidinančiu Vinstoną Smitą, dar labiau veikė nervus sėlinančio šiurpo atmosfera ir klaikia kulminacija Meilės ministerijoje. Cartier manė, kad ypač stipriai suveikė televizijos ir teleekrano derinys. Pasak jo, žiūrovas matydavo Didžiojo Brolio „šaltas akis, spoksančias tiesiai į jį, ir jam į širdį metantį tą patį šaltį, kurį spektaklio personažai pajusdavo išgirdę jo balsą, sklindantį iš jų stebinčių TV ekranų“.
Šimtai žiūrovų skundėsi BBC ir laikraščiams dėl to, kad pjesėje neįprastai daug smurto ir sekso. „Buvo taip siaubinga, kad man norėjosi trenkti plaktuku į savo televizorių“, – putojo vienas. „Niekada nieko niekingesnio ir bjauresnio nebuvo parodyta per televiziją ar kokiame nors kitame ekrane“, – teigė kitas.
Šimtai žiūrovų skundėsi BBC ir laikraščiams dėl to, kad pjesėje neįprastai daug smurto ir sekso.
Pritarė ir kai kurie spaudos kritikai, vadindami tai „šlykščia istorija be jokios vilties ateičiai“ ir „pasaulio vaizdu, kurio niekada nebenorėsiu matyti“. The Daily Express pasakojimas pasirodė su antrašte „Milijonas KOŠMARŲ“. Ateinančiam ketvirtadieniui suplanuotas pakartojimas palaikė ginčų įkarštį. Cartier, gavusiam mirties grasinimą, BBC paskyrė asmens sargybinį, o Cushingas išjungė savo telefoną, kad nereikėtų klausytis užgaulių skambučių.
Naujienų laidoje Panorama Malcolmas Muggeridge’as diskutavo su savivaldybės tarybos nariu iš Tanbridž Velso, teigiančiu, kad tokios transliacijos gali sukelti nusikaltimų bangą. Trečiadienį kontroversijai pasiekus Parlamentą, grupė konservatorių, išnaudodami tuometinę moralinę paniką dėl siaubo komiksų, pateikė pasiūlymą pasmerkti BBC tendenciją „pataikauti seksualiniam ir sadistiniam skoniui“, o kita grupė atsakė, kad spektaklis atveria vertingų įžvalgų į totalitarinius metodus.
Ši transliacija visoje šalyje išgarsino romaną ir jo autorių. Tais metais „Secker & Warburg“ paprastai per savaitę parduodavo 150 knygų kietais viršeliais. Per savaitę po transliacijos tas skaičius pašoko iki tūkstančio, o naujo „Penguin“ leidimo minkštais viršeliais įspūdingai parduota aštuoniolika tūkstančių. Staiga ši istorija tapo taip gerai žinoma, kad The Goon Show [„Stuobrių šou“] komediantai įrašė parodiją, pavadintą 1985-ieji, kur Harry Secombe’o Winston Seagoon darbuojasi Big Brother Corporation, t. y. BBC. „Klausytojai! – paskelbė Secombe’as, pajuokdamas pasipiktinimą. – Perspėju. Šios programos negalima klausytis!“ Orwellas, ko gero, būtų pritaręs pokštams apie jo buvusios darbovietės siutinantį biurokratizmą ir netikusį viešąjį maitinimą.
Staiga ši istorija tapo taip gerai žinoma, kad The Goon Show komediantai įrašė parodiją, pavadintą „1985-ieji“.
Daugelis žiūrovų iš BBC pjesės susidarė iškreiptą įspūdį apie Orwello kūrybą, todėl vienas kritikas prognozavo, kad jis „turbūt įgys nepelnytą reputaciją kaip pirmasis iš naujos kartos literatūrinio siaubo gamintojų“. Bet, kaip Cartier pasakė Expressui, „jeigu kas nors 1910 metais parašytą romaną būtų pavadinęs 1954-ieji ir prognozavęs atsirasiant totalitarines valstybes, „smegenų plovimą“, naikinimo stovyklas, vergų darbą, atominės ir vandenilinės bombų siaubus, tikriausiai būtų apkaltintas baisiu perdėjimu ir liguista, iškreipta mąstysena“.
