„Eilėraščiai man gimsta sunkiai. Kai kas mano, kad eilėraštis atsiranda iš karto: žmogus atsisėda ir rašo, angelas ateina, diktuoja ir net nereikia taisyti. Esu tikras, kad tokių poetų yra, bet tai ne aš, – padėkojęs už klausimą, kaip gimsta eilės, sakė T.Venclova. – Pirmiausia aš kelias dienas vaikštau ir esu baisiai nelaimingas, nes žinau, kad tuos eilėraščius reikia parašyti, arba žinau, kad jie ateis, bet kažkaip neateina. Tokiomis dienomis stengiuosi nieko kito nedaryti. O tada sakau žmonai, kad pavalgysiu pusryčius ir eisiu į kabinetą.“
Juodkalnijoje, kur T.Venclova su žmona Tatjana turi du butus, poetas tikina kurti einantis į tą antrąjį, tuščią, butą.
„Ten sėdžiu, kankinuosi. Maždaug žinau, ką noriu parašyti ir po tam tikro laiko ateina tas angelas ir kažką padiktuoja. Vėliau jį taisau, tada jis mane taiso, keičiamės taip visą laiką. Pradedu apie 10 valandą, o apie 15 valandą turiu 18 arba 20 eilučių. Paprastai tai dar nėra visas eilėraštis, gal tik pusė ar trečdalis. Tada einu pietauti.
Tomis dienomis, kai kuriu, negeriu vyno, net alaus negeriu, apsaugok Viešpatie. Po kokių trijų dienų eilėraštis būna baigtas, tada darau pertrauką. Susėdame su žmona, šeima, geriame vyną ir ilsiuosi. Tada kelios dienos ir vėl gimsta eilėraštis. Taip per mėnesį gimsta keli eilėraščiai“, – poezijos kūrybos procesą nupasakojo T.Venclova.
Poetas tikina, kad jam kūrybai reikalingas visiškas atsiribojimas nuo pasaulio – niekas neturi trukdyti, jokių koncertų, susitikimų, bendravimo su studentais. Tik turint tokias sąlygas gimsta eilės.
„Tai gana sunkus darbas. Tada toks eilėraštis turi susigulėti, kartais net pusmetį. Jeigu žvelgdamas su tam tikra distancija matau, kad kažkas ne taip, taisau eilutę ar dvi. Labai retai perrašinėju visą eilėraštį, labai retai. Bet turi praeiti apie pusė metų“, – kalbėjo T.Venclova.
Tomis dienomis, kai kuriu, negeriu vyno, net alaus negeriu, apsaugok Viešpatie, – sako T.Venclova.
Daug poetų kurdami geria vyną ar degtinę, bet T.Venclova tikina jiems nepriklausantis: „Sukeliu sau transą labai paprastai – žiūriu į laikrodžio rodyklę. Kai ji pasiekia dešimtuką, pradedu rašyti, ar man norisi, ar ne, turiu minčių ar ne, pradeda dėlioti raides, žodžius. Paskui kažką braukau ir rašau kitaip... Turiu nusistatęs laiko rėmus. Maždaug apie antrą valandą popiet, padirbėjęs keturias valandas, baigiu rašymą, nes viskas, kas parašyta vėliau, niekam netinkama.“
Kurdamas T.Venclova tikina neklausantis muzikos, neturintis kitokių įpročių – jam reikia visiškos tylos. O geras eilėraštis, jo teigimu, tas, kuris veikia iš karto savo ritmu, sava muzika, jam nereikia komentarų. Jeigu taip nėra, tokios eilės nieko nevertos.
Visą interviu lenkų kalba galite perskaityti čia.
