Į Vilnių rašytojas atvyko praėjus metams nuo karo pradžios, o ir pokalbių temos su juo buvo visai kitos nei galėjo įsivaizduoti prieš metus. Vietoje pokalbių apie jo knygą „Karbidas“, kurioje ironiškai pasakojama apie iš Ukrainos į Europos Sąjungą kasamą tunelį, A.Liubka kalbėjo apie tai, ką reiškė šiuos metus gyventi Ukrainoje, kariuomenei perkamus visureigius, kas laukia šalies karui pasibaigus. Ir, žinoma, vis grįžtant prie tų pirmųjų valandų, kuomet Rusija įsiveržė į Ukrainą. Kuomet A.Liubka rengėsi vizitui į Lietuvą. Nuo to ir pradedame pokalbį.
– Praėjo metai nuo karo pradžios. Jūs visą tą laiką aktyviai savanoriaujate, dirbate su kariuomene. Kaip keitėsi jūsų emocijos? Daug kas sako, kad baimę keitė pyktis, vėliau atsirado nuovargis. Kaip dabar galėtumėte apibūdinti savo paties būseną?
– Pirmą karo rytą aš buvau Kyjive, nes laukiau lėktuvo į Vilnių. Pabudau nuo bombų garso, o mano draugai pranešė, kad oro erdvė uždaryta dėl bombardavimų. Buvo tamsu, šunys lojo ir žiūrėjo į dangų. Buvo labai keista. Nemanau, kad tai buvo baimė. Pirmas kelias valandas jaučiau neviltį, nes suvokiau, kad visas buvęs gyvenimas sunaikintas. Ir tik po dešimties valandų, sėdėdamas savo bičiulio bute, stebėdamas naujienas, sekdamas jas mobiliajame telefone, pajutau kažką panašaus į baimę.
Buvau apsistojęs šiauriniame Kyjivo rajone ir supratau, kad rusai yra labai arti. Tuo metu jau buvo pasklidusios naujienos, kad mieste veikia diversantų grupės. Bet ta baimė truko gal tris dienas, vėliau supratau, kad aš jau nebetikrinu naujienų kas penkias minutes, o prieš tai negalėdavau net užmigti, – pabusdavau kas penkiolika minučių, nes bijojau, kad Kyjivas bus užimtas, o jei Kyjivas bus užimtas, tai reikštų, kad mes galbūt nesugebėsime apginti visos savo šalies. Bet po trijų dienų jau buvau tikras, kad Kyjivas nebus užimtas. Ir tada turbūt atėjo laikas neapykantai. Ji truko iki Naujųjų metų. Viskas, kas susiję su Rusija – kalba, gatvių pavadinimai, mane nervino. Tačiau dabar... Aš jaučiu tuštumą. Negali nekęsti ilgą laiką, nes tai labai aktyvi emocija, turi įdėti į tai daug energijos. Manau, kad mes pripratome prie karo. Kai išgirstame pavojaus sirenas, nebeiname į slėptuves.
Prieš Naujuosius metus, gruodžio pabaigoje, buvo kilusi optimizmo banga. Net nežinau kodėl. Galvojome, kad kiti metai atneš mums pergalę kare. Tačiau sausio 1-oji man buvo labai sunki diena. Mums atrodė, kad 2022-ieji buvo blogiausi metai mūsų gyvenime. Tačiau mes taip pat tikėjome, kad blogiausia jau praeityje, kad blogiau nebebus. Tačiau sausio 1-ąją susimąsčiau – mes bijojome šios žiemos, galvojome, kaip gyvensime miestuose be elektros. Tačiau jeigu tai nebus paskutinė tokia žiema? Kas bus jei tokios apimties karas tęsis ir tęsis? Juk mums baigiasi finansiniai ištekliai, santaupos, daug žmonių prarado darbus, daug žmonių žuvo. Daug kareivių žuvo. Kai buvo paskelbta nauja mobilizacija į kariuomenę, ji nebuvo tokia sėkminga kaip praėjusi, nes daug drąsiausių vyrų jau išėjo kariauti kaip savanoriai. Turime problemų su mobilizacija. Ir kas bus, jei karas bus dar baisesnis nei praėjusiais metais? Sausį mane apėmė depresija, nes visa tai atrodo be pabaigos.