Pjesė sustiprino romano politinę svarbą Expressas ėmė dalimis publikuoti sutrumpintą variantą, o The Daily Mail pagyrė, kad demaskuojamas „komunizmo žvėriškumas“. Dešiniųjų plojimai susiliejo su švilpimais iš kairės, dalis pastarųjų prasidėjo įtartinai anksti.
Vienas BBC šaltinis spaudai pasakė, kad telefono skambučiai prasidėjo praėjus vos kelioms transliacijos minutėms – tai rodę, kad „jie, matyt, radosi iš politinio nusistatymo“. The Manchester Guardian laiškų puslapis virto ilgu apsišaudymu tarp Orwello gerbėjų ir Britanijos komunistų partijos kietakakčio R.Palmės Dutto. Duttas teigė, kad 1984-ieji – „žemiausio lygio įprastinė torių antisocialistine propaganda, paskleista Itono auklėtinio, buvusio kolonizatorių policininko“, ir mėgavosi priešiška reakcija: „Valdžia pabandė kišti Orwellą publikai į gerklę ir publika jį išspjovė.“ Kitos savaitės laiškų autoriai vieningai nesutiko, vienas jų teigė, kad pjesės poveikį patvirtina „tipiškas smegenų plovimo laiškas nuo paties Britanijos Didžiojo Brolio – pono R.Palmės Dutto“.
Per pirmus dvejus metus „Secker & Warburg“ leidimo kietais viršeliais pardavė 50 000 egzempliorių.
Šis susikirtimas įkūnijo 1984-ųjų likimą Korėjos, Vengrijos, Mao ir McCarthy dekadoje. Tokiame karštinės kontekste liberalai ir socialistai stengėsi apginti sudėtingesnius Orwello ketinimus, o dešinieji ir kraštutiniai kairieji atitinkamai aukštino ir smerkė romaną kaip šaltojo karo propagandą. Istorikui marksistui Isaacui Deutscheriui atrodė, kad 1984-ieji paversti „ideologiniu superginklu“ – ar Orwellui tai būtų patikę, ar ne.
Londono Times kultūrinį 1984-ųjų poveikį iki BBC spektaklio apibūdino kaip „marginalinį“. Tai gal ir tiesa lyginant su septyniais milijonais žiūrovų, bet pagal bet kokį kitą matą knyga jau aiškiai patyrė sėkmę. Per pirmus dvejus metus „Secker & Warburg“ leidimo kietais viršeliais pardavė 50 000 egzempliorių, o „Penguin“ leidimas minkštais viršeliais greitai smarkiai pranoko šį skaičių. JAV, kur The New York Times bestselerių sąraše knyga išsilaikė dvidešimt savaičių, parduota 170 000 egzempliorių kietais viršeliais, 190 000 per Mėnesio knygos klubą, 596 000 „Reader’s Digest“ sutrumpinto leidimo ir 1 210 000 „New American Library“ minkštais viršeliais. Tad ne tokia jau „marginalija“.
Vienas iš romano populiarumo postūmių buvo Orwello talentas kurti smagius naujadarus.
