„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Trys gotiški Jovaro eilėraščiai

Šį kartą su URBAN˙/ Poetry skaitytojais savo naujausiais eilėraščiais dalinasi Jovaras Kelpšas, kuris 2020-aisiais buvo išrinktas į geriausiųjų penketuką. „Šie eilėraščiai gimė iš mano susižavėjimo gotikiniu menu – tiek literatūra, tiek muzika. Ruduo yra mylimiausias mano metų laikas, o be to dar ir labai mėgaujuosi galimybėmis maišyti humorą, aistrą ir tamsą. Be to, vienas iš šių eilėraščių yra skirtas pačiam raudoniausiam rudens lapeliui, – pasakojo J.Kelpšas. – Prieš metus galvojau, kad noriu parašyti romaną, bet dabar man daug realiau formuojasi poezijos knyga. Kad ir kaip būtų – šiuo metu, kartu su Kauno menininkų namais, skiriu dėmesį edukaciniam slemo leidiniui, kuris turėtų pasirodyti jau šių metų gale.“ Jeigu ir jūs rašote poeziją, ją galite siųsti el. paštu urbanpoetry@15min.lt. Atsiuntusieji pretenduos į geriausią 2021 metų publikaciją. Redakcija susisieks tik su atrinktais autoriais asmeniškai.
Jovaras Kelpšas
Jovaras Kelpšas / Asmeninio archyvo nuotr./ 15min nuotr.

– Jovaras Kelpšas

Žmonės

Lavonai visur
Po lova, ant stogo, prie stalo, lidle šalia tavo mamos eilėj stovi
Lavonai visur
Net ten kur nesitiki – kapuose, urnuose, krematoriume, ežero dugne
Lavonai visur
Net ten kur tikiesi – disneilende
Kauno plente
Pas tave po mentim
Kaso tau nugarą


Atidarai duris
Atsidarai kinder siurprizą
Prasiveri savo kojas
Ir ten lavonas
Išsprendi lygtį ir atsakymas lavonas


Akropoly per garsiakalbį pranešinėja:
Pasiklydo lavonas, pasiklydo lavonas!


Eini miegot su mintim, kad būsi lavonas
Prieš mirtį ir po mirties

CORPUS ChRISTI

Kai būnu kaime

Pas savo babą

Aš kasnakt žiūriu į sieną

Ir matau tą pusnuogį vyrą

Išskėstom rankom

Kuris atėjo arba

Manęs pasiimt

Arba pavogt vištų

Aš kasnakt jaučiu į sieną

Pusnuogio vyro

Arklinį šnopavimą

Kai jis bando mane paliesti

Bet vinys jam neleidžia

Aš kasnakt uodžiu į sieną

Pusnuogio vyro

Brandintą prakaitą

Jo kūnas kaip medis

O sula teka kamienu

Aš kasnakt ragauju į sieną

Pusnuogio vyro

Nežemiškus klyksmus

Nes skaitau jam

Stano knygas

Aš kasnakt girdžiu į sieną

Pusnuogis vyras

Man prižada

Kad po šios nakties

Į paskutinį teismą

Nebereiks

Pasiglemšiu tave

Rudens sprogstantys lašai rėkia:

– Būk mano!

Būk mano ir niekeno kito.

Aš tau nepažadu pasaulio ir

jūros kibirų.

Išgalvotas iš juodvarnio purvinų sapnų.

Būk mano.

Lėk kuo greičiau, kai lauksiu amžinybę.

Akys pelkėtai nušvis tik man prisiminus.

Tu nelemtai netinkamu laiku

trenkeisi žaibu.

Būk mano.

Palaidok prisiminimus apie šį pasaulį.

Aš savo minčių fantomas, tačiau

vaidenuosi tavo sieloje.

Dega plaukai, smilksta lūpų skonis.

Būk mano.

Iki aušros žaisim vilkus unksmėje.

Mirčiau iš meilės tave pabučiavęs.

Tebūnie tai saldžiausia palaima agonijos.

Būk mano.

Išskaptuosiu danguje mėnulį.

Papuošiu žvaigždėtais nakties nėriniais.

Tik kraujas pražysta it žiedas vijoklio.

Tik tau paskutinis atodūsis.

Būk mano.

Pasiglemšiu tave aklinai.

Jeigu ir jūs rašote poeziją, ją galite siųsti el. paštu urbanpoetry@15min.lt. Atsiuntusieji pretenduos į geriausią 2021 metų publikaciją. Redakcija susisieks tik su atrinktais autoriais asmeniškai.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą