Išgyvenimai neturi tautybės
Prieš penkerius metus išleidusi poetinių tekstų rinktinę „Fantazijos meilės tema“, knygas „Šių laikų Galatėja“, „Ana ir Don Chuanas“, „Šansonas dviem balsais“, Ksenija Zastavskaja lietuvių skaitytojams šiais metais padovanojo kūrinį, pasakojantį apie vienos šeimos gyvenimą prieškario Kaune, sovietų okupaciją, represijas ir tai, ko neįstengia sunaikinti nei karas, nei jį sukėlę galingieji – žmogiškus jausmus, moters meilę ir besąlygišką pasitikėjimą.
Išgalvotos ar išgyventos autorių daugumos romanų temos? Kas nors kartą bandė atsakyti į šį klausimą, turėjo suvokti, kaip svarbu tikėti tuo, ką rašai. Tuomet išgalvota tampa išgyventa, o išgyvenimai nėra atskiros tautos nuosavybė – tai bendražmogiška duotybė. Taip nutiko ir K.Zastavskajai, o jos romanas „Meilės talismanas“ (vertėjas Arvydas Valionis) sulaukė Ukrainos ir Lietuvos politikų sveikinimų.
Rašydama šią knygą ji negalvojo apie tai, kad istorija gali pasikartoti, ir XXI amžiuje jos šalį vėl kankins ir degins karas
Rašantysis apie Lietuvą, apie tragišku istoriniu laiku, sovietams okupavus šalį, gyvenusios šeimos likimą nebūtinai privalo turėti giminystės ryšį su lietuviais. Pakanka dvasinio, kaip Ksenijos, patyrusios jį iš močiutės, dešimt metų įkalintos Sibiro lageriuose, pasakojimų, vėliau – domėjimosi kitos šalies kultūra, jos savitumu, tradicijomis. Ukrainiečių rašytoja lankėsi Lietuvoje ir su ypatingu užsispyrimu per stebėtinai trumpą laiką sugebėjo pajausti, kaip ir ką mąsto čia gyvenantys lietuviai apie prieškarį, karą ir pokarį, kurį iki begalybės ištęsė sovietų okupacija.
Kaip pastebi K. Zastavskaja, rašydama šią knygą ji negalvojo apie tai, kad istorija gali pasikartoti, ir XXI amžiuje jos šalį vėl kankins ir degins karas. Negalvojo ir apie tai, kad Maskvos leidyklos atsisakys leisti knygą, pavadindamos romaną „istoriškai klaidingu“. Savo kūrinyje autorė net nebandė romantizuoti vedusio ruso Fiodoro, apgavusio jauną Kauno studentę Kristiną, sunaikinusio jos šeimą. SS karininkas Henrichas fon Meidlicas romane pasielgė žmogiškai ir jautriai – jis vedė Kristiną, įsivaikino ir užaugino vėliau tapusio KGