Indrę Zalieckienę mažieji skaitytojai, jų tėvai ir literatūros profesionalai labiausiai vertina už gebėjimą suprasti vaikų pasaulį, pamatyti jį vaiko akimis, už žodžio žaismę, taisyklingą eilėdarą. Pirmoji Indrės knyga „Kapt kapt kapt“ 2019 metais nugalėjo „Pirmosios knygos“ konkurse, o 2020-aisiais ji tapo Aldonos Liobytės premijos už reikšmingiausią metų debiutą laureate. Trečiąją autorės knygą „Kaip sutramdyti žvėryną?“ išleido leidykla „Alma littera“, pastaruoju metu itin daug dėmesio skirianti vaikų ir jaunimo literatūrai.
Pirmąjį savo eilėraštį Indrė suraitė mokyklos sąsiuvinyje dar pradinėse klasėse. „Ten jis ir liko, – šypsosi ir priduria, kad visi „Kaip sutramdyti žvėryną?“ knygoje esantys eilėraščiai – naujutėliai, šių metų žiemos derliaus.
Su poezija Indrė sako draugavusi nuo vaikystės. Iki šiol prisimena, su kokiu užsidegimu deklamuodavo eilėraščius iš Anzelmo Matučio knygos „Margaspalvė genio kalvė“. Deklamavo, deklamavo, kol pradėjo kurti pati.
Šiandien rašydama eiles ji galvoja ne apie eilėraščių skaičių, o apie tai, kokios situacijos pažįstamiems vaikams dažniausiai kartojasi: „Mintyse perbėgau namų kertes, daiktus, baldus ir apgyvendinau po gyvūną tose vietose, kur vaikai dažniausiai ką nors iškrečia ar susiduria su iššūkiais. Į knygą pateko aštuoni personažai – penki gyvūnai ir trys nykštukai. Kiekvienas eilėraštis atspindi situaciją, pažįstamą auginantiesiems vaikus, – po maudynių vonia atrodo taip, tarsi joje taškėsi dramblys, pusryčių vieta atrodo kaip nusiaubta pelikano, o kojinių poros vis dingsta, tarsi jas rytų alkanas krokodilas.
Ieškojau būdo, kaip pažiūrėti į šias situacijas vaiko akimis ir kartu pasiūlyti vaikui, ką daryti, kai taip atsitinka. O kai viską parašiau, pamačiau, kad labiausiai išryškėjo tvarkymosi linija. Tačiau yra ir vietų apie pykčio suvaldymą, dėmesio sukaupimą, energijos pertekliaus panaudojimą. Taip pat tokių, kurios atskleidžia vaikams, kad ir jų tėvai vaikystėje greičiausiai turėjo tokių pat iššūkių, o gal ir iki šiol tebeturi“, – pasakoja knygos autorė ir priduria, kad būtent vietos apie tėvus vaikus prajuokina labiausiai.
„Kaip sutramdyti žvėryną?“ eilėraščiai tarsi sako vaikui: „Ei, bičiuli, aš tave suprantu ir palaikau, ir man taip yra buvę, o įdomiausia, kad taip turbūt yra buvę ir tavo tėvams!“
Vaikams, o ypač mažesniems, eiliuotos knygelės patinka. Dažnai kartojami, eilėraščiai įsimena. „Gaunu atsiliepimų, kad eilėraščiai pagaulūs, suprantami, įsimenantys, ir vaikams lengva juos išmokti atmintinai“, – sako Indrė.
Savo knygas pačiai iliustruojančiai kūrėjai iliustracijos – ir smagus, ir kartu daugiausia laiko užimantis knygos kūrimo etapas. „Procesas atrodo taip – pasiimu eskizų bloknotą ir bandau išsikviesti arklį. Po kurio laiko jis išlenda. Vienas, antras. Piešiu daug arklių, kol pagaliau pamatau – ŠITAS! Tada tariuosi su juo, kokios spalvos jis norėtų būti. Žinau, kad, pavyzdžiui, dramblys visai nenorėjo būti tamsiai mėlynas, bet buvo pernelyg drovus prieštarauti, todėl pasinaudojau tuo, nes man labai patinka tamsiai mėlyna spalva“, – apie savo darbus juokais pasakoja Indrė.
Paskutinėmis vasaros dienomis jos planai – su šeima pašokinėti jūroje per bangas. „Yra laikas rašyti ir yra laikas piešti. O dar yra laikas šokinėti per jūros bangas. Tikiuosi, kad artimiausiu metu šis laikas manęs ir laukia.“
