Pristatyme, kuriame dalyvavo literatūros kritikė Jūratė Čerškutė ir scenaristas Pranas Morkus, T.Venclova teigė, jog jiedu su P.Morkumi yra Vilniaus hobistai: „Vienas iš mūsų hobių yra Vilniaus istorija, antropologija, etnografija, viskas, kas liečia Vilnių.“
Pasak T.Venclovos, jiedu iš dalies dirbo kartu – knygoje yra P.Morkaus straipsnis, o jųdviejų bendravimas neabejotinai prisidėjo ir prie pačios knygos gimimo. „Pranas „nevartoja“ elektroninio pašto, bet kai būnu Vilniuje, matomės beveik kasdien, aptariam šimtus klausimų, įskaitant ir Vilniaus antropologiją“, – sakė rašytojas.
P.Morkaus teigimu, antrasis „Vilniaus vardų“ leidimas gerokai pralenkė pirmąjį: „Yra daugybė leidinių, kurie Vilnių aprašo, mini, prisimena, bet tai yra tekstai apie žydišką Vilnių, lenkišką Vilnių. Keista, bet rusiško Vilniaus turime kur kas mažiau. Čia pirmą kartą sutelkiamos visos Vilniaus tautos: regime panoramą, kuri yra sunkai aprėpiama ir išsemiama. Įsibrista į kažkokius vandenis, kur kiekvienas žingsnis siūlo vis naujų atradimų.“
T.Venclovos teigimu, pirmajame leidinyje buvo 560 straipsnių apie Vilniaus asmenybes, antrajame jų skaičius pasiekė 800.
Jis teigė prisimenantis, kaip po pirmojo leidimo sulaukė vieno skaitytojo priekaištų, kad jo knyga parašyta lenkams – esą jis apie Vilnių turėtų rašyti lietuviams ir lietuviškiau.
„Mano manymu, negalima skirstyti knygų į parašytas lietuviams, lenkams, rusams ar žydams. Knygos skirstomas į sąžiningas ir nesąžiningas. Jeigu rašome sąžiningą knygą apie Vilnių, joje bus labai daug lenkų ir žydų. Nesvarbu, ar tai kokiam patriotui patinka, ar ne. Antra vertus, antra laida yra gerokai sulietuvėjusi, nes į ją pateko naujausi Vilniaus žmonės“, – sakė T.Venclova, pridūręs, jog vienas jo tikslų yra vaduoti Vilnių nuo siaurakakčių patriotų.
„Vilniaus vardų“ įžangoje T.Venclova taip pat mėgina paneigti mitą apie multikultūrinį Vilnių, kuriame sugyveno skirtingos tautos.
„Vilnius nebuvo tautinio sugyvenimo idilija, tą mes visi žinome. Pjovėsi lietuviai su lenkais, lietuviai ir lenkai bendru frontu su rusais, visi neišvengiamai pjovėsi su žydais, nes antisemitizmas yra beveik nepanaikinama kai kurių asmenų mentaliteto dalis. Buvo dalykų, kurių negalima nutylėti, ir idilės piešti nereikia“, – teigė rašytojas.
Anot jo, enciklopedija taip pat nėra ir garbės lenta, todėl joje pristatomi tiek Vilniui nusipelnę ir jį turtinę, tiek ir iš blogosios pusės pasirodę asmenys.
Autorius taip pat užsiminė, jog šiuo metu rašo Lietuvos istoriją. „Lietuvos istorijų parašyta daug ir įvairių, bet aš norėjau sukurti Lietuvos istoriją pradedantiesiems. Mano žmona, kurie nėra lietuvaitė ir čia nėra gyvenusi, siūlė pavadinti ją „Lietuvos istorija tiems, kurie apie ją nieko nenusimano“. Dabar leidykla siūlo pavadinimą „Lietuvos istorija visiems“, – kalbėjo T.Venclova.
