1945 metais grįžęs iš Štuthofo koncentracijos stovyklos, kurioje išgyveno dvejus metus, B.Sruoga per kelis mėnesius parašė savo romaną, kuriame vaizdingai ir ironiškai aprašė ten išgyventas siaubingas patirtis. Būtent dėl nepakartojamo stiliaus šis kūrinys yra priskiriamas prie svarbiausių memuarinių tekstų, liudijančių XX a. viduryje Vakarų Europą ištikusią tragediją.
Pabaigęs rašyti „Dievų mišką“ B.Sruoga tikėjosi netrukus jį ir išleisti, tačiau sovietinei cenzūrai šis kūrinys badė akis sodriu lageriniu žodynu, ironišku tonu, brutaliu tikrovės vaizdavimu bei drąsiu paties autoriaus mąstymu. Šitaip prasidėjo daugiau nei metus trukęs valstybinės leidyklos redaktoriaus siekis cenzūruoti romaną ir paties B.Sruogos žūtbūtinės pastangos tekstą išsaugoti nekupiūruotą.
Galiausiai 1947 m. rašytojas mirė, taip ir nesulaukęs savo svarbiausio kūrinio išleidimo. „Dievų miškas“ sovietinėje Lietuvoje pirmą kartą išleistas 1957 m. stipriai cenzūruotas. Nepriklausomybės laikotarpiu pasirodė net dvi šio memuarinio romano redakcijos, kuriose siekta atitaisyti sovietinės cenzūros padarytas kupiūras.
Vis dėlto, pirmasis iš esmės rekonstruotas autorinis „Dievų miško“ teksto variantas pasirodė ne lietuviškai, o azerbaidžaniečių kalba. Kaip tai galėjo nutikti? – apie tai pokalbis su šio romano vertėju, Lietuvos azerbaidžaniečių draugijos pirmininku Mahiru Gamzajevu.
– Ką azerbaidžaniečiai žino apie lietuvių literatūrą ir kokius kūrinius, be ką tik pasirodžiusio B.Sruogos romano, galima skaityti azerbaidžaniečių kalba jau iš anksčiau?
– Apie lietuvių literatūrą azerbaidžaniečiai žino gana nemažai. Tiesa, nors atskirų knygų ir nėra daug, tačiau tiek prozos, tiek poezijos kūrinių vertimų sąrašas yra ganėtinai solidus: nuo 1940 m. į azerbaidžaniečių kalbą yra išversti 36-ių lietuvių poetų ir 34-ių prozininkų tekstai. Visa tai daugiausia buvo publikuojama mėnraščiuose, kultūrinėje spaudoje bei įvairiuose almanachuose.
Be abejo, daugiausia šių vertimų pasirodė sovietmečiu. Šiuos kūrinius išvertė 79 azerbaidžaniečių autoriai – rašytojai, poetai, vertėjai. Žinoma, didžioji dalis vertimų anuomet buvo daroma iš rusų kalbos, tačiau pasitaikydavo ir iš pažodinio vertimo, kurį parengdavo Lietuvos Rašytojų sąjunga.
Tarp tų 70-ies Lietuvos rašytojų kūrinių – Salomėjos Nėries, Vinco Mykolaičio-Putino, Janinos Degutytės, Justino Marcinkevičiaus, Marcelijaus Martinaičio, Sigito Gedos, Violetos Palčinskaitės, Antano A.Jonyno poezija.
Kai kurių autorių kūriniai anuomet buvo matuojami socializmo principais, tačiau verčiama buvo ir aukšto lygio poezija. Tai puikiai atspindi S.Nėries pavyzdys – į azerbaidžaniečių kalbą buvo išversta ir jos „Poema apie Staliną“, tačiau kartu ir geriausi jos lyrikos kūriniai.
Kai kurių autorių kūriniai anuomet buvo matuojami socializmo principais, tačiau verčiama buvo ir aukšto lygio poezija.