Tačiau jeigu tai nebus paskutinė tokia žiema? Kas bus jei tokios apimties karas tęsis ir tęsis?
Aš turiu mažą dukterį, prieš karą mes kūrėme planus, kaip gyvensime, kaip parduosime butą, pirksime namą. Turėjome svajonių – kaip ir visi žmonės. Tačiau dabar nebeturime nieko. Negalime planuoti nei kitos dienos, nei kito mėnesio. Karas, kuris, atrodo, niekada nesibaigs, pavojingas tuo, kad sukelia didelę depresiją. Mano bičiulis kareivis, kuris pirmąjį karo rytą išėjo į kariuomenę savanoriu, pasižadėjo, kad negers alkoholio iki pat pergalės. Tačiau jau po dviejų mėnesių palūžo.
Emocine prasme dabar jaučiuosi perdegęs. Neapykanta? Ne, aš nejaučiu neapykantos. Taip, kiekvieną dieną aš pradedu atsidarydamas portalą, kurio viršuje matyti statistika, kiek rusų karių buvo nužudyta. Tai optimistiškiausia dienos dalis – kuo daugiau nužudysime, tuo geriau. Tai reiškia, kad ginamės gerai. Tačiau labai sunku suvokti, kad prarandame normalumą, kasdienį gyvenimą. Aš visus metus nieko nerašiau. Netekau savo darbo, šiuo metu dirbu savanoriu, padėdamas kariuomenei.
Karas ne tik naikina žmones, miestus, jis naikina laiką, – tavo laiką. Labai sunku susitaikyti su mintimi, kad mes jau dabar priklausome prarastajai kartai. Karas baigsis, mes, tikiuosi, laimėsim. Tačiau tai, su kokiomis patirtimis susiduriame dabar, paliks daug žaizdų, – mes gyvensime su jomis labai ilgai.
Kiekvieną dieną aš pradedu atsidarydamas portalą, kurio viršuje matyti statistika, kiek rusų karių buvo nužudyta.
– Prieš kelis metus, duodamas interviu, jūs sakėte: „Priešų dėka mes geriau pažįstame save pačius. Karas žmogui yra produktyvus šaltinis: ekstremaliose situacijose išryškėja žmogiškosios prigimties gerosios ir blogosios savybės“. Ar vis dar sutinkate su šia savo mintimi dabar, kai karas tapo kasdienybe?
– Šiai minčiai pritariu ir dabar – karas išryškina tiek gerąsias, tiek blogąsias tavo puses. 2014 metais aš gyvenau Lenkijoje, gavau pasiūlymą dirbti Vroclave, tačiau grįžau į Ukrainą, nes maniau, kad man, kaip rašytojui, tuo metu labai svarbu būti Ukrainoje, kuri tapo Europos centru. Rašytojui karas padeda geriau suprasti žmogiškąją prigimtį ir jos niuansus. Ir bent jau aš supratau istorijos cikliškumą. Jei nori suprasti karą Ukrainoje, nereikia skaityti tik žiniasklaidos. Galima skaityti ir Homero „Iliadą“, ten galite rasti viską, ką reikia žinoti apie karą – herojus, tai, kaip žmonės keičiasi karo metu.
Ir jei reikėtų apibendrinti, ką galvojau visus šiuos metus – tai būtų ne taip jau ir optimistiška. Manau, kad karas yra žmogiškosios prigimties dalis, žmogiškajai prigimčiai būdingas tiek kūrybiškumas, tiek polinkis naikinti. Nesu tikras, kad net ir pasibaigus karui Ukrainoje, vėliau Europoje neprasidės naujas karas. Manau, po kokių dvidešimties metų prasidės naujas karas, jokių pamokų iš šios tragedijos nebus išmokta.
Aš pats buvau naivus, manydamas, kad negali prasidėti tokios apimties karas, netikėjau, kad bus bombarduojami miestai. Taip, buvau tikras, kad didesnis karas prasidės, bet net negalėjau įsivaizduoti, kad bus žudomi civiliai, vyks etniniai valymai. Negalvojau, kad europiečiai po XX amžiaus karų vėl darys tą patį. Deja, blogiausias scenarijus išsipildė. Ir jeigu kalbėtume apie branduolinės bombos pavojų, manau, kad tai realus pavojus. Jeigu mes laimėsime, paskutinis Vladimiro Putino režimo sprendimas gali būti branduolinė ataka.
