Diskusija Vilniaus knygų mugėje prasidėjo nuo K.Sabaliauskaitės įspūdžių apie T.Venclovos knygą „Nelyginant šiaurė magnetą: pašnekesiai su Ellen Hinsey“. Ji sakė, kad knyga paliko neišdildomą įspūdį, šiame kūrinyje rado labai daug atsakymų apie mūsų literatūrą, kultūrą. „Užvertusi paskutinį puslapį pagalvojau, kad norėtųsi dar kitos knygos“, – K.Sabaliauskaitė sakė, kad gerai, jog tokia knyga būtų apie T.Venclovos gyvenimą knygose, apie kūrinius, kurie jį suformavo.
T.Venclova, prisimindamas savo skaitymo patirtį, sakė, kad skaityti jis išmoko labai anksti – dar būdamas dvejų metų – skaityti jį išmokė penkeriais metais už jį vyresnė Kazio Borutos duktė Eglė. Jis greitai pramoko skaityti, tuo stebindamas savo tėvus. „Paskui kokia knyga pakliūdavo man į rankas, tokią ir skaitydavau“, – prisiminė T.Venclova. Jis gana anksti perskaitė „Antigonę“, o paskui ir „Dekameroną“: „Supratau, kad tai kažkas labai įdomaus, bet neaišku apie ką.“
Paprašytas išskirti knygas ir autorius, kurie jam gyvenime buvo svarbiausi, T.Venclova išskyrė šiuos.
Homero „Odisėja“. Anot T.Venclovos, šią knygą būtina perskaityti kiekvienam – tuo tarpu „Iliada“, anot jo, nėra tokia svarbi.
Fiodoro Dostojevskio „Demonai“ ir „Broliai Karamazovai“. T.Venclova sakė, kad „Broliai Karamazovai“ yra stipresnis kūrinys, tačiau savo metu „Demonai“ jam buvo itin aktualūs savo tematika.
T.Venclova sakė, kad būtina perskaityti ir visus septynis Marcelio Prousto tomus. „Nėra svarbesnio kūrinio apie laiko ir atminties problemas“, – sakė T.Venclova.
T.Venclova sakė, kad jam didžiulį įspūdį padarė ir Thomo Manno kūriniai. Labiausiai jam patiko knygos „Užburtas kalnas“ ir „Juozapas ir jo broliai“, tačiau, anot poeto, bet kuri šio autoriaus knyga yra įdomi.
T.Venclova išskyrė Osipo Mandelštamo poezijos rinkinį „Tristia“ – anot T.Venclovos, tai geriausia poezijos knyga.
Poetas išskyrė ir kitą jam didžiulį įspūdį padariusį poezijos rinkinį – Boriso Pasternako „Gyvybė mano sesuo“.
Septintasis autorius, kuris rašytojui padarė milžinišką įspūdį – George’o Orwello knyga „1984“. Tiesa, T.Venclova sakė, kad šiuos laikus galbūt tiksliau atspindi ne ši knyga, o beprasmišką atmosferą perteikianti Aldous Huxley knyga „Šaunus naujas pasaulis“.
Susitikimo metu T.Venclova nemažai kalbėjo ir apie tai, kaip lietuvių autorių kūriniuose atsispindi santykis su pasauliu, kitos kultūros. T.Venclova teigė, kad jau Kristijono Donelaičio kūrinyje „Metai“ svetimšalis yra vaizduojamas kaip priešiška, tarsi nežmoniška jėga. Beje, tai būdinga ne tik Lietuvai – to nemažai yra ir lenkų literatūroje, rusų klasikinėse komedijose, tai yra tarsi ginamasis Rytų Europos efektas.
Nemažai tokio priešiškumo jaučiama ir Žemaitės kūriniuose, kiek mažiau – Vaižganto kūryboje. Tarpukaryje, anot T.Venclovos, buvo keli kūriniai, kuriuose atspindėtos lietuvių pastangos prisitaikyti svetimose visuomenėse, tačiau net ir vėlesniame Antano Škėmos kūrinyje „Balta drobulė“ negalima rasti integracijos į vietos visuomenę – šio kūrinio pagrindinis personažas dirba Niujorko viešbutyje, tačiau ir toliau gyvena „lietuviškame gete“.
„Nėra sukurta romano, kuriame lietuvis ir užsienietis bendrautų viename lygmenyje“, – sakė T.Venclova.
K.Sabaliauskaitė atkreipė dėmesį į paradoksą – mes nuolat trokštame būti matomi pasaulyje, ieškome būdų, kaip sudominti pasaulį, tačiau patys užtrenkiame jam duris. Tarkime, iki šiol mūsų kultūroje menkai pripažįstamas Adomas Mickevičius ar Czeslawas Miloszas. Anot T.Venclovos, A.Mickevičių turėtų žinoti kiekvienas lietuvis ir laikyti savu. Šis autorius buvo labiau mėgstamas Lietuvoje tarpukaryje, kuomet nemaža dalis skaitančios inteligentijos buvo lenkakalbė, tačiau dabar šis autorius pas mus primirštas. Anot T.Venclovos, Cz.Miloszo kai kuriuos kūrinius irgi turėtume laikyti tiek pat lietuviškais kiek K.Donelaičio ar K.Borutos.