Iš prozininkų pasirodė Žemaitės, Jono Biliūno, Vinco Krėvės, Petro Cvirkos, Antano Vienuolio, Juozo Grušo, Juozo Baltušio, Vytautės Žilinskaitės, Juozo Apučio kūrinių vertimai. Beje, visai neseniai viename almanache, kuriame pristatoma šiuolaikinė Europos šalių literatūra, pasirodė ir keli Valdo Papievio apsakymų vertimai. Tai, žinoma, džiuginantis įvykis, gaila tik, kad vertimas darytas ne iš lietuvių, bet anglų kalbos.
Nors po nepriklausomybės atkūrimo įvairių lietuvių autorių kūrinių vertimų Azerbaidžane reguliariai pasirodo spaudoje, almanachuose, tačiau atskirų knygų išleistos vos kelios. Tai Algimanto Zurbos „Integralas“, pakartotinai išleistos lietuviškos pasakos ir pasakėčios, taip pat pasirodė du V.Krėvės-Mickevičiaus „Rytų pasakų“ leidimai, o dabar štai ir B.Sruogos „Dievų miškas“.
Visa tai leidžia daryti išvadą, kad tiek iš lietuvių, tiek ir iš azerbaidžaniečių pusės per pastaruosius tris dešimtmečius kultūrinė sklaida vyko gan fragmentiškai. Nebeliko tarybiniu laikotarpiu buvusių literatūrinių renginių, delegacijų vizitų ar kultūros dienų formatų. Nors tai ir buvo „planinė kultūra“, tačiau iš to formalumo atsirasdavo ir artimos bičiulystės, ir įvairios kūrybinės iniciatyvos ir abipusiai kūrinių vertimai.
Šiandien vertimo tradicija tarp Lietuvos ir Azerbaidžano nėra nutrūkusi, nors ji nėra labai intensyvi ar tokia gyvybinga, kaip norėtųsi. Vis dėlto, šiuolaikinių lietuvių autorių kūrinių vertimai pasirodo Azerbaidžano Rašytojų sąjungos mėnraščiuose „Ulduz“ ir „Azerbaidžan“, savaitraštyje „Literatūros laikraštis“, taip pat populiariame Baku dienraštyje „525-ci qəzet“.
Nepaisant to, daugelis geriausių lietuvių literatūros kūrinių, kaip ir Azerbaidžano kūrinių Lietuvoje, iki šiol skaitytojams tebelieka nežinomi. Versdamas B.Sruogos „Dievų mišką“ kaip tik ir siekiau bent iš dalies šią spragą sumažinti.
– Kodėl iš daugybės lietuvių literatūros kūrinių pasirinkote versti būtent šį kūrinį? Kuo jis jums asmeniškai pasirodė svarbus ir aktualus dabar?
– Sulaukus brandaus amžiaus, šiokios tokios gyvenimiškos patirties, taip pat geresnio lietuvių kalbos išmanymo bei turtingesnės vertimo patirties, man norėjosi išversti laiko išbandymus atlaikiusį kūrinį. Neabejoju, kad būtent B.Sruogos „Dievų miškas“ išliks ir ateities kartoms kaip drąsus, ryžtingas ir unikalus žmogaus liudijimas apie gyvenimą totalaus nužmogėjimo sąlygomis. Štai kodėl šio romano pasirinkimą įvardyčiau kaip savo sielos pasirinkimą.
Jau prieš keliolika metų supratau, kad „Dievų miškas“ yra ne tik literatūros, bet ir istorinis, politinis, net savaip ideologinis kūrinys. Šis romanas labai svariai prisideda prie istorinės atminties išsaugojimo bei pasakojimo apie lietuvių laisvės kovas Antrojo pasaulinio karo metais.
