Festivalyje „Vaikų knygų sala“ Romana Romanyšin ir Andrijus Lesivas pristatys knygą „Kaip karas pakeitė Rondą“, bus rodomas pagal knygą sukurtas animacinis filmas ir autorių organizuojamos kūrybinės dirbtuvės „Atstatome miestą“. Taip pat veiks interaktyvi erdvė pagal knygas „Taip aš matau“ ir „Garsiai, tyliai, kuždomis“. Šioje erdvėje taip pat bus autorių kūrybinės dirbtuvės ir kitų smagių veiklų.
Per vaikų literatūros industrijos dienas „Kūrėjų sala“, organizuojamas drauge su Vilniaus UNESCO literatūros miesto biuru, susitiksime su autoriais ir kalbėsimės apie menininko padėtį kariaujančioje šalyje. Šį susitikimą moderuos rašytojas Justinas Žilinskas.
– Nors įtariu, kad komplimentų girdite dažnai, pirmiausia norėčiau pasakyti, jog labai žaviuosi jūsų darbais ir nekantrauju apie jus sužinoti daugiau. Kokioje aplinkoje užaugote? Ar šeimoje buvo menininkų?
– Labai ačiū už gražius žodžius! Abu esame gimę ir užaugę vakarų Ukrainoje: Romana yra iš Lvivo, o Andrijus – iš Karpatų kalnų regiono, 200 km nuo Lvivo. Abu Andrijaus tėvai yra gydytojai. Romanos mama irgi gydytoja. Ji dar ir mokytojauja. Be mudviejų, tik Romanos tėtis yra menininkas. Jis – žymus grafikas, tapytojas ir skulptorius, surengęs neįtikėtinai daug asmeninių parodų visame pasaulyje. Augdami abu turėjome labai stiprų ryšį su Ukrainos kultūra, menu, literatūra, muzika. Žinoma, namuose taip pat visada būdavo daug knygų.
– Nors knyga „Kaip Karas pakeitė Rondą“ buvo parašyta beveik prieš aštuonerius metus – praūžus Maidano revoliucijai, po kurios 2014 m. Rusija aneksavo Krymą ir įsiveržė į rytų Ukrainą – jos svarba ne tik nesumažėjo, bet dar labiau išaugo. Kaip per šį laiką keitėsi jūsų pačių pasaulėžiūra? Kokią įtaką jai padarė vasario mėnesį Rusijos pradėtas karas?
– Kai vasario 24-ąją Rusija užpuolė mūsų šalį, susimąstėme, ar dabar knygoje, kurią sukūrėme prieš aštuonerius metus, ką nors keistume. Mums karas prasidėjo netrukus po 2013 m. pabaigoje kilusios Orumo revoliucijos, po kurios 2014 m. kovą Rusija aneksavo Krymą ir puolė rytų Ukrainą. Jis atnešė tūkstančius aukų ir sužlugdė daugybę gyvenimų. Anuomet buvome pažeidžiami ir visiškai tam nepasiruošę, bet ryžtingi. Daug mūsų draugų buvo paimti į kariuomenę. Negalėjome tiesiog sėdėti rankas sudėję, privalėjome vienaip ar kitaip reaguoti.
Tuo metu tėvai dar nemokėjo savo vaikams paaiškinti, kas yra karas ir kodėl jis atėjo į jų namus. Nusprendėme sukurti paveikslėlių knygą, kuri paskatintų atvirą tėvų ir vaikų pokalbį apie tai, kas vyksta. Norėjome, kad knyga būtų lyg psichoterapija – pirmiausia išsikalbi apie savo baimę, o tada nustoji bijoti.
Nuo to laiko niekas nepasikeitė. Savo knygai anuomet intuityviai pasirinkome paprastą metaforą, kuri yra suprantama ir atspindi naująją tikrovę: kovojame su tamsa – taip, kaip tai daro mūsų knygos herojai. Ir mes tikrai nugalėsime.
Kalbant atvirai, nuo vasario mėnesio labai pasikeitėme. Atrodo, kad praėjo jau keletas metų, nes kiekviena diena yra kupina naujienų, begalės minčių ir praradimų. Bet su tuo kažkaip reikia susitaikyti ir gyventi toliau. Karas privertė mus labai aiškiai suvokti savo pačių mirtingumą. Jis atnešė supratimą, kad viskas, kas svarbiausia, gali tilpti į kuprinę. Kad pačios ryškiausios laimės akimirkos yra čia ir dabar, su mūsų artimaisiais.
– Kaip dabar atrodo jūsų gimtasis Lvivas? Ar ten vis dar galite ramiai dirbti? Ar žmonės dar skaito knygas, lanko kultūros renginius? Kokia spalva ar stiliumi po šių karo mėnesių nutapytumėte Lvivą?
– Žinote, prieš kurį laiką vienoje parodoje apie Antrąjį pasaulinį karą matėme senas kažkokio miesto nuotraukas iš to laikotarpio. Stebėjomės, kad jose užfiksuoti žmonės leidžia laiką kavinėse, vaikšto gatvėmis, šypsosi. Tai buvo paprastų žmonių nuotraukos, ir tik fone matoma sunaikinta architektūra išdavė, kad fotografuota karo metu. Anuomet nesupratome, kaip gali būti, kad tie žmonės yra tokie ramūs. Kaip jie gali šypsotis, kai vyksta karas? Bet dabar mes tai puikiai suvokiame.
Mūsų mieste gyvenimas tęsiasi tartum įprastu ritmu.
Mūsų mieste gyvenimas tęsiasi tartum įprastu ritmu. Žinoma, čia aidi pavojaus sirenos, gatvėse daug kareivių. Bet visa kita yra taip kaip iki karo: veikia kavinės, atidaryti muziejai, vyksta naujos parodos ir filmų peržiūros. Tiesa, turėjome išmokti kitaip planuoti savo laiką, nes nuo 23 val. iki 5 val. ryto yra komendanto valandos, kai negalima būti gatvėje.
Karas jaučiamas labai stipriai, pirmiausia dėl žmonių netekčių ir laidotuvių. Miesto kapinėse yra kritusių didvyrių pievelė ir ji vis plečiasi. Eidami pasivaikščioti dažnai užsukame į šią atminimo vietą, kad išreikštume savo palaikymą kovojantiems ir dėkingumą žuvusiems.
Kalbant apie spalvą ar stilių, kuriuo pavaizduotume Lvivą prabėgus šiems karo mėnesiams, tai tikriausiai būtų įvairūs mėlynos atspalviai, nes mėlyna atspindi dangų kiekviename lietaus lašelyje. Nepaisant to sunkaus, prie žemės mus sveriančio jutimo, kad vyksta karas, veržiamės link žydro dangaus, kur galėtume laisvai kvėpuoti... Per šį pusmetį mūsų pojūčiai labai paaštrėjo. Pastebime dar daugiau spalvų ir atspalvių. Viskas įgavo daugiau gilumo ir ryškumo.
– Su kokiais iššūkiais susiduriate dirbdami dviese? Kaip atrodo jūsų darbo diena, kai kuriate knygą? Kaip pasiruošiate naujai istorijai ir pasirenkate knygos iliustravimo techniką?
– Tik pradėję bendradarbiauti pasiskirstėme, kas už ką atsakingas. Romana kuria dizainą ir iliustracijas, o Andrijus maketuoja bei atlieka parengiamuosius spaudos darbus. Kiekvieną tekstą kuriame kartu, bendrame dokumente jį galime keisti, apkarpyti ar kitaip pertvarkyti. Tada daug kartų garsiai perskaitome tai, ką parašėme, ir gludiname tol, kol rezultatu abu esame patenkinti. Mūsų duete Romana yra emocingesnė, o Andrijus racionalus. Tokia simbiozė mums labai patinka. Mėgstame sakyti, kad knygas kuriame tiems mažiems vaikams, kokie kadaise patys buvome. Bandome prisiminti, kokios knygos augant mums buvo įdomios, o kokių mūsų vaikystėje nebūdavo. Žinoma, pradėję kurti naują knygą, paprastai turime omenyje, kokiai vaikų amžiaus grupei ji bus skirta, o technikos pasirinkimas priklauso nuo kiekvieno projekto pagrindinės minties ir bendros idėjos. Per dešimtį studijų Meno kolegijoje ir Menų akademijoje metų išmokome įvairių meninės raiškos technikų, savo darbuose dažnai jas taikome ir deriname.
