T.Venclova, kalbėdamas su skaitytojais apie poezijos formas, apie išraiškos būdus, sakė, kad jo kartai, augusiai sovietiniais laikais, tradicinis eiliavimas buvo svarbus kaip tąsa su buvusia, naikinama kultūra. Tiesa, jis teigė, kad nors rimas ir jo eilėse gali priminti tradicines formas, iš tiesų jį galima paversti komplikuotesniu. „Poezija susijusi su etika, ji neturi atspindėti chaotiško pasaulio“, – apie tvarkos ilgesį, kuriant eiles, kalbėjo T.Venclova.
Kalbėdamas apie atmintį ir eiles, įstringančias atmintyje, T.Venclova prisiminė Anos Achmatovos eilėraštį „Requiem“, kurio sovietiniais laikais spausdinti nebuvo galima. Tačiau buvo ir kitų būdų išsaugoti šias eiles – žmonių atmintyje. Todėl apie dešimt žmonių išmoko šį eilėraštį atmintinai, ir kai jau, pasikeitus santvarkai, atsirado galimybė publikuoti eiles – žmonės atsiminė jas kone identiškai. „Mes galime išsaugoti bent jau kažką. Išsaugojimas vis dar turi svarbią etinę dimensiją“, – sakė T.Venclova.
Harmonija, geras skonis, etinės vertybės – tai, anot T.Venclovos vis dar yra ginklas kovojant su totalitariniais režimais, kurie, deja, pasaulyje vis dar užgimsta įvairiose vietose. Kalbėdamas apie totalitarizmą, T.Venclova neišvengė ir Rusijos temos. Jis prisiminė, kad, prasidėjus Sovietų Sąjungos griūčiai, jis turėjo labai didelę viltį, jog Rusija pasikeis, ir su šypsena žiūrėdavo į tuos, kurie teigė, kad ši šalis visais laikais kelia grėsmę. „Aš buvau neteisus, o jie buvo teisūs“, – sakė T.Venclova, apgailestavęs, kad jaunoji karta turi spręsti tas pačias užduotis, kurias teko spręsti jo kartai.
Jis prisiminė ir laišką kurį parašė aštuntajame dešimtmetyje, prašydamas leisti jam emigruoti iš Sovietų Sąjungos ir kuris užtrenkė jam duris, tačiau, kaip pasirodė vėliau, atvėrė į gyvenimą Vakaruose. Tą jausmą jis palygino su Milano Kunderos knyga „Nepakeliama būties lengvybe“. „Tai buvo nepakeliamos būties lengvybės, laisvės jausmas“, – sakė T.Venclova.
Skaitytojų paklaustas, kuri šalis jam, daug keliaujančiam po pasaulį, didžiąją dalį laiko gyvenančiam JAV, yra svarbiausia, T.Venclova sakė, kad Lietuva visgi yra svarbiausia, čia jis stengiasi apsilankyti bent du kartus per metus, visuomet balsuoja rinkimuose. Tuo tarpu JAV, kurios pilietybę jis irgi turi, jis balsuoja kur kas rečiau. Jis papasakojo, kad jis balsavo už Baracką Obamą, nes manė, kad JAV turi atiduoti duoklę savo juodaodžių kultūros istorijai, o per praėjusius rinkimus balsavo už Hillary Clinton.
Apie praeitį, fragmentiškumą, atitrūkimą nuo šaknų kalbėjo ir kiti pokalbyje dalyvavę poetai. Vienas labiausiai vertinamų šiuolaikinių britų poetų Nickas Makoha gimė Ugandoje, tačiau iš gimtinės išvyko būdamas ketverių. Jis sako, kad dabar, nuvykęs į gimtąją šalį, jaučiasi svetimas, tačiau nenori atitrūkti nuo jos, todėl dabar padeda šios šalies jauniems kūrėjams.
Latvių poetas Karlis Verdinšas sakė, kad šios šalies poezijoje kitų kultūrų įtaka visuomet buvo labai svarbi. „Latvijos poezijos tradicijoje užkoduota tai, kad ji atvira pasauliui. Mes skolinomės kai ką iš kitų kultūrų, dabar ateina nauja karta, kuri irgi skolinasi – šįsyk jau iš kitų, ir tai yra gerai“, – sakė jis.
15min žurnalisto kelionę į Londoną apmokėjo Lietuvos kultūros institutas. Straipsnio turiniui tai jokios įtakos neturi.