Neabejotinai tai vienas svarbiausių nacionaline prasme XX amžiaus literatūros kūrinių, kuriame atsispindi ne tik konkretaus rašytojo, o kartu ir dar 46 lietuvių inteligentų kančios istorija Štuthofo koncentracijos stovykloje, bet ir didžiosios dalies tautos pasipriešinimas nacių okupacijai, antinacistinė rezistencija 1941–1944 metais.
Jau prieš keliolika metų supratau, kad „Dievų miškas“ yra ne tik literatūros, bet ir istorinis, politinis, net savaip ideologinis kūrinys.
Yra žinoma, kad sovietams antrą kartą okupavus Baltijos šalis, sovietų ideologai ėmėsi įvairių žingsnių pertvarkant žmonių gyvenimus į tarybinę santvarką. Tuo pačiu buvo dedama daug pastangų iškraipant šių šalių istoriją. Kremliaus propaganda gan nuosekliai kūrė pasakojimą apie tai, kad Baltijos tautos masiškai kovojo nacių pusėje, jungėsi į SS legionus ir tokiu būdu prisidėjo prie tarybinių piliečių naikinimo. Miško broliai taip pat buvo kaltinami tuo, kad jie yra „vokiečių fašistai“, o jų laisvės kova, neva, tai Antrojo pasaulinio karo tąsa.
Šie sovietų ideologiniai naratyvai plačiai pasklido po tuometinę Tarybų Sąjungą, giliai įsismelkė į žmonių sąmonę ir, drįstu teigti, tebėra gyvi daugelyje šalių – tarp jų ir tiurkų kalbų grupei priklausančiuose kraštuose. Būtent todėl vienas iš mano tikslų verčiant B.Sruogos „Dievų mišką“ buvo ir tebėra siekis pakeisti šiuos pasakojimus ir sugriauti sovietmečiu suformuotus melagingus stereotipus.
Juk išties istorinė tiesa yra visiškai kitokia: nacių vadovybei Lietuvoje nepavyko sukurti SS legiono, Latvijoje buvo dvi divizijos, Estijoje – keletas brigadų. Tačiau pats B.Sruoga savo romane rašė, kad įvairiuose Europos kraštuose apie SS organizaciją žmonės turėjo mažai supratimo, juolab, kad SS nariai išoriškai mažai kuo skyrėsi nuo kariuomenės – vieni vokišką erelį nešiojo ant krūtinės, o kiti – ant rankovės.
Vis dėlto, net ir taikant įvairias represijas naciams nepavyko lietuvių jaunimo mobilizuoti į SS legionus. Manau, tai nulėmė ideologiniai, politiniai, tautiniai, istoriniai lietuvių tautos valstybingumo pamatai.
Man labai svarbu ir tai, kad Lietuvos partizanų gretose kovojo azerbaidžaniečių kilmės poetas Šakiras Sadygovas. 1945 m. prisijungęs prie Kęstučio apygardos Vaidoto rinktinės jis išmoko lietuvių kalbą ir net rašė eilėraščius. Aktyvi jo ginkluota kova tęsėsi penkerius metus, kol galiausiai 1950 m. balandį jis buvo suimtas, o netrukus sušaudytas. 2013 m. už aktyvų dalyvavimą ginkluotame pasipriešinime prieš sovietų okupaciją po mirties Š.Sadygovas buvo pagerbtas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu.
Ši istorija labai simboliškai apjungia lietuvių ir azerbaidžaniečių tautas, o kartu ir visus laisvę mylinčius žmonės. Tačiau mane labai įskaudino tai, kad Azerbaidžane pasiūlius išleisti šio partizano poeto eilėraščių knygą, sulaukiau neigiamo atsakymo, nes, neva, jis „bendradarbiavo su fašistais“. Tad B.Sruogos „Dievų miškas“ bent iš dalies atskleidžia istorinę tiesą.
– B.Sruoga savo kūrinyje pateikia ironišką liudijimą iš nacių koncentracijos stovyklos. Įdomu, kiek ši istorinė patirtis ir trauma yra artima ir patiems azerbaidžaniečiams?
