Premija reiškia, premija gali reikšti labai nemažai, bet tik tada, jei esi laisvas. Jei gali gyventi valstybėje, kuria pats kuri. Jei tavo šeimai, namams, miestui negrasina nuo botulino ir mirties baimės išpurtęs Piterio banditas, sapnuojantis, kaip jo nuplikusią menkystę pridengia caro karūna.
Bet dabar, šią akimirką, visos premijos, pagarba, dėmesys gali būti skirti tik Ukrainos žmonėms, kurie gina savo laisvę, šeimas, namus, miestus ir valstybę.
Į Jurgos Ivanauskaitės premijos formuluotę įrašyti du esminiai žodžiai – laisvė ir drąsa. Gyvenimui tiek pat svarbūs, kiek ir literatūrai. Iš visų kitų vertingų ir prasmingų žodžių šie išsiskiria tuo, kad gali būti patikrinti ne teoriškai, o tik praktiškai. Mes gyvename teorijoje, Ukraina, deja, praktikoje.
Laisvė ir drąsa taip tarpusavyje susijusios, kad žiūrint egzistenciškai, jas galėtume pavadinti sinonimais: laisvė neįmanoma be drąsos, o drąsa – be laisvės. Šią savaitę drąsa ir laisvė įgauna naujus vardus, kai kurie iš jų – kraupiai literatūriški, pavyzdžiui, Gyvačių sala. D
eja, bailumas ir neryžtingumas taip pat aplimpa naujais sinonimais: sankcijos, diplomatija, šolcas, makronas. Nejauku tai ištarti balsu, tačiau atrodo, kad mes, vakariečiai, tarytum mėginame atplėšti laisvę nuo drąsos. Bet jei nesame drąsūs, ar esame laisvi?
Kalbu apie žodžius, nes žodžiai kare ne mažiau svarbūs nei literatūroje. Jie skverbiasi, kaunasi, okupuoja, žūsta. Mes turime rasti būdų, kaip padėti ukrainiečiams. Bet turime rasti ir būdų, kaip imti vaduoti kitus žmones, kitą pusę – nuo sąmonės ir sąžinės okupacijos.
Per dvidešimt dvejus Piterio bandito valdymo metus Rusijoje žodinės okupacijos aukomis tapo daugiau žmonių nei bus aukų per šį Ukrainos karą. Tokių aukų apstu ir tarp mūsų. Ar galime jiems padėti iš tiesų išsivaduoti, o ne griebtis primityvių raganų medžioklių?
Paauglystėje Jurga Ivanauskaitė man pirmiausia reiškė ne rašytoją, o kovotoją – drąsią kovotoją už laisvę.
Turbūt niekam iš čia esančių nekiltų abejonių, kurioje pusėje būtų buvusi Jurga Ivanauskaitė. Paauglystėje ji man pirmiausia reiškė ne rašytoją, o kovotoją – drąsią kovotoją už laisvę. Nebepamenu, koks aukštas Kinijos pareigūnas tuomet buvo atvykęs, bet pamenu Jurgą Ivanauskaitę stovinčią gatvėje su kitais protestuotojais, pasisakančiais už Tibeto laisvę. Gaila, kad šiek tiek primiršome šį Ivanauskaitės vaidmenį. Anuomet tam reikėjo drąsos.
Pamokymais apie būtinybę palaikyti gerus santykius su Kinija pridengtų okupuotų sąmonių ir sąžinių netrūko. Nežinau, kiek toks Ivanauskaitės elgesys veikė kitus. Mane, paauglį, tikrai veikė. Aš norėjau eiti paskui drąsą ir laisvę. Norėjau, kad šie žodžiai man taptų sinonimais, neatskiriamais, neatplėšiamais. Šis noras galbūt mane susiejo su Jurga Ivanauskaite anksčiau ir stipriau nei romane „Ch.“ atsiradę katinai.
Beje, juos globojęs pagrindinis veikėjas Šarlis vienoje vietoje tiesiogiai pasiginčija su Ivanauskaite, esą katinai mus ne išgelbės iš šio pasaulio, kaip sakė Ivanauskaitė, o tik padės mums evakuotis. Kaip šiurpiai ši ironiška pastaba skamba šiandien.
Ginkis, Ukraina. Jei neapsiginsi tu, gintis turėsime mes.