Jei norime laimėti karą, turime būti realistai. Ne galvoti, kad Ukraina garantuotai laimės. Mes turime galvoti ir apie tai, kad karas gali tęstis ir penkis, dešimt metų, milijonai žmonių gali žūti, miestai būti subombarduoti. Toks mąstymas, tokios perspektyvos mūsų tarptautinius sąjungininkus gali paskatinti veikti greičiau. Taip, mes gavome daugiau nei tikėjomės prieš karą. Gavome daugiau ginklų, amunicijos. Netikėjome, kad Europos Sąjunga bus tokia susivienijusi. Tačiau manau, kad procesai vyksta per lėtai. Prieš keturis mėnesius ėmėme prašyti tankų. Iš pradžių buvo sakoma, kad tai neįmanoma, dabar jau sakoma, kad įmanoma – girdime, kad mums bus duoti tankai. Bet gausime juos vasarą ar rudenį. Kiek per tą laiką žmonių žus? Viskas vyksta per lėtai. Juk kiekvieną dieną tūkstančiai žmonių sužeidžiami ar žūsta.
Nėra aišku, kaip apibrėšime pergalę
– Šveicarijoje gyvenantis rusų rašytojas Michailas Šiškinas, aštriai kritikuojantis Vladimiro Putino režimą, rašydamas komentarą portalui 15min sakė, kad „yra tik viena išeitis – nugalėti Putino režimą kariniu būdu“. Kaip jūs apibrėžtumėte pergalę šiame kare?
– Taip, Rusija turi būti nugalėta kariniu būdu. Tačiau problemos esmė ta, kad nėra aišku, kaip apibrėžiame pergalę. Dabar mes sakome, kad pergalė bus pasiekta, kai atkursime savo tarptautiniame lygmenyje pripažįstamas sienas. Tačiau kas bus paskui? Tarkime, ar atkovojus teritoriją ukrainietis karys turi žengti dar vieną žingsnį į Rusijos teritoriją? Kaip mes galime kalbėti apie miestų atstatymą, kai, tarkime, Charkivas yra vos už 20 kilometrų nuo Rusijos sienos ir kiekvieną dieną gali būti apšaudytas? Ar žmonės grįš į pasienio miestus, jei nesijaus ten saugūs?
Apie tai dar viešai nekalbama, tačiau nemanau, kad vien atsikovojus teritoriją bus pasiekta pergalė. Vienas iš didžiausių iššūkių bus ir tai, kaip susigrąžinti namo milijonus ukrainiečių, kurie išvyko į Europą. Vaikus, kurie jau mokosi kitų šalių mokykose. Moteris, kurios jau sukūrė šeimas užsienyje. Kas gyvens Mariupolyje po pergalės? Taip, mes gausime pinigų atstatyti miestus, tačiau kas juose gyvens? Kas grįš gyventi į kaimus, kuriuose sunaikinti visi namai ir net miškai aplink juos? Ten postapokalipitiniai vaizdai. Demografiniai iššūkiai bus labai svarbūs. Nes ne vien tik ukrainiečių kariai, atsikovoję šalį, reiškia pergalę. Mums reikia jaustis saugiems, jausti garantijas, kad bent dvidešimt–trisdešimt metų nebus karo. Be to pergalė nebus pilna.
– Prieš Vilniaus knygų mugę ėmiau interviu iš ukrainietės rašytojos Haskos Šyjan. Kuomet kalbėjome apie tai, ar karo metu rašytojams įmanoma rašyti apie karo patirtis, ji sakė, kad dabar tam dar tikrai ne laikas. „Manau, kad grožinei literatūrai, vaidybiniams filmams reikia laiko ir atstumo. Poezija, reportažas – visai kas kita“, – sakė ji. Kokia jūsų nuomonė apie tai?
– Aš nerašau, nes tiesiog negaliu to daryti. Jaučiuosi labai nestabilai, negaliu sukoncentruoti dėmesio. Galiu rašyti trumpus įrašus „Facebook“, tačiau negaliu izoliuotis nuo realybės. Juk jei namuose kilo gaisras, negali sėdėti kambaryje ir rašyti apie ugnį, baimę ir pavojų. Ir dar svarbiau yra tai, kad esu nusivylęs interviu, apžvalgomis, kuriuos mes rašėme prieš prasidedant karui.