– Tai yra labai artima, todėl atpažįstama ir, tikiu, suprantama istorinė patirtis. 1920–1953 m. laikotarpiu leninines ir stalinistines represijas patyrė daugiau nei šimtas Azerbaidžano meno ir kultūros asmenybių.
Dešimtys jų buvo sušaudyti be jokios kaltės, tarp jų tokie poetai kaip Mikailas Mušfigas, Ahmedas Džavadas, Salmanas Mumtazas, Aliabbas Ahmedovas, Sejidas Huseinas Sadychzade; prozininkai Tagi Šahbazi, Sultanas Medžidas Ganizade, Hadžibaba Nazarli; literatūrologas Veli Chuluflu, literatūros kritikai Henefi Zejnally, Bekiras Čobanzade ir daugelis kitų. Ir tai vien literatai. Nemaža dalis menininkų bei intelektualų buvo ištremti į Kazachstaną, taip pat Archangelsko, Murmansko bei Rostovo sritis.
Beje, yra viena labai įdomi istorinė paralelė – žinomas rašytojas ir publicistas Suleimanas Velijevas dalyvavo Antrajame pasauliniame kare, vėliau pateko į nacių nelaisvę ir 1942–1944 m. buvo kalinamas viename iš konclagerių. Jam laimingai pavyko sulaukti karo pabaigos ir galiausiai per įvairias belaisvių stovyklas, darydamas lankstą per Afriką, jis sugrįžo į Azerbaidžaną. Tėvynėje, lygiai kaip ir B.Sruoga, nedelsdamas sėdo rašyti romaną apie tai, ką jam teko patirti nacių lageryje ir visą grįžimo namo epopėją.
Tačiau vos tik apie tai sužinojo sovietinis saugumas, rašytojas buvo suimtas, kalinamas, tardomas, o 1949 m. ištremtas į Sibirą. Tiesa, galiausiai jis buvo paleistas, o jo romanas „Ginčytinas miestas“ sovietmečiu išvydo dienos šviesą, žinoma, kaip ir B.Sruogos atveju, gerokai išcenzūruotas. Nepaisant to, šis romanas yra vienas iš nedaugelio menine prasme vertingų azerbaidžaniečių kūrinių, kuriuose kalbama apie Antrojo pasaulinio karo išgyvenimus.
Tai pasaulinės literatūros masto kūrinys ir vienas svarbiausių grožinių-memuarinių liudijimų apie išgyvenimą nacių koncentracijos stovykloje.
Tuo tarpu apie rašytinius liudijimus iš sovietinių lagerių bei tremčių – jei kas tą pragarą ir išgyveno – sovietmečiu negalėjo būti nė kalbos. Tad šia prasme lietuvių ir azerbaidžaniečių patirtys labai artimos.
Beje, 2018 metais Azerbaidžane buvo išleistas Heather Morris romanas „Aušvico tatuiruotojas“. Jis buvo toks populiarus, kad sulaukė kelių leidimų. Šis romanas labai geras, bet jis toli gražu neprilygsta B.Sruogos „Dievų miškui“. Mano supratimu, tai pasaulinės literatūros masto kūrinys ir vienas svarbiausių grožinių-memuarinių liudijimų apie išgyvenimą nacių koncentracijos stovykloje.
– Šis B.Sruogos romano leidimas azerbaidžaniečių kalba yra unikalus, nes vertimą darėte ne iš anksčiau išleistos knygos, bet archyvinio mašinraščio. Gal galite atskleisti, kam to prireikė?
– Dar sovietmečiu iš savo disertacijos vadovo literatūrologo Vytauto Kubiliaus buvau girdėjęs, kad egzistuoja ne tik „Dievų miško“ rankraštis, tačiau ir autografas – mašinraščiu surinktas tekstas, kuriame buvo žymimos leidyklos redaktoriaus bei paties autoriaus pastabos.
