Trilogiją apie Ukrainą pabaigęs Ramūnas Bogdanas: „Išgyvenu, kad mano spėjimai išsipildė tokiu kruvinu būdu“

„Ukraina XXI amžiaus antrąjį ir trečiąjį dešimtmetį daug stambesniu mastu atkartoja tai, ką perėjo Lietuva XX amžiaus paskutinį ir XXI amžiaus pirmąjį dešimtmetį. Aišku, ir Ukrainos pasirinkimo pasekmės visai Europai bus daug didesnės, negu įvykusio Lietuvos pasirinkimo. Jau dabar tai matome. Rašydamas apie Ukrainą, rašiau apie Lietuvą atkurtos Nepriklausomybės aušroje. Be mano lietuviškos patirties iš tų laikų „Ukrainos tridančio“ nebūtų“, – sako politikos apžvalgininkas ir rašytojas Ramūnas Bogdanas, po septynerių metų darbo skaitytojams ir skaitytojoms pristatantis paskutiniąją trilogijos „Ukrainos tridantis“ dalį „Dūris“.

Knygos pristatymas vyks vasario 25 d., šeštadienį, 20 val. Forume – jame dalyvaus knygos autorius, „Blue/Yellow“ įkūrėjas Jonas Ohmanas, atsargos pulkininkas, Lietuvos kariuomenės Specialiųjų operacijų pajėgų įkūrėjas Saulius Guzevičius, o pokalbį moderuos žurnalistas Edmundas Jakilaitis.

Kviečiame skaityti susirašinėjimą su autoriumi apie trilogijos sukūrimo aplinkybes, knygose nagrinėjamas temas ir tai, kaip požiūrį į pačią trilogiją keičia laiko distancija.

– Gerbiamas Ramūnai, pradėti norisi nuo bendresnio klausimo: kaip jaučiatės baigęs rašyti trilogiją? Kokie jums buvo tie metai su „Ukrainos tridančiu“, kaip juos prisiminsite?

Iš vienos pusės, jaučiuosi atlikęs didelį darbą, tarsi namą pastatęs. Parašyti trilogiją truko septynerius metus. Pradėjau 2015 m., o baigiau 2022 m. rudenį. Prasidėjo nuo vieno romano sumanymo, bet tema pasirodė tokia, kad teko išsiplėsti iki trilogijos. Kaip rodo paskutinių metų įvykiai, užčiuopiau, kad bręsta dideli lūžiai ir svarbu rašytojo akimis pažvelgti į būsimų įvykių ištakas.

Iš kitos pusės, išgyvenu, kad mano spėjimai išsipildė tokiu kruvinu būdu. Didysis Rusijos puolimas 2022 m. vasario 24 d. prasidėjo man rašant apie Krymo aneksiją 2014 m. kovą. Bet visą rašymo laiką nuolat jaučiau Donbase vykstantį karą, kurį retas Vakaruose prisimindavo, todėl rusų agresijos protrūkis man nebuvo toks netikėtas kaip tiems, kuriems karas tapo naujiena.

– Tie ir tos, kas laukia jau paskutinės trilogijos dalies „Dūris“, tikrai žino, bet būsimiems skaitytojams ir skaitytojoms, ko gero, būtina pasakyti, kad visuose trilogijos romanuose rašoma apie 2013–2014 m. gyvenimą ir įvykius Ukrainoje, Maidano revoliuciją, taigi minėtus įvykius jau regime per laiko distanciją. Tačiau kaip, jūsų galva, ta laiko distancija žvilgsnį keičia dabar, žinant, kad Rusija įgyvendino ilgus metus regztus planus ir pradėjo karą prieš Ukrainą?

– Jūsų klausimas yra mano tik ką išsakytos nuomonės patvirtinimas: į Vakarus nuo Ukrainos absoliučiai daugumai žmonių atrodo, kad karas prasidėjo 2022 m. vasario 24 dieną. Man jis prasidėjo 2014 m. kovą.

Nejau virš 14 000 žuvusiųjų per tą laiką yra per mažai, kad vadintume agresiją karu? Pernai prasidėjusi Rusijos invazija tėra tęsinys ir mastelio padidinimas, kuriuo Rusija toliau siekia išvengti istorinio lūžio.

Apie klastingus rusų planus prieš Ukrainą rašiau antrame romane, kuris išėjo 2020 metais. Trilogijoje bandžiau per nuotykius ir personažus parodyti, kaip byranti Rusijos imperija kabinasi už savo turėtų valdų ir kaip Ukraina skausmingai ir sunkiai ima vaduotis iš didžiojo brolio glėbio.

