Kurioje autoriaus provokuojamos ugningos diskusijos apie architektūrą pusėje bus skaitytojas?
„Nuo Bauhauzo iki mūsų“ pristatyme, vykusiame Vilniaus knygų mugėje, įspūdžiais dalinosi vertėjas Marius Burokas, Giedrė Jankevičiūtė, architektas Martynas Mankus ir architektūros istorikė Marija Drėmaitė, pokalbį moderavo leidyklos LAPAS įkūrėja ir redaktorė Ūla Ambrasaitė.
Giedrė Jankevičiūtė, leidyklai pasiūliusi leisti T.Wolfe’o knygą, atkreipė dėmesį, kad nors knyga Lietuvoje atrodo kaip naujiena, svarbu suvokti, jog tai istorinis tekstas, pirmą kartą pasirodęs 1981-aisiais.
Modernizmo tyrinėtoja Marija Drėmaitė, parašiusi įvadą T.Wolfe’o knygos lietuviškam leidimui, taip pat įsitikinusi, kad skaitytojui svarbu suprasti, kada ir kokiomis aplinkybėmis ši knyga buvo parašyta: „Knygai jau daugiau nei keturiasdešimt metų, ji buvo rašoma Niujorko kontekste, kuriame T.Wolfe buvo itin ryškus veikėjas.
Jis gyveno labai aktyviame modernizmo kritikos, postmodernistų, dekonstruktyvistų intelektualiniame diskurse, kurį knygoje jis netgi kritikuoja sakydamas, kad architektai dabar daugiau kalba, rašo, skaito paskaitas, o ne projektuoja pastatus. Regis, jiems daug svarbiau tapti intelektualinio diskurso lyderiais, gal netgi apsimestiniais filosofais, negu architektūros projektuotojais ir statytojais.“
Pasak M.Drėmaitės, T.Wolfe’o kritika nukreipta ne į pačią architektūrą, o į kalbėjimą apie ją. Pavyzdžiui, modernizmo atstovo Le Corbusier manifestas yra jo knyga „Architektūros link“, o ne suprojektuotas pastatas. Mokslininkė akcentavo, kad modernistai sukūrė nepaprastai galingą medijos mašiną savo architektūrai propaguoti ir įteisinti ją kaip vienintelę teisingą, todėl T.Wolfe’o reakcija ir kritika pirmiausia nukreipta į jų tekstus, jis bando juos demaskuoti.
G.Jankevičiūtė kvietė žvelgti į knygos autorių ne tik kaip į kultūros kritiką, bet ir kaip į antropologą: „Man tai knyga apie architektūros vartojimą, apie visuomenę, jos reakciją į tam tikras
architektūros tendencijas. Lietuvoje mums trūksta tokios tematikos pokalbių ir diskusijų. Pačiam knygos autoriui, kuris siejamas su vadinamąja naujosios žurnalistikos mokykla (New Journalism), antropologijos studijos padarė stiprią įtaką. Jo profesorius Marshall Fishwick, su kuriuo išlaikė ryšį visą gyvenimą, yra laikomas popkultūros tyrimų pradininku, tai labai juntama visuose T.Wolfe’o tekstuose. Jei kalbėtume apie autoriaus tekstų visumą, aiškiai matytume, kad tai – jo gyvenamosios Amerikos antropologinė, kultūrinė megastudija, į kurią įeina tapyba, architektūra, visuomenė, netgi automobilių mados.“
Knygos vertėjas Marius Burokas, Ū.Ambrasaitės paklaustas, kas paskatino imtis šios knygos vertimo, juokavo: „T.Wolfe man patinka kaip rašytojas. Be to, man patinka versti provokatyvias knygas, dėl kurių žmonės nesutaria ir ginčijasi. Tai labai smagu.“
„Versdamas ir atidžiau skaitydamas knygą supratau, kad T.Wolfe yra Amerikos kultūros patriotas, jo kritika abstrakcionizmui ar moderniajai architektūrai iš dalies yra grindžiama tuo, kad jis mano, jog šieji stiliai yra Europos primesti, išmušę Amerikos meno vystymąsi iš natūralios raidos. Jis kritikuoja amerikiečius, kad šie per greitai pasidavė europiečių įtakai ir nukrypo nuo tikrojo amerikietiškojo kelio“, – kalbėjo vertėjas M.Burokas.
Kitokią nuomonę išsakė architektas ir vienas iš leidyklos LAPAS serijos „Architekstai“ redaktorių Martynas Mankus, kuris leidyklai sprendžiant, ar leisti T.Wolfe’o knygą, pasisakė prieš. „Buvau ir esu nusiteikęs prieš knygą, nes turbūt pats negalėčiau tokios gražios ir sarkastiškos parašyti“, – juokaudamas savo nuostatą komentavo M.Mankus.
M.Mankaus teigimu, architektai – vieni iš knygos pagrindinių veikėjų, tekste yra antagonistai, tad kyla klausimas: o kas yra protagonistai? Pasak architekto, T.Wolfe’o modernizmo kritika stipriai suasmeninta, šiek tiek užgaunanti architektų savigarbą, nes daugelis jų augo ir formavosi veikiami modernizmo.
Knygos autorius, architekto manymu, neatkreipia dėmesio į tai, kad praėjusio amžiaus devintame dešimtmetyje atsiradęs postmodernizmas praplėtė ir papildė modernizmą, taip pat modernizmas turėjo svarų socialinį turinį ir angažuotumą, kuris tekste neužfiksuojamas.
„Neslėpsiu, man ir pats knygos tonas pasirodė keistas, naujojo žurnalizmo tekstas atrodo kaip clickbait’as, kaip užkabinančių antraščių rinkinys. Galbūt aš nesu susipažinęs su tokia eseistika, kuri vis kviečia įsivelti į diskusiją, bet kaip su tokiu pamfletu diskutuoti? Čia kaip diskutuoti su anekdotu, galbūt toji diskusija nėra labai prasminga?“ – apie knygos stilistiką šmaikščiai svarstė M.Mankus.
Architekto įžvalgas kiek oponuodamas papildė M.Burokas: „Man atrodo, kad naujasis žurnalizmas visgi yra kilęs iš senosios amerikietiškos tradicijos, pamfletų rašymo, tad snobo ir esteto T.Wolfe’o knyga „Nuo Bauhauzo iki mūsų“ yra pasipriešinimas naujiesiems judėjimams ir bandymas išsaugoti mažėjančią įprastą, tradicinę sąmonę.“