Esame vizualiojo meno atstovai, todėl į paveikslėlių knygas žiūrime kaip į meno objektus, kaip į trimačius meno kūrinius. Skaitant popierines knygas mums reikalingi beveik visi pojūčiai: rega, lytėjimas, uoslė (ką tik atspausdintos knygos kvapas), klausa (puslapių vertimas ar jų užlenkimas)... Todėl mums svarbūs ne tik tekstai bei iliustracijos, bet ir medžiagos, iš kurių knyga yra sukurta. Teikiame pirmenybę ekologiškiems dažams ir popieriui, kurį malonu bei saugu liesti, tyrinėti. Knyga kaip meno objektas turi specifinės, unikalios, ją liečiant juntamos magijos, kurios nėra, pavyzdžiui, elektroninėje erdvėje. Todėl mes stengiamės kuo labiau pabrėžti šiuos išskirtinius knygos bruožus.
– Kokie jūsų knygų pristatymai labiausiai įstrigo atmintyje? Skirtingų šalių auditorijos turbūt skiriasi viena nuo kitos? Ar teko susidurti su įdomiomis situacijomis, netikėtomis interpretacijomis, keistenybėmis?
– Nuo tada, kai pradėjome kurti knygas, esame dalyvavę ne viename pristatyme. Susitikimai su skaitytojais ir meninės dirbtuvės su vaikais yra labai svarbi mūsų darbo dalis. Kiekviename renginyje sutinkame daug įdomių žmonių, bet jeigu reikėtų įvardyti vieną, tai būtų pirmosios mūsų apipavidalintos knygos – ukrainiečių klasiko Ivano Franko poezijos rinktinės – pristatymas 2006 m. Renginys vyko Lvivo nacionalinio universiteto Didžiojoje salėje ir jame dalyvavo apie 300 žmonių, daug įžymybių. Vyko filmavimas, interviu... Mudu turėjome ant scenos pasakyti kalbą apie tai, kaip su šia knyga dirbome.
Tai buvo neįkainojama patirtis, išmokome bendrauti su publika. Taip pat negalime nepaminėti pristatymo, kuris įvyko 2022 m. vasario 24 d., praėjus vos keletui valandų po to, kai Rusija užpuolė mūsų šalį. Per Zoom platformą turėjęs vykti renginys, kurį organizavo mūsų leidėjas Pietų Korėjoje, buvo labai svarbus, jam rengtasi be galo ilgai. Nusprendėme šio pristatymo neatšaukti, nepaisydami labai įtemptos ir baisios situacijos. Norėjome išnaudoti tą laiką kalbėdami su skaitytojais Korėjoje, o prasidėjus renginiui, jo dalyviai mus pasitiko su Ukrainos vėliavėlėmis. Pajutome didžiulę paramą. Balsai drebėjo, nes tarsi jautėme, kad tai gali būti mūsų atsisveikinimas. Labai branginame šį prisiminimą.
Lankydamiesi įvairiose šalyse ir susitikdami su tenykščiais skaitytojais gauname daug įdomių klausimų. Pavyzdžiui, dalyvavome savo knygos apie garsą ir klausą pristatymuose keliose Bordo (Prancūzija) mokyklose. Renginiai vyko angliškai, o buvo verčiama į prancūzų kalbą. Bet per vieną iš šių pristatymų vaikai mūsų paprašė keletą sakinių pasakyti ukrainietiškai, kad jie išgirstų, kaip skamba mūsų kalba. Buvo nepaprastai įdomu, nes renginyje dalyvavo vaikai iš skirtingų šalių, todėl lyginome, kaip tie patys žodžiai skamba skirtingose kalbose.
– Iliustruojate labai įvairias knygas – nuo kūrinių mažiems vaikams, pasakų, šiuolaikinės poezijos iki E.Hemingway’aus ar D.H.Lawrence’o romanų. Kaip renkatės tekstus, kuriuos iliustruosite? Spėju, kad kartu su jumis knygą sukurti norėtų ne vienas žmogus – kas lemia jūsų pasirinkimą, su kokiu tekstu dirbti?