Nejau virš 14 000 žuvusiųjų per tą laiką yra per mažai, kad vadintume agresiją karu?

– Romanuose rašote išties detaliai, su dideliu išmanymu, jautrumu ir meile žmonėms, aplinkybėms, situacijai. Gal dėl to knygose atskleidžiama ir tai, kas ilgus metus buvo laikoma Ukrainos skauduliu, bet drauge ir jos kasdienybe, – korupcijos skauduliai ir žaizdos, korumpuotų valdininkų, oligarchų ir nusikaltėlių žaidimai ir už viso to stovinti laisvei ir saitų nutraukimui aktyviai besipriešinanti Kremliaus ranka. Iš kur sėmėtės žinių, pažinimo ir viso to aplinkybių išmanymo, kuris puikiai atsiskleidžia knygose?

– Pusę savo gyvenimo esu praleidęs prie sovietų santvarkos ir spėjau prisižiūrėti visokiausių to meto grimasų. Paskui mačiau, kaip buvę komjaunuoliai tampa karščiausiais patriotais, kaip kiemo chuliganai virsta turtingais mafiozais, kaip prie naujų sąlygų prisitaiko neskęstanti nomenklatūra ir biurokratija.

Lygiai tas pats vyko Ukrainoje, tik mes per kokius dešimt metų pusėtinai apsišlavėme, o ukrainiečiai ten ir liko. Be to, mes aiškiai pasirinkome kryptį „atgal į Europą“. Taip rinktis galėjo tik Vakarų Ukraina, prieš karą nepriklausiusi SSRS, o likusiai daliai valstybės tai buvo naujas pasirinkimas, nauja kryptis – į Europą.

Dėl to Ukraina gręžiojosi tai į Europos Sąjungą, tai į Rusiją, įsivaizduodama gausianti daugiausia naudos iš tokio vartymosi. Taip galvojo ir paprasti žmonės, ir Ukrainos grietinėlė – milijardieriai oligarchai. Neturėdama jokio kompaso, šalis skendo korupcijoje, nes vienintelis rodiklis buvo asmeninė nauda. Dabar už taip praleistus tris dešimtmečius tenka mokėti pačią aukščiausią kainą.

Ukraina buvo labai giliai įklimpusi su Rusija ir pripažinusi jos puoselėjamą mafinę tvarką – apie tai pirmasis trilogijos romanas „Prie bedugnės“. Kada pavojaus jausmas pagaliau užkabino tautą už gyvuonies, sveikiausia dalis išėjo į Maidaną – apie tai yra antras trilogijos romanas „Juodas sniegas, raudonas dangus“. Maidano dūmai kvepėjo lygiai taip pat, kaip Sausio dūmai Vilniuje prie Seimo. Kai Rusija pamatė, kad Ukraina slysta jai iš rankų, ji ėmėsi ją sulaikyti jėga, ir nustekentos tėvynės stojo ginti savanoriai – apie tai trečias romanas.

Aišku, trilogijos temos persipina, kaip ir gyvenime. Žmonės, užaugę ir išgyvenę „Prie bedugnės“ aprašomoje visuomenėje, kurioje galėjai pasikliauti tik savimi ir draugu, dabar stebina pasaulį didvyriškai gindami Ukrainą nuo priešo. Ukrainiečiai žino iš tais blogais laikais atsiradusios patirties: „Jei pats neapsiginsiu, niekas manęs neapgins.“ Pagaliau jų drąsa turi kompasą – laisvę ir nepriklausomybę.

– Paskutinė trilogijos knyga „Dūris“. Visose trijose knygose svarbi ne tik šalies, bet ir asmens drama, čia kovojama ir už asmeninę laisvę, teisingumą, iškyla reikšmingi apsisprendimo klausimai. Kaip, jau pabaigęs visas tris knygas, sakytumėte: koks visgi yra ir kaip keičiasi pagrindinis knygos veikėjas – iš Kanados atvykęs Nikas Fosa, išgyvenantis istorinį virsmą šalies, su kuria yra susijęs kraujo ryšiais?

– Iš pradžių Nikui Fosai atrodo, kad savo pavyzdžiu parodys, kaip dirba ir uždirba vakarietis žemdirbys. Jis vadovaujasi paprasta taisykle: pradėk tvarką nuo savo kiemo. Stojęs prieš reketininkų gaują, jis ne tik gina savo asmeninę nuosavybę. Niko asmeninis apsisprendimas nepaklusti yra tik konkreti išraiška platesnės pamatinės nuostatos, laužančios tvarką, dėl kurios valstybė rieda į bedugnę. Bet Nikas yra karys, veiksmo žmogus. Jis ne samprotauja, o daro.

