Pažintį su žinomos lietuvių rašytojos kūryba reikėtų pradėti visai kitaip. Juk vos prieš kelis mėnesius pristatytas visiškai naujas Undinės romanas „Pavojingi žodžiai“, o štai „Žuvims ir drakonams“ – jau daugiau nei 10 metų. Bet apsileidęs skaitytojas turi privilegiją knygas rinktis pagal rekomendacijas ir viršelius. „Žuvys ir drakonai“ viršelis – kaip ir tarptautiniai apdovanojimai bei gausūs romano vertimai į užsienio kalbas – žada spalvingą skaitinį.
Pirmi puslapiai, ir... aštru, juokinga, bet ir neramu. Kiniški dialogai, kiniškų peizažų kontūrai, kiniška tuštuma. Už ką šita tremtis? Nereikia apsimetinėti: riboto akiračio lietuviui nelabai rūpi Vakarų ir Kinijos kultūriniai nesusikalbėjimai ar Mingų ir Čingų dinastijų kaita Uždraustajame mieste. Tačiau romano autorė teisinasi, kad „kinai kaip drugeliai: būtų galima ir nežiūrėti, bet labai įdomu“. Tai gal dar verta pažiūrėti?
Staiga – spragt, ir iš Tolimųjų Rytų, kur jėzuitų paklydėliui Kastiljonei niekaip nepavyksta „teptuku atverti kinams dangaus“, siužetas peršoka į butą. Visai neegzotinį, greičiau posovietinį butą. Čia girdisi anglies monoksido sklidini trijų kartų moterų pokalbiai apie gyvenimą. Ir vėl aštru, kandu, vietomis beviltiškai juokinga, be to, žymiai labiau sava. Nuo šiol taip teks ir šokinėti – Kinija, butas, Kinija, butas. Ir tikėtis, kad šitos dvi linijos kažkaip susijungs. Tik tų jungčių iš pirmo žvilgsnio nedaug, išskyrus augantį įtarimą, jog tiek čia, bute, tiek ir ten, Rytuose, žmonėms yra toli iki dangaus.
Teko girdėti nusiskundimų, esą autorė į knygą įbruko du skirtingus romanus, iš kurių tik vienas pateisina lūkesčius (tik nesutariama, kuris). Bet ar siužetiniai atstumai yra problema? O jei atstumas yra šios knygos raktas? Tarp civilizacijų. Dangaus ir žemės. Jaunystės ir senatvės. Tarp rytietiškai egzotiškų fantazijų ir to, kaip viskas iš tikrųjų susiklosto. Neišvengiamą atstumą jauti ir tarp to, ką tekste pavyksta perprasti, o kas nuo tavęs liks nuslėpta. Todėl skaitai toliau, vietomis šypsaisi, bet tuo pačiu metu jauti, kaip kažkas dar gudriau šypsosi tau už nugaros. O gal ir juokiasi – kaip iš jėzuito Kastiljonės, per penkiasdešimt metų Kinijoje neįminusio nei kinų, nei Dievo, nei moters paslapties.
Ką daryti, kai gyvenime – vien atstumai, o už kiekvieno kampo – nusivylimai? Galima rūkyti, primintų romano žvaigždė Senelė Amigorena. Dar galima valgyti šokoladą – visuotinai pripažintą antidepresantą. Be to, galima sparinguotis žodžiais – kad visiems aplink skaudėtų ir dėl to geriau įsimintų. Svarbiausios gyvenimo temos – savirealizacija, kūryba, žmonių bendrystė ir meilė – romano veikėjų dialoguose ketvirčiuojamos kaip nusikaltėliai senovės Kinijoje. Šviesiausi idealai ir iliuzijos užverčiami sarkazmo juodžemiu, laidotuvėse nenubraukiant nė ašaros. O iš aukščiausių žmogiškų emocijų lieka tik maži taškeliai vienuolio pildomoje nuodėmių lentoje. „Ir kodėl nuolat atrodo, kad gyvenimas tik fonas įdomesnėms istorijoms?“ Klausia pagrindinė knygos veikėja. Gaila, kad tame fone šį tą atrasti jai pavyksta tik dar daugiau praradus.
Ar netikėjimas laimingomis pabaigomis – nuoširdi „Žuvys ir drakonai“ pozicija? Ką tuomet daryti su tomis būtybėmis, kurios, net „stovėdamos šachtoje ir žiūrėdamos į tamsą“, neapsiramina ir ilgisi šviesos?
„Ko ieškot tamsoje? – paklausė Miki.
Šviesos! – atsakė Senelė Amigorena.
Tamsoje reikia ieškoti šviesos, – pagalvojo Šaša.“
Šviesos, matyt, norėtųsi ir knygos autorei. Ji net užsimena, kad egzistuoja laiptai aukštyn. Tik pati sudvejoja, ar tie laiptai veda į „dangų kaip dangų“, ar į „dangų kaip skylę“. O gal išvis niekur neveda, tik „pakabina ore“? Perskaičius „Žuvis ir drakonus“, belieka du pasirinkimai: išdrįsti lipti ir patikrinti... arba išmokti būti iki galo kinais. Nes „kinai gali gyventi ir ant žemės. Europiečiai, jų manymu, tuo ir skiriasi nuo kinų, kad sutinka „gyventi ore“. O danguje, daugumos kinų manymu, negyvena niekas.“