Vienas iš romano populiarumo postūmių buvo Orwello talentas kurti smagius naujadarus. 1942 metais jis rašė, kad „Kiplingas vienintelis iš mūsų laikų anglų rašytojų papildė kalbą savo frazėmis“, tačiau dabar būtų galėjęs pagrįstai paminėti ir save. Žurnalistai mėgsta žaisti naujais žodžiais, ypač tokiais, kurie supaprastina sudėtingus reiškinius. Kaip savaitraštyje Radio Times rašė Nigelas Kneale’as, „Kai kurie šiame procese jo sugalvoti žodžiai – „mintikaltė“, „dvejamintė“, „nežmogus“, „veidkaltė“, „naujakalbė“ ir kiti – kaip perspėjimai įsiliejo į 6-ojo dešimtmečio kalbą.“
Pasak Oksfordo anglų kalbos žodyno, Newspeak (naujakalbė) atskirai nuo romano pirmą kartą pasirodė 1950 metais; Big Brother (Didysis Brolis), doublethink (dvejamintė) – 1953 metais; thoughtcrime (mintikaltė) ir unperson (nežmogus) – 1954 metais. Būdvardį Orwellian nukalė Mary Mc Carthy 1950 metais esė – tik pamanykit – apie madų žurnalus. 1950 metais finansų ministras Hugh Gaitskellas apkaltino opozicinius konservatorius tuo, „ką velionis George’as Orwellas savo knygoje pavadinimu 1984-ieji, kurią gerbiamieji nariai gal skaitėte, o gal ne, pavadino dvikalbe [doublespeak]“. Iš tikrųjų šio žodžio romane nėra, bet jis nuo tada pateko į politikos leksikoną. Pats Winstonas Churchillis 1984-uosius paskelbė „labai įspūdinga knyga“.
Pats Winstonas Churchillis 1984-uosius paskelbė „labai įspūdinga knyga“.
Ypač išpopuliarėjo Didysis Brolis. 6-ajame dešimtmetyje Parlamente jis buvo pavartotas tokiems skirtingiems taikiniams kaip konservatorių vyriausybė, kairieji leiboristai, prezidentas Eisenhoweris, lordas Beaverbrookas, Mao Kinija, Omano kalifatas, Lordų rūmai, profsąjungų vadovybė, Angliakasybos valdyba ir Centrinis paštas. Ne visi suprato nuorodą. Kai 1956 metais diskutuojant apie kuro politiką vienas Parlamento narys pasipiktino pavadintas Didžiuoju Broliu, Bendruomenių rūmų pirmininkas sutriko: „Aš maniau, kad tai meilus apibūdinimas.“
Cituoti Orwellą reiškė prisiimti, pelnytai ar ne, dalį jo moralinio prestižo. Rašytojas, tik praėjus metams po mirties įtrauktas į Kas yra kas ir gavęs tik vieną apdovanojimą (1000 dolerių žurnalo Partisan Review literatūrinę premiją), greitai tapo sąžiningumo ir padorumo simboliu. Kai tik būdavo pakartotinai išleista kuri nors jo knyga, recenzentai pripažindavo jo, kaip romanisto, kritiko ir politinio mąstytojo, ribotumą, bet aukštindavo jį kaip moralinį genijų, purvinais laikais išlaikiusį švarias rankas.
Rašytojas, tik praėjus metams po mirties įtrauktas į „Kas yra kas“ ir gavęs tik vieną apdovanojimą, greitai tapo sąžiningumo ir padorumo simboliu.
„Orwellas tikrai buvo toks, kokiu šimtai kitų tik apsimeta, – teigė Stephenas Spenderis specialiame World Review numeryje. – Jis tikrai buvo anapus klasių, tikrai socialistas, tikrai teisingas.“ Katalonijai pagerbti 1952 metų JAV leidimo įtakingoje įžangoje Lionelis Trillingas daugeliui amerikiečių skaitytojų įteigė mintį, kad Orwellas yra sektinas pavyzdys, tęsiantis Twaino, Whitmano ir Thoreau tradiciją, „žmogus, kuris sako tiesą“.
Konkrečiai buvo manoma, kad jis pasakė tiesą apie totalitarizmą. Orwellas nebuvo politologas. Išskyrus kelias dienas komunistų valdomoje Barselonoje, jis neturėjo tiesioginės totalitarizmo patirties. Tiesiog buvo dirbantis ir daug skaitantis žurnalistas.