Kaip žinia, vos tik parašęs savo kūrinį B.Sruoga jį atidavė leidyklai, tačiau ten susidūrė su negailestinga cenzūra – daugiau nei metus vyko audringi jo ir LTSR valstybinės grožinės literatūros leidyklos vyr. redaktoriaus Valio Drazdausko susirašinėjimai bei įtemptos diskusijos dėl daugybės kūrinio vietų. Visa tai kaip tik ir atsispindi tame autografe, kurį sudaro du tomai. Galiausiai rašytojas išvis atsisakė publikuoti „Dievų mišką“, o šis kūrinys, gerokai išcenzūruotas, galiausiai pasirodė tik 1957 m. dešimtmečiui praėjus nuo B.Sruogos mirties.
„Dievų mišką“ verčiau neskubėdamas daugiau nei penkerius metus – kaip jau minėjau, tai buvo mano sielos darbas. 2023 m. pradžioje šis vertimas jau ėjo į pabaigą, o jo metu susidūriau su nemažai dilemų, kaip tiksliau išversti keiksmažodžius, frazeologizmus, įvairius posakius, ypač tuos, kurie susiję su senovės baltų religija ir pan.
Kai kurias sudėtingas teksto vietas galima buvo tiesiog paaiškinti ir tą aš dariau išnašose. Maždaug dviem šimtams B.Sruogos palyginimų, frazeologizmų, idiomų, metaforų bei religinių prakeikimų radau atitikmenis XIV–XVIII a. azerbaidžaniečių tautos epuose bei klasikinėje Azerbaidžano literatūroje.
Tačiau buvo ir tokių pasakymų, ypač keiksmažodžių, kuriems atitikmenų negalėjau surasti, taip pat neįmanoma jų ir paaiškinti. Pavyzdžiui, kas yra „maitos vaikas“, „visų kalių vaikai“, „driskių kuinas“, „blauzdikaulis panašus į žmogų“, „pakaruoklių vėdaras“ ir kt. Nors Lietuvoje gyvenu jau daugiau nei keturis dešimtmečius, tačiau niekada negirdėjau kad kas nors taip keiktųsi. Tai man sukėlė daug klausimų ir abejonių.
Tuomet kreipiausi į Lietuvių literatūros ir tautosakos institutą ir paprašiau mokslininkų paaiškinti, kuriame etniniame Lietuvos regione taip keikiamasi. Atsakymas man buvo kiek netikėtas – šitaip niekas ir niekur nesikeikia. Bet kaip taip galėjo nutikti? Kam B.Sruogai prireikė savo atsiminimų romane išgalvoti keiksmažodžius?
Nors Lietuvoje gyvenu jau daugiau nei keturis dešimtmečius, tačiau niekada negirdėjau kad kas nors taip keiktųsi. Tai man sukėlė daug klausimų ir abejonių.
Šitaip į mano rankas netrukus pateko pirminis „Dievų miško“ mašinraštis su paties rašytojo ir redaktoriaus-cenzoriaus susirašinėjimais. Šiuos lapus vartyti ir skaityti buvo nepakartojama ir jaudinanti patirtis.
– Ką jūs čia įdomaus ir netikėto atradote?
– Čia radau juodu ant balto įamžintą cenzūros darbą ir paties B.Sruogos pastangas apginti savo kūrinį bei savąją tiesą. Tai išties yra įspūdingas pavyzdys.
Tuomet aš ėmiau lyginti šį autografą su 2015 metų „Dievų miško“ leidimu ir atradau subtilių skirtumų. Pasirodo, kūrinio originale rašytojas daugiausia naudojo lenkiškus keiksmus: „kurwy syn“, „kurwa mac“, kurie galiausiai virto redaktoriaus pasiūlytais „maitos vaikas“, „driskių kuinas“ ar „pakaruoklių vėdaras“. Būtina pabrėžti, kad pats B.Sruoga maištingai ir atkakliai gynė savo teksto variantą ir nesutiko su jokiais pakeitimais.
