Sitė gimė verge ir pabėgo į Ohajo valstiją. Tačiau, nors nuo to laiko praėjo aštuoniolika metų, ji vis dar nesijaučia laisva. Ją persekioja prisiminimai iš senųjų, kadaise širdžiai mielųjų namų, kuriuose, norėdama apsaugoti mylimą dukterį nuo persekiotojų, turėjo ryžtis baisiam nusikaltimui. Kad ir kaip stengtųsi atsikratyti praeities šleifo, tai nėra paprasta – pamiršti neleidžia vaiduokliška dukters dvasia, o netikėtai pasirodžiusi paauglė, kuri vadina save Mylima, į dienos šviesą vėl iškelia siaubingą Sitės paslaptį.
Romanas sužadins susidomėjimą nuo pirmųjų puslapių. Skaudi ir tamsi istorija primins apie Amerikoje vyravusią vergovę ir trapų laisvės pažinimą.
„– Vyras tėra tik vyras, – pasakė Beibė Sagz. Bet sūnus? Ką gi, čia jau kai kas. Tai daugeliu atžvilgiu buvo teisinga, nes per visą Beibės Sagz gyvenimą, taip pat ir per pačios Sitės gyvenimą, vyrai ir moterys buvo stumdomi lyg šaškių kauliukai. Kiekvienas, ką pažinojo Beibė Sagz ar net mylėjo, jei nepabėgo ar nebuvo pakartas, tapo išnuomotas, paskolintas, nupirktas, sugrąžintas, atiduotas, įkeistas, laimėtas, pavogtas ar pagrobtas. Taigi, aštuoni Beibės Sagz vaikai turėjo šešis tėvus. Ką ji vadino gyvenimo darkumu, buvo smūgiai, kuriuos ji patirdavo sužinojusi, kad niekas nesiliaudavo žaidęs šaškėmis vien dėl to, kad kauliukai buvo jos vaikai. Heilę ji sugebėjo išsaugoti ilgiausiai. Dvidešimt metų. Ištisą gyvenimą.
Duotas jai be jokios abejonės, atlyginti už žinią, kad dvi jos mergaitės, kurių nei viena dar nebuvo praradusi pieninių dantukų, buvo parduotos, išgabentos, ir ji net negalėjo atsisveikindama joms pamojuoti. Atlyginti už keturių mėnesių poravimąsi su dešimtininku, kad jis leistų jai pasilaikyti trečią vaiką – berniuką – vien tam, kad kitų metų pavasarį būtų iškeistas į medieną, o ji pasijustų nėščia nuo vyro, kuris žadėjo to nedaryti ir padarė. Šio vaiko ji negalėjo mylėti, o kitų nebenorėjo. „Tepasiima Dievas ką nori“, sakė ji. Ir jis ėmė, ir jis ėmė, o tada davė jai Heilę, suteikusį jai laisvę, kai toji laisvė jau nieko nebereiškė“.
Autorė nesiekia pelnyti skaitytojo dėmesio žiaurių fizinių bausmių, kuriuos buvo lemta patirti vergams aprašymais. Priešingai – Toni Morrison žvilgsnį kausto įstabiu gebėjimu žaisti, pasakojimo maniera atskleisdama prisiminimus ir pojūčius, kurie palietė ne kūną, o sielos gelmes.
Tamsi, niūri, kupina neužgydomo prarasties skausmo, tačiau kartu nepaprastai vaizdinga, poetiška ir gili – tokia yra „Mylima“: „Kalbėjau apie laiką. Man taip sunku juo tikėti. Kažkas išnyksta. Praeina. Kai kas lieka. Manydavau, kad tai mano prisiminimai. Supranti. Kai ką užmiršti. Kai ko niekada neužmiršti. Bet ne tai. Vietos. Vietos pasilieka. Jei sudega namas, jo nebėra, bet vieta – jos vaizdas – lieka, ir ne tik mano atmintyje, bet ir ten, pasaulyje. Ką aš prisimenu, tai vaizdas, tvyrantis ten, anapus mano galvos. Noriu pasakyti, net jeigu aš negalvoju, net jei aš mirsiu, vaizdas to, ką padariau arba ką žinojau, arba mačiau, tebėra ten, anapus. Toje vietoje, kur įvyko.
– Ar kiti žmonės gali jį matyti? – paklausė Denver.
– O, taip. O, taip, taip, taip. Vieną dieną tu eini keliu ir girdi arba matai, kad kažkas vyksta. Taip aiškiai. O manai, kad visa tai tu sugalvojai. Minčių vaizdą. Net ne. Tai atsitinka, kai tu atsitrenki į atsiminimą, kuris priklauso kam nors kitam. Kur buvau prieš atkakdama čia, toji vieta tikra. Ji niekada neišnyks. Net jeigu visa ferma – kiekvienas medis ir žolės stiebas – išnyks. Vaizdas vis dar bus. Ir maža to, jeigu tu ten nukaksi – tu, kuri niekada ten nesi buvusi, jeigu tu ten nukaksi ir atsistosi toje vietoje, vėl viskas įvyks; įvyks tau ir lauks tavęs. Taigi, Denver, tu niekada negalėsi ten nukakti. Kadangi jeigu visa ir bus pasibaigę – baigta ir atlikta, – tai visada liks ten ir lauks tavęs. Štai, kodėl aš turėjau išsiųsti visus savo vaikus. Kad ir kas būtų.