– Dažniausiai pasikliaujame savo pačių intuicija, nieko neskaičiuojame. Tai paprasta: tiesiog perskaitai knygą ir aiškiai įsivaizduoji paveikslėlius, bendrą idėją. Pirmieji sumanymai iliustracijoms gali kilti jau perskaičius pirmą puslapį, ar net anksčiau. Būna ir taip, kad tekstas tiesiog neatsiveria, nepavyksta jo „iki galo pamatyti“. Su tokiais nedirbame. Mėgstame iliustruoti klasikų E.Hemingway’aus, D.H.Lawrence’o, M.Shelley’s, Dante’s, E.M.Remarque’o kūrinius... Taip pat tekstus, parašytus šiuolaikinių autorių: S.Rushdie’o, O.Tokarczuk, J.S.Foero...Mūsų darbe svarbiausia, kad projektai būtų įvairūs ir kalbama įdomiomis temomis. Dirbdami su knygomis turime būti lankstūs, sugebėti lengvai pereiti nuo poezijos suaugusiems iki negrožinės literatūros. Dažnai darbo su knygomis vaikams patirtį atsinešame į literatūrą suaugusiems ir atvirkščiai. Stebime, kaip skiriasi poezijos tekstų kalba nuo romanų, negrožinių kūrinių, pasakų. Stengiamės kiekvienam projektui atitinkamai pritaikyti ir savo vizualiąją kalbą.
– Ar iliustracijų piešimas savo istorijai skiriasi nuo to, kaip iliustruojate kitų autorių knygas?
– Mėgstame ir kurti savo knygas, ir iliustruoti kitų autorių tekstus. Knygos kūrimo procesą galėtume palyginti su filmo atsiradimu. Iliustruodami kito autoriaus knygą jaučiamės lyg kompozitoriai, filmui kuriantys garso takelį. Ši muzika gali pakeisti mūsų supratimą apie tai, ką matome, išryškinti užslėptus dalykus. Bet pagrindinės filmo idėjos garso takelis nekeičia. O kai dirbame su savo knyga, kuriai kuriame ir tekstą, ir iliustracijas, jaučiamės tartum filmo režisieriai. Vystome idėją nuo pradžių iki galo, viską sprendžiame patys.
– Esate minėję, kad labai domitės menu ir mokslu. Kokios neseniai perskaitytos knygos ar rašytojai jums paliko didžiausią įspūdį?
– Iš visai neseniai skaitytų negrožinės literatūros knygų didelį įspūdį paliko mokslininko Neilo Shubino knyga „Žuvis tavyje“ (Your Inner Fish: A Journey Into the 3.5-Billion-Year History of the Human Body). Tai nuostabus pasakojimas apie evoliucijos istoriją per 3,5 milijardo metų. Taip pat patiko viduramžių tyrinėtojo Jeano-Claude’o Schmitto knyga „Gestai viduramžių Vakarų visuomenėje“ (La Raison des gestes dans l'occident médiéval) apie gestų reikšmę mene ir kultūroje. Verta paminėti ir lenkų žurnalisto Witoldo Szablowskio knygą „Kaip pamaitinti diktatorių: Saddamas Husseinas, Idis Aminas, Enveras Hoxha, Fidelis Castro ir Polas Potas jų asmeninių šefų akimis“ (How to Feed a Dictator: Saddam Hussein, Idi Amin, Enver Hoxha, Fidel Castro, and Pol Pot Through the Eyes of Their Cooks).
– Kaip jaučiatės būdami vertinami ir atpažįstami visame pasaulyje? Ar rašytumėte ir iliustruotumėte knygas, net jeigu nesulauktumėte gerų atsiliepimų ir skaitytojų dėmesio?
– Esame be galo laimingi, kad mūsų knygos yra leidžiamos. Mums labai pasisekė ir esame už tai dėkingi. Sunku nuspėti, kas nutiktų, jeigu viskas būtų kitaip, kuo mes būtume. Bet žinome viena: nesvarbu, kokio darbo imamės, visada stengiamės būti sąžiningi ir pasirengę įveikti kliūtis. Nuolat ieškome savo balso meno pasaulyje, norime jį tobulinti, rasti naujų idėjų.
– Labai laukiame jūsų atvykstančių į „Vaikų knygų salą“. Ar esate pažįstami su Lietuvos iliustruotojais? Papasakokite apie dirbtuves, kurias planuojate surengti Vilniuje.
– Tikrai labai laukiame vizito „Vaikų knygų saloje“. Žavimės lietuvių menininkais ir dizaineriais Rasa Jančiauskaite, Sigute Chlebinskaite, Kęstučiu Kasparavičiumi bei daugeliu kitų. Nekantraujame susitikti su visais draugais! Šiuo metu planuojame būsimas dirbtuves, bet neabejojame, kad jos bus labai įkvepiančios!