Tačiau nuo cenzoriaus rankos nukentėjo ne tik keiksmažodžiai – skirtumų esama ir daugiau. Tarkime, skyriuje „Numirėliška dalia“, net ir naujausiame romano leidime lietuvių kalba, yra prapuolęs visas originalaus teksto puslapis. Taip pat vietomis skiriasi žodžiai, sakinių dalys ar ištisi sakiniai. Iš to susirašinėjimo ant mašinraščio matyti, kad rašytojas kategoriškai atsisakė redaktoriaus siūlymų kai kurias romano vietas perrašyti.
Galiausiai Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto darbuotojai man rekomendavo kreiptis į mokslininkę Neringą Markevičienę, kuri kaip tik tuo metu jau ėjo į pabaigą rekonstruodama originalų „Dievų miško“ tekstą. Tai man buvo tikras stebuklas.
Azerbaidžaniečių kalba yra pirmoji, kuria išleistas originalus paties B.Sruogos parašytas kūrinys.
Būtent šį romano variantą galiausiai aš ir išverčiau, tad azerbaidžaniečių kalba yra pirmoji, kuria išleistas originalus paties B.Sruogos parašytas kūrinys. Tai nutiko anksčiau nei lietuvių kalba, kuria rekonstruotas „Dievų miško“ variantas turėtų pasirodyti kitais metais, minint šio romano parašymo 80-ąsias metines.
– Knyga Azerbaidžane pasirodė liepos mėnesį, gal jau yra skaitytojų ar kritikų reakcijų?
– Nuo romano pasirodymo azerbaidžaniečių kalba praėjo dar tik trys mėnesiai, tad daryti išsamias išvadas yra gerokai per anksti. Tačiau faktas yra tas, kad beveik du šimtai egzempliorių iš 750 jau yra išpirkta ir tai, mano supratimu, geras rodiklis.
Taip pat esama ir tam tikrų viešų reakcijų: savo įžvalgas apie romaną publikavo Azerbaidžano Rašytojų sąjungos sekretorius, poetas ir vertėjas Salimas Babullaoglu, taip pat Baku universiteto azerbaidžaniečių literatūros istorijos katedros profesorius Vagifas Sultanly, gražus yra ir vertėjos bei redaktorės Durdane Ibrahimovos atsiliepimas, taip pat keletas skaitytojų reakcijų.
Deja, istorija nuolat kartojasi, o ta siaubinga katastrofa, ištikusi Vakarų Europą XX a. viduryje, vis atgimsta skirtinguose pasaulio kraštuose ir tam nėra galo.
Kiek man žinoma, šiuo metu yra rašomos kelios išsamios, analitinės B.Sruogos romano recenzijos. Taip pat bus keletas romano pristatymų Rašytojų sąjungoje Baku, Mokslo akademijos literatūros institute, Švietimo ir mokslo ministerijos kalbų universitete bei Mokslo akademijos žmogaus teisių institute.
Neabejoju, kad gerą literatūrą mėgstantys azerbaidžaniečiai pastebės ir įvertins šį išskirtinį lietuvių autoriaus romaną. Svarbu ir tai, kad kūrinys pasirodė būtent dabar. Deja, istorija nuolat kartojasi, o ta siaubinga katastrofa, ištikusi Vakarų Europą XX a. viduryje, vis atgimsta skirtinguose pasaulio kraštuose ir tam nėra galo.
Kodėl taip nutinka? B.Sruoga labai tiksliai tai ir įvardija savo romane „Dievų miškas“. Ir tai dar vienas argumentas, kodėl šį kūrinį verta laikyti tikru tikriausiu XX amžiaus pasaulinės literatūros šedevru.
