Šiuos atsiminimus J.V.Žukas aprašo savo naujoje knygoje „Be užuolankų“, kurią išleido leidykla „Vox Altera“.
15min turi išskirtinę teisę skelbti knygos ištraukas.
-
„Susirėmimai būtų išplitę po visą Vilnių“: J.V.Žukas atskleidė 1991-ųjų planą pulti sovietų karius iš užnugario
-
„Prasibrovusius apdaužydavome ir išmesdavome“: J.V.Žukas po 32 metų prabilo apie lemtingą akistatą su „Jedinstvo“
-
„Patekome į pasalą“: J.V.Žukas prabilo apie slaptą 1991-ųjų sausio misiją į Minską
-
„Rusai perspėjo, kad įsakymas jau duotas“: Kauno kariai nepriklausomybės aušroje ruošėsi kruvinam mūšiui
1994 m. sausio mėnesį prasidėjo vadinamosios divizijos planavimo pratybos (Planübung der Division), trukusios iki pat gegužės vidurio. Palaipsniui pereiti visi lygmenys – bataliono, brigados ir divizijos štabų.
Pradėjome nuo puolimo (Angriff), paskui ėjo stabdymas (Verzögerung), gynyba (Verteidigung), taktinis žygis (Anmarsch). Iš pradžių mokėmės procedūrų: ką daryti gavus aukštesnės vadovybės įsakymą, koks yra sprendimų priėmimo procesas, kaip rengiami ir rašomi įsakymai.
Visa tai man buvo nauja ir įdomu, ypač vado vaidmuo priimant sprendimus – aukštesnės vadovybės įsakymo ir sumanymo analizė, tavo indėlis jį įgyvendinant, tavo apribojimai – laikas, veikimo erdvė, turimos priemonės ir žmonės, priešo padėtis. Gavęs įsakymą, viską privalai atlikti vienas.
Vėliau nagrinėjamos taktinės situacijos ir rengiamas orientacinis pristatymas štabui, vietovė analizuojama žemėlapyje ir vykstama į būsimų kovos veiksmų vietą pasitikslinti dėl reljefo ir infrastruktūros. Tada pasirenki raktinę vietovę (Schlüsselgelände), kur pats ieškosi sprendimo, nustatai esminį tašką (Schwerpunkt), kur sprendimo gali ieškoti priešas, išrutulioji savo mūšio sumanymą ir jį pristatai štabui pateikdamas kelis galimus veiksmų eigos variantus.
Paskui darbo imasi štabas: vertina vado sumanymą pasitelkdamas įvairius skaičiavimus, analizuoja galimus veiksmų eigos variantus, jų stipriąsias ir silpnąsias puses. Tai atlikus, rengiamas štabo pristatymas vado sprendimui priimti – visi štabo skyriai ir reikalingos tarnybos pateikia išsamią padėties analizę ir pasiūlymus.
Tada vadas priima sprendimą dėl būsimo mūšio ir keliais sakiniais jį suformuluoja štabui. Tuo remiantis pradedamas rengti kovinis įsakymas padaliniui arba junginiui – kas, ką, kaip, kada ir kodėl. Vokiečių kariuomenės įsakymų tekstinė dalis, priešingai nei amerikiečių, paprastai būna gana trumpa, viskas daugiau prieduose ir žemėlapyje.
Gaudami įsakymą, padalinių vadai turi jį labai gerai suprasti ir gauti atsakymus į rūpimus klausimus, netylėti ir klausti, jei kas nors neaišku. Visada būtina kuo daugiau išsiaiškinti, kas priešas, kokia jo galia ir vertė, kas vadas, nenuvertinti jo gebėjimų, statyti save į jo vietą, bandyti atspėti, kaip jis veiks, ir bet kurioje mūšio fazėje mėginti perimti iniciatyvą arba neprarasti jos, kreipti priešo veiksmus sau norima kryptimi.
Priešas lygiai taip galvos ir apie tave, todėl pagal galimybes reikia ieškoti nestandartinių sprendimų, nes perpratęs tavo kovinius statutus bei padalinių išdėstymo taktinius parametrus, priešas gali lengvai atspėti, kaip veiksi. Koviniai statutai tau tėra rekomendacija.
Taktikoje nėra teisingų ar neteisingų sprendimų: jie arba tikslingi, arba ne. Aklai nesilaikyk dalinio ar junginio struktūros, formuok kokią nori naują struktūrą ar kovines grupes dienos užduotims ar galutiniam tikslui pasiekti. Daryk visą, ką manai reikalinga ir tikslinga sumanymui įgyvendinti. Tai yra dar vienas skirtumas nuo sovietų kariuomenės, kur visada reikalauta laikytis statuto ir už jo nesilaikymą grėsė tribunolas.
