Ką tik pasirodė naujajo knyga „Lukas Šiaudelis deda iš viršaus“ (knygos dailininkė Dalė Karpavičiūtė, išleido „Tyto alba“) , o visai netrukus knygynus pasieks ir „Domas ir Tomas. Saldainių kiosko byla“ (dailininkas Rytis Daukantas, „Tyto alba“), kuri jauno autoriaus bibliografijoje bus jau aštuntoji knyga.
– Knygos apie Luką Šiaudelį pavadinimas ir viršelis išduoda krepšinio temą. Gal krepšinis artimas ne tik Lukui, bet ir knygos autoriui?
– Tikrai taip! Dar prieš pradėdamas lankyti mokyklą daug laiko praleisdavau krepšinio aikštelėje prie pat namų. Žaisdavome net žiemą, į šonus nustūmę sniegus. O smagiausia būdavo vasarą, kai į Palangą suvažiuodavo poilsiautojai – kasdien vis nauji varžovai, nauja patirtis.
Vėliau kiek patobulėjau ir pradėjau lankyti krepšinio treniruotes. Sekėsi visai neblogai, bet dešimtoje klasėje meilę krepšiniui galutinai įveikė pomėgis kurti.
Šiandien krepšinis irgi niekur nedingo – kartą per savaitę pažaidžiam su kitais rašytojais ir menininkais, vyksta oficialios varžybos. Taip pat esu ir didelis gimtojo pajūrio „Neptūno“ komandos fanas.
– Tikriausiai ir pats nesunkiai įdedate iš viršaus?
– Kitas klausimas (juokiasi).
– O kodėl Luko pavardė Šiaudelis ir kodėl jis gyvena su tėčiu?
– Viskas paprasta – Luko tėtis, senelis ir prosenelis taip pat buvo Šiaudeliai (šypsosi). Tokią pavardę visi turėjo dėl savo liekno stoto. Kiek domėjausi Luko Šiaudelio giminės medžiu, berniuko prosenelį kadaise nupūtė vėjelis, sukeltas pro šalį lėtai prariedėjusio dviračio.
Kadangi mano paties santykiai su mano tėčiu tiek vaikystėje, tiek ir dabar – komplikuoti, rašant šią knygą tarsi suveikė pasąmonė. Bent mano veikėjas gali džiaugtis artimu ryšiu su tėčiu.
Kadangi mano paties santykiai su mano tėčiu tiek vaikystėje, tiek ir dabar – komplikuoti, rašant šią knygą tarsi suveikė pasąmonė. Bent mano veikėjas gali džiaugtis artimu ryšiu su tėčiu.
– Ar vien meilė krepšiniui įkvėpė šią knygą?
– Ne, dar ir mano mylimo Roaldo Dahlo kūryba.
– Kaip kilo mintis pradėti dabar jau nepaprastai populiarią knygų seriją apie Domą ir Tomą?
– Ir vėl įtaka, tik šįkart – Davido Walliamso. Iš jo knygų pasičiupau vaikams patrauklią formą, o turinį – iš savo vaikystės, kai ir pats pradinėse klasėse be galo mėgdavau detektyvus. Tiek skaityti, tiek ir žaisti.
– „Detektyviniai galvosūkiai“ – ką reiškia šis užrašas ant netrukus pasirodysiančios „Saldainių kiosko bylos“ viršelio?
– Jis reiškia, kad iššūkiai lauks ne tik Domo su Tomu, bet ir skaitytojų. Ši knyga bus su daugybe detektyvinių užduočių. Vienoje byloje nusikaltimo vieta taps Danos saldainių kioskas, kitoje reikės išsiaiškinti, kur vis pradingsta mokinių parašyti lietuvių kalbos diktantai. O desertui – kas vaikų stovyklos virtuvėje pakišo kiaulę... Tiksliau, porą žiurkių.
– Ar Domo ir Tomo nuotykių serija baigiasi?
– Tikrai ne! Naują dalį, kuri ir vėl bus tradicinė kaip pirmosios trys, rašyti pradėsiu jau visai netrukus. Skaitytojai neduoda ramybės. Jei atvirai, galėtų tos ramybės neduoti ir visada (šypsosi).
– Įprastas klausimas rašytojams – kaip atrodo Jūsų diena?
– Ji prasideda šeimos rate. Drauge papusryčiaujam, pasibūnam, tada išeinu pasivaikščioti su šunimi. Jei tuo metu rašau naują knygą, darbo kambary drauge su mate užsidarau vienuoliktą, o nuo šeštos vakaro ir vėl būnu su šeima, bičiuliais, literatūra vaikams ir bėgimo bateliais.
Tiesa, vis planuoju pradėti lankyti sporto klubą, kad man kartais nenutiktų kaip Luko Šiaudelio proseneliui (juokiasi).
– Nuo ko patartumėte pradėti svajojantiems tapti rašytojais?
– Nebūsiu originalus ir patarsiu pradėti nuo… rašymo. Nors iki galimybės gyventi vien iš vaikų rašytojo amato dirbau ir mokytoju kalėjime, ir darželio auklėtoju, ir žurnalistu poroje spalvotų žurnalų, laisvu laiku vis bandydavau kažką rašyti. Žingsnis po žingsnio viskas atsisijoja irlieka rašymas. Tiesa, dar pridėčiau ir knygų skaitymą, be kurio vargu ar įmanoma sukurti ką nors įdomesnio.
Kaip yra pasakiusi viena vaikų rašytoja – tai geriausias darbas pasaulyje (šypsosi)!
– O ką patartumėte tėvams, svajojantiems apie skaitančius vaikus?
– Manau, vienintelis ir greičiausias kelias yra pavyzdys. Jeigu vaikas matys skaitančius tėvus, nereikės nė skatinti. Jis knygą atsivers net neprašytas. Žinoma, būna visokių aplinkybių – tuomet pagelbėtų apsilankymas vaikų bibliotekoje bent kartą per savaitę su visa šeima.
