Visą vasarą pramiegojęs, atsibudau tik dabar, rudenį, žiemos darbams. Dirbau žemę, stačiau trobą, gulėjau įsauly, kažkur prie Dokiškio. Užmiršau, kad esu rašęs eilėraščius... Dabar pradedu prisiminti, kad ten, prie Dokiškio, mačiau Berlyną, blizgančią mašiną, prie kurios buvo pririštas Algimantas Švėgžda su Kukučiu rankose.
[...]
Iki šiol saugojau Kukutį nuo išjuokimo: buvo visokių norinčių pripaišyt karikatūrų. Tai būtų baigta. Bijau ir egzaltuotų panelių, to tuše išmirkytos šlapios utėlės varinėjimo po lakštą, kaip sako Petras. Man Kukutis yra daugiau nei eilėraščiai ar koks juokas. Gal vargas, užmirštas gyvenimas ir tai, kad gal niekada nenuvažiuosiu į Paryžių. Tu atspėji ne žodžius ir jų prasmę, o tai, kas yra, sakysim, geltonų šiaudų grįžtė, pamesta juodam arime.