Prasidėjus kovos veiksmams gerai, jei tavo prognozuota įvykių eiga ir sumanymas pasitvirtins 40–50 proc., tad būk pasirengęs greitai ir lanksčiai reaguoti į naujas situacijas. Todėl taip svarbu yra geri ryšiai tarp padalinių ir jų valdymas. Visi privalo dirbti tik savo darbus ir nesikišti į kitų. Ypač vadas neturėtų vaikščioti po štabo skyrius, demonstruodamas kompetenciją ir dalydamas patarimus, kaip ką būtų galima padaryti geriau.
Vadas privalo nesivelti į smulkmenas ir nesiimti pašalinių darbų, nes esama žmonių, kurie yra tikri savo darbo profesionalai ir tuos darbus visada atliks geriau už tave. Vadas privalo priešais akis turėti visą situacijos vaizdą ir teikti nurodymus štabui bei padaliniams, ką daryti.
Kaip minėjau, mūsų grupė (Hörsaal 9) buvo suskirstyta į sindikatus po 4–5 žmones. Per Planübung, suformavus taktinę situaciją ir užduotį, sindikatas būdavo paskiriamas kokia nors štabo dalimi – personalo, žvalgybos, operacijų, logistikos, ryšių, inžinerijos skyriumi ar ugnies paramos artilerijos, priešlėktuvinės gynybos padaliniu ir per anksčiau minėtus pristatymus turėdavo teikti vadui visus reikiamus skaičiavimus bei padėties analizę. Vadas visada būdavo grupės kuratorius pulkininkas leitenantas H.Haacke. Taip ir „drilino“ mus iki gegužės vidurio, paskirdami vis skirtingas pareigas bataliono, brigados ir divizijos štabuose.
Darbas sekino – nauja kariuomenė, nauja ginkluotė ir struktūra, artilerijos (taip pat raketinės), priešlėktuvinės gynybos, inžinerijos, logistikos padalinių, aviacijos panaudojimo galimybės. Teko labai daug skaityti ir ruoštis vakarais. Jei vykdavo Planübung – sudie vakarams ir savaitgaliui.
Padaliniai ir štabai vis stambėjo, kariuomenės ginklo rūšių daugėjo, o pulkininkas leitenantas H.Haacke buvo reiklus, iškart pastebėdavo, jei kas bandydavo simuliuoti. Sulaukti iš jo gero žodžio – itin retas atvejis, jo pagyrimas būdavo tyla, tačiau kai tik ko nors iki galo neatlikdavai, kaipmat gaudavai pastabą. Gal šiek kiek atlaidžiau žiūrėjo į arabus ar azijiečius, bet europiečiams buvo negailestingai griežtas – ypač tiems, kurie, kaip ir aš, mokėmės už vokiečių pinigus.
(...).
Gegužės pabaigoje priartėjo mūsų karo mokslų akademijoje kulminacija – vertinamosios štabo pratybos Mūšio rūšys 94 (Gefechtsarten 94). Pratybos turėjo vykti visą savaitę: pirmą dieną – pasirengimas ir užduočių paskirstymas, antrą, trečią ir ketvirtą – aktyvioji fazė (brigada priešą stabdant, brigada gynyboje ir puolime), penktą – rezultatų aptarimas.
Pirmą dieną paaiškinta, kad viskas vyks realiomis pajėgomis ir realiu laiku, keturiolika valandų be jokių operatyvinių pauzių. Mūsų 17 žmonių grupė bus kasdien perskirstoma skirtingoms brigados štabo pareigoms. Rytą pagal aukštesnės vadovybės įsakymą reikės atlikti visus brigados štabo planavimo veiksmus ir parengti kovinį įsakymą batalionams, tada prasidės aktyvioji fazė, kai bus imituojami priešo veiksmai ir mūšyje jau reikės dalyvauti tiesiogiai reaguojant į besikeičiančią situaciją.
Mūsų procedūros ir veiksmai bus stebimi ir vertinami akademijos mokymo skyriaus vertintojų. Pulkininkas leitenantas H.Haacke mums jau niekuo nepadės, tik stebės. Priešą ant mūsų „stums“ ir mūsų brigados batalionų vadų vaidmenį atliks nepažįstami karininkai iš NATO grupių. Bendravimas su jais – tik nuotoliniu būdu, lauko telefonais. Mokymo salėje, kur dirbs konkretūs štabo skyriai, perstumdėme baldus, išdėstėme telefonus, pasikabinome lentas žemėlapiams, pasiruošėme „štiftus“ (rašiklius) braižyti, plėveles pristatymams ir žemėlapiams.