Prasidėjus Maidanui veiksmo žmogus iš Kanados susiduria su dilema, ar jis neatrodys išsišokėlis, kuris vos apšilo kojas Ukrainoje ir jau imasi daryti tvarką valstybėje, nors jos nėra perpratęs. Vienas – ir paprastesnis – sprendimas yra ginti savo turtą, kaip pirmame romane, o kas kita – stoti už pokyčius šalyje. Todėl antrame romane pagrindinis veikėjas yra ne Nikas, o iš atskirų portretų sudėliota kontrastinga Ukrainos mozaika: nuo orių žmonių iki Rusijai parsiduodančių išdavikų, nuo savo ėjimus dėliojančių oligarchų iki savanorių gailestingųjų seselių.

Į Maidaną Nikas išvyksta trečioje knygoje, būdamas apsisprendęs ir išaugęs iš dvejonių. Laukimo laikas leidžia jam suprasti, kiek daug jame ukrainiečio, kuris negali likti vizituojančiu stebėtoju, matydamas neįveikiamą tautiečių ryžtą. Bręsdamas per rūpestį dėl Maidano Nikas išauga iki pasiryžimo aukotis. Pavojus mylimajai tėra paskutinis postūmis. O įžengęs į Maidaną jis toliau eina kario keliu, leidžiasi į žvalgybą Kryme, stoja į savanorius ginti rytinių Ukrainos žemių.

– Teisingumas, laisvė, atsakomybė, meilė, drąsa – tai tos klasikinės vertybės, o sykiu ir temos, kurioms knygose suteikiama išties daug svorio. Kaip sakytumėte: kur visgi dedamas svarbiausias akcentas ir kaip įsivaizduojate savo knygos skaitytoją – kokių knygų mėgėjai ir mėgėjos turėtų būtinai perskaityti „Ukrainos tridantį“?

– Rašau ne kam nors, o apie ką nors. Kitaip tariant, ne galvoju, kas turėtų būti mano skaitytojas, o nagrinėju klausimus, kurie man atrodo svarbūs. Beje, lygiai tą patį darau rašydamas straipsnius. Kam rūpi jūsų išvardintos vertybės, tiems trilogija bus įdomi.

Ukraina XXI amžiaus antrąjį ir trečiąjį dešimtmetį daug stambesniu mastu atkartoja tai, ką perėjo Lietuva XX amžiaus paskutinį ir XXI amžiaus pirmąjį dešimtmetį. Aišku, ir Ukrainos pasirinkimo pasekmės visai Europai bus daug didesnės, negu įvykusio Lietuvos pasirinkimo. Jau dabar tai matome.

Rašydamas apie Ukrainą, rašiau apie Lietuvą atkurtos Nepriklausomybės aušroje.

Rašydamas apie Ukrainą, rašiau apie Lietuvą atkurtos Nepriklausomybės aušroje. Be mano lietuviškos patirties iš tų laikų „Ukrainos tridančio“ nebūtų.

Pradėjau rašyti apie Ukrainą ir dėl to, kad abi valstybės esame iš bendro LDK lopšio; ir dėl to, kad atpažįstu daug bendrų bruožų mūsų charakteriuose bei nuostatose; ir dėl pokario rezistencijos Vakarų Ukrainoje ir Lietuvoje; ir dėl Maidano giminystės mūsų Sausiui, kurį išgyvenau įvykių epicentre. Be abejo, ir dėl to, kad tiek ukrainietis, tiek lietuvis tiki, kad balandėliai yra jo šalies nacionalinis patiekalas.

Trilogija parodo, kaip maži akmenėliai sugeba išjudinti dideles kliūtis, kaip įprastas buitinis prisitaikymas nejučia virsta Tėvynės išdavyste, kaip orų gyvenimą pasirinkę žmonės natūraliai ryžtasi poelgiams, kurie paskui skelbiami didvyriškumu. „Berkuto“ kovotojų metamorfozės rodo, kad net tokį vienareikšmį neigiamą antspaudą kaip Dangaus šimtinės žudikai turintys žmonės nėra vienspalviai. Nėra vienspalvis nei Nikas, kuris didžiąją dalį Maidano pratrypčioja savo troboje, nei drąsuoliai maidaniečiai, nei Niko mylimoji Rebeka.

Kiek žinau, dar nė vienas lietuvių rašytojas niekada nėra paskyręs tokios apimties kūrinio kitai šaliai ir jos žmonėms (mano trilogijoje yra tik vienas veikėjas lietuvis, kurį sutiksite pirmame romane ir kuris vėl pasirodys trečio romano paskutiniame skyriuje). Su išlyga – kadangi Jekaterina vis prisimena savo kilmę iš Lietuvos – tą padarė K. Sabaliauskaitė su „Petro imperatore“. Įdomu, kad panašiu laiku dviem lietuvių rašytojams kilo sumanymas panarstyti kaimynus. Kažin ką tai galėtų reikšti?

– Trečiąją serijos dalį „Dūris“ rašėte jau karo metu, ar ne? Jei taip – kokios įtakos tai turėjo pačiam rašymo procesui bei knygos turiniui?

– Turbūt turite omenyje, ar 2022 m. vasario 24 d. rytas mane užklupo rašantį? Tikslinuosi, nes esu įsitikinęs, kad karas vyko per visą trilogijos rašymo laiką, ir kaskart sėsdamas prie kompiuterio būdavau persiėmęs šia juoda žinia.

Taip, 2022 m. vasario gale rašiau skyrių apie Krymo aneksiją 2014 m. vasario gale–kovo pradžioje, ir mane atsivijo devintoji šito karo banga. Jokios įtakos turiniui didysis rusų puolimas neturėjo, kadangi jis buvo tąsa to, apie ką rašiau.

Rašymo procesą trumpam pristabdė. Visą dėmesį kurį laiką buvau sutelkęs į įvykius fronte. Ten kariauja ne vienas mano pažįstamas, ne vienas buvęs maidanietis ir 2014 metų savanoris. Sudaužius rusus prie Kyjivo, tęsiau romaną, kaip jis buvo sumanytas.

– Pirmąją ir trečiąją dalis skiria penkeri metai – reikšmingas laiko tarpas, per kurį tikrai daug pasikeitė. Ir ypač tame fronte, jei leisite taip sakyti, apie kurį rašote, – Ukrainos fronte. O kaip jūsų, kaip žmogaus, išties glaudžiai susijusio su Ukraina, gyvenimas pasikeitė po vasario 24 d.?

– Jūs paminėjote leidybos metus, o trilogijos rašymo pradžią ir pabaigą skiria dar didesnis – septynerių metų tarpas. Mokslininkai sako, kad per tiek laiko pasikeičia visos žmogų sudarančios ląstelės. Valstybės keičiasi dar sudėtingiau, negu žmogus. Ukraina dabar yra skausmingo ir kruvino keitimosi kelyje, ji tarsi pereina iniciaciją, kuri yra mirtinai pavojinga.

Sudaužius rusus prie Kyjivo, tęsiau romaną, kaip jis buvo sumanytas.

Dar nežinia, ar jai pavyks transformuotis. Be Rusijos, ji turi ne mažiau baisų priešą savyje – korupciją ir vagystes iš valstybės, kurios, kaip girdime, nesiliauja net karo metu. Ukrainiečiams teks nugalėti abi šias pabaisas. Kad nugalėtum, pirmiausia reikia įvardinti priešą. Drakoną įveikia tik žinantis jo vardą. Todėl rašau nevyniodamas į popierių.

Mano gyvenimas po vasario 24 d. nepasikeitė. Džiugina, kad atsirado daug žmonių, suprantančių, koks svarbus ir artimas Lietuvai karas, kurį kariauja Ukraina.

– Sakykite, o ar yra planų tęsti rašytojišką veiklą? Kokios mintys ir siužetai sukasi galvoje?

– Turiu užsirašęs kelių romanų apmatus. Nešiojuosi juos galvoje, brandinu. Vieną šiuo metu rašau, ir jis bus visiškai kitoks, negu „Ukrainos tridantis“. Nauju romanu grįžau į Lietuvą iš septynmečio buvimo Ukrainoje.

Mano senelių, tėvų ir mano kartai teko išgyventi dramatiškus įvykius valstybės istorijoje nuo paskelbtos, paskui prarastos Nepriklausomybės, ir per tris okupacijas iki atkurtos Nepriklausomybės. Kadangi teko pažinti visas tris kartas, manau galintis kalbėti apie jų išgyventą laiką. Naujame romane pagrindinės temos yra žmonių santykiai, meilė ir kūryba.