Pirmaisiais karo mėnesiais savanoriavau dirbdamas fizinį darbą, tvarkydamas humanitarinę pagalbą. Fiziškai pavargdavau ir vakarais pagaliau galėdavau užmigti, – miegodavau kaip vaikas. Realus įsitraukimas, pagalba, kai gali nuveikti konkrečius darbus, labai svarbu. Dabar aš dirbu ir kaip rašytojas, tačiau šis mano darbas kiek kitoks – nerašau tekstų, o kuriu ryšį tarp kariuomenės ir tų, kas nori jai padėti. Mes jau surinkome apie 500 tūkst. JAV dolerių, už kuriuos Ukrainos kariuomenei nupirkome 124 visureigius. Apie renkamą paramą aš skelbiu savo „Facebook“ puslapyje, ir mano auditorija – skaitytojai, kurie lankėsi renginiuose, skaitė mano knygas – siunčia pinigus, už kuriuos galiu pirkti kariuomenei automobilius. Aš išnaudoju savo kaip rašytojo populiarumą, kad galėčiau padaryti kažką labai realaus – nupirkti visuregių, kuriuos galime nusiųsti į Donbasą kareiviams. Dirbu kaip rašytojas, tik nerašau.
Asmenybę suformavo sienų koncepcija
– Lietuvių kalba išleista viena jūsų knyga – „Karbidas“, joje pasakojama apie Užkarpatės miestą, kurio gyventojai sugalvoja planą – iškasti tunelį ir tokiu būdu nelegaliai „integruotis“ į Europą. Tuo metu Ukraina gyveno visai kitomis problemomis ir Europos Sąjunga jai, į kurią nori integruotis šio pramanyto miesto gyventojai, reiškė visai ką kita. Kaip jūs pats dabar vertinate šioje knygoje nagrinėtas temas, kai viskas pasisuko tokia kryptimi?
– Mano gimtasis miestas yra Ukrainos pasienyje, netoli jo yra trijų skirtingų valstybių sienos – Vengrijos, Rumunijos ir Slovakijos. Gali pasiekti jas per valandą. Pasienis kaip filosofinė koncepcija nuo pat vaikystės man buvo pati paslaptingiausia. Visuomet galvodavau – upė ta pati, medžiai tokie patys, o valstybės skirtingos. Ši sienų koncepcija mane labiausiai kaip asmenybę ir suformavo. Mano misija yra sunaikinti šią sieną. Būčiau laimingas, jei man būnant gyvam tarp Ukrainos ir Europos Sąjungos sienų nebeliktų. Ir manau, esame arti to.
Mano tikslas buvo parašyti linksmą, įdomų, nenuspėjamą pasakojimą. Aš rašau knygas, norėdamas pats sužinoti, kuo baigsis pasakojimas. Pradėdamas rašyti knygą aš nežinau, kuo ji baigsis. Sukuriu kelis veikėjus, sugalvoju pradžią ir tada rašymo proceso metu galvoju, kas toliau bus. Neturiu aiškios schemos. „Karbidas“ nėra geriausia mano knyga, bet pati populiariausia. Laukiu, kol karas baigsis, turiu daug idėjų, ką rašyti toliau. Norėčiau kurti kituose žanruose, – tarkime, norėčiau parašyti pjesę, nes pagal „Karbidą“ viename Kyjivo teatre buvo pastatytas spektaklis, ir man jis patiko. Aš pasiilgau rašymo, darbo klaviatūra tarsi pianistui, – tikiuosi, kad kažkada galėsiu grįžti prie to.
– Knygoje yra ir nemažai humoro. Jis karo metu irgi gelbsti?
– Kai knyga buvo publikuota, kai kurie dešiniosios pakraipos žmonės netgi priekaištavo man – kaip aš drįsau patriotą knygoje aprašyti kaip alkoholiką. Tai juk antiukrainietiška! Tačiau humoras labai svarbus, jis leidžia išgyventi liūdesį, turi terapinį poveikį.
Be to, kai gali juoktis iš negatvyviųjų savo paties pusių, tai leidžia pripažinti, kad turi problemą.