Kitos dienos 07.00 val. ryto prasidėjo. Mane paskyrė brigados inžinerinės tarnybos viršininku. Divizijos vado įsakymas – divizija gynyboje, mūsų brigada vykdys stabdomuosius veiksmus, už 40 km priešais divizijos gynybos liniją pasitiks priešą, kad laimėtų laiko ir priešo puolimą nukreiptų divizijos vado norima kryptimi, vėliau pereis į rezervą ir rengsis kontrpuolimui.
Man reikėjo skaičiuoti, kiek ir kokių tipų minų turime, kaip ir per kiek laiko jas galima išdėstyti, kiek ir kokių turime pontoninių tiltų, kur juos statyti, kokius tiltus ir per kiek laiko juos galima sunaikinti, kokios pagalbos prašyti iš aukštesnės vadovybės. Savo skaičiavimus pateikdavau per pristatymus, kurių, laikantis sprendimo priėmimo proceso, būta keturių: 1) aukštesnės vadovybės sumanymas ir apribojimai laiko, erdvės ir priemonių plotmėse; 2) taktinė orientacija vado sprendimui priimti; 3) pristatymas sprendimui priimti; 4) sprendimo priėmimas ir mūšio planas – kas, ką, kaip, kada ir kodėl.
Tada – įsakymo rengimas ir jo perdavimas batalionams ir kitiems brigados padaliniams. Rengiau inžinerinių veiksmų ir priemonių išdėstymo planą – tiek grafiškai ant žemėlapio, tiek tekstinę dalį, kaip priedą prie brigados vado įsakymo. Davus įsakymą padaliniams, prasidėjo aktyvioji fazė – mūšio imitavimas. Teko greitai reaguoti į kintančią situaciją, kuriamą priešo veiksmų imitacinės grupės. Ji žinojo mūsų planą ir darė viską, kad jį sužlugdytų.
Norėdama patikrinti reakciją ir sprendimų priėmimą veikiant stresui, vis kūrė naujas sąlygas, kurių iš anksto nesitikėjome (oras, neplanuoti tiekimo sutrikimai ir t. t.). Nuolat dūzgė telefonai, reikėjo atlikti vis naujus skaičiavimus ir, suderinus su štabu, perduoti padaliniams. Visi parūkymai, kavos gėrimai ir valgymai vyko proceso metu, keičiant vienam kitą, be jokių taktinių pauzių. Dienai baigiantis laiko apribojimuose išsitekti pavyko. Nors nukreipti priešą judėti norima kryptimi ne visai nusisekė, vertintojai konstatavo: užduotis įvykdyta.
Antros dienos tema – brigada gynyboje. Buvau paskirtas brigados štabo viršininku. Suktis reikėjo dar greičiau – organizuoti štabo darbą, pristatymus, skirstyti laiką ir užduotis, daug darbuotis prie žemėlapio, skaičiuoti, kokios ugnies ar logistinės paramos gali gauti iš divizijos, kiek turi aviacijos išskridimų (sorties), ir iš viso informacijos srauto atrinkti pirmaeilės svarbos informaciją vadui. Sumanymas – du šarvuotųjų pėstininkų batalionai ir vienas tankų priešakyje, vienas tankų batalionas rezerve. Iki vakaro sugebėjome įsitekti į nustatytą laiką ir su rezerviniu tankų batalionu surengti kontrataką: užduotis įvykdyta.
Trečia diena – brigada puolime. Buvau paskirtas brigados vadu. Laikiau tai įvertinimu ir garbe, nes vadovauti brigadai iš mūsų 17 žmonių grupės leista tik trims. Išdėsčiau pajėgas taip: vienas tankų batalionas priešakyje, du šarvuotųjų pėstininkų batalionai įkandin jo ir antras tankų batalionas puolimo rikiuotės pabaigoje.
Ėmiau laužtis į priekį, bet keliose itin aršaus pasipriešinimo vietose užstrigau, ėmiau deginti laiką. Galvojau, kad negalima palikti priešo pajėgų užnugaryje. Nugara žliaugė prakaito upės. Įtampa išaugo taip, kad azartas pagavo net vertintojų grupę. Neišlaikę jie ėmė šaukti: „Palik kliūtį, apeik, veržkis į tikslą!“ Pavyko, dienos pabaigoje tikslą pasiekiau laiku. Džiaugėmės visi – ir štabas, ir vertintojų grupė, ir pulkininkas leitenantas H.Haacke.
Beje, vykstant mūšiui, kai visi štabo karininkai vienu metu buvo labai užsiėmę, galvoju, pats padarysiu keletą žymėjimų žemėlapyje. Pulkininkas leitenantas H. Haacke neištvėręs pribėgo ir davė man per nagus: „Tučtuojau pasitrauk nuo žemėlapio, pasiimk kėdę, atsisėsk ir žiūrėk į visumą žemėlapyje, žymėjimus darys tas, kam tai priklauso, vadas negali veltis į smulkmenas ir užsiimti pašaliniais darbais.“