Denver krapštinėjosi nagus.
– O jeigu tai dar ten, laukia, reiškia, kad niekas niekada nemiršta.
Sitė žiūrėjo tiesiai į Denver veidą.
– Niekas niekada nemiršta. – Tu niekada man nepapasakojai visko, kas atsitiko. Tik kad jie išplakė tave ir tu pabėgai nėščia. Su manimi.“
Tai knyga apie apie Ameriką po pilietinio karo ir pirmuosius vergovės panaikinimo ženklus. Sukrečianti vienos moters istorija apie bandymą kovoti su skausminga patirtimi ir neišnykstančiais atminties fantomais.
„Mylima“ vadinama vienu ryškiausių kūrinių amerikiečių literatūroje, išversta į daugiau nei 20 pasaulio kalbų, pagal ją sukurtas to paties pavadinimo filmas.
Toni Morrison, „Mylima“, iš anglų kalbos vertė Lilija Vanagienė, leidykla VAGA, 2020.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką:
Kai prasidėdavo šiltos dienos, Beibė Sagz, šventoji, lydima kiekvieno juodaodžio vyro ir moteriškės, ir vaiko, kurie tik pajėgė ją lydėti, nešdavo savo didelę širdį į Proskyną – atvirą aikštę, iškirstą giliai girioje, nežinia kam, gale tako, pažįstamo tik elniams ir tam, kas ją iškirto. Kiekvienos šeštadienio popietės kaitroje ji sėdėdavo Proskynoje, o žmonės laukdavo tarp medžių. Įsitaisiusi ant milžiniško lygiašonio akmens, Beibė Sagz palenkdavo galvą ir tyliai melsdavosi. Susirinkusieji stebėdavo ją iš už medžių. Jie žinodavo, kad ji bus pasiruošusi tada, kai padės savo lazdą. Tada ji sušuks: „Leiskit mažutėliams prieiti!“ Ir jie iš už medžių bėgs prie jos.
„Te jūsų motinos girdi jūsų juoką“, sakydavo ji jiems ir miškai suskambėdavo. Suaugusieji žiūrėdavo ir neištverdavo nesišypsoję. <...> Ji neliepdavo jiems apvalyti savo gyvenimų arba eiti ir daugiau nebenusidėti. Nesakydavo jiems, kad jie žemės palaimintieji, romieji paveldėtojai, šlove apdovanotieji, tyrieji. Ji sakydavo, kad vienintelė malonė, kurią jie gali gauti, esanti ta, kurią jie pajėgia įsivaizduoti. Kad jeigu jie jos nemato, tai ir negaus.
Ji neliepdavo jiems apvalyti savo gyvenimų arba eiti ir daugiau nebenusidėti.
„Štai“, kalbėjo ji, „šioje vietoje mes esam kūnas, kuris verkia ir juokiasi; kūnas, kuris basomis kojomis šoka žolėje. Mylėkit jį. Mylėkit stipriai. Ten, anie, nemyli jūsų kūno. Niekina jį. Jie nemyli jūsų akių, kaipmat jas išluptų. Taip pat nemyli ir odos ant jūsų nugarų. Ten, anie, plaka ją. Ir, ak, mano žmonės, jie nemyli jūsų rankų. Jiems reikia jų tik tam, kad surištų, supančiotų, nukirstų ar pliktų tuščias. Mylėkit savo rankas! Mylėkit jas. Iškelkit aukštyn ir bučiuokit. Lieskit jomis kitus, plokit delnais, glostykit jomis savo veidus, kadangi anie ir jų nemyli. Jūs turit jas mylėti. Jūs! Ir Jie nemyli jūsų burnų. Ten, anie, nori matyti jas sužalotas ir jie vėl jas žalos. Ką jūs kalbat jomis, to jie nesiklauso.
Šioje vietoje mes esam kūnas, kuris verkia ir juokiasi.
Ką jūs šaukiat jomis, to jie negirdi. Ką jūs dedat į savo burnas, kad pamaitintumėt savo kūnus, jie atima ir duoda jums vietoj maisto atliekas. Ne, jie nemyli jūsų burnų. Jūs privalote jas mylėti. Tai kūnas, apie kurį dabar kalbu. Kūnas, kurį reikia mylėti. Kojos, kurioms reikia pailsėti ir šokti, nugaros, kurioms reikia atsiremti, pečiai, kuriems reikia rankų, stiprių rankų, sakau jums. Ir, ak, mano žmonės, klausykit manęs, išgirskit mane; anie, tenai, nemyli jūsų kaklų, jeigu jie ne kilpoje ir nesulinkę. Taigi, mylėkit savo kaklus, uždėkit savo ranką ant jų, glamonėkit juos, glostykit, laikykit įtempę. Ir visas savo vidurių dalis, kurias jie tuojau pat sušertų kiaulėms, privalot mylėti. Tamsias tamsias kepenis – mylėkit jas, mylėkit jas ir širdies plakimą, plakančią širdį, mylėkit ir ją. Labiau negu akis ar kojas. Daugiau negu plaučius, kurie privalo įkvėpti tyrą orą. Daugiau negu gyvybę saugančias įsčias ir gyvybę, teikiančią lytį; klausykit manęs, mylėkit savo širdį, nes tai ir yra dovana.“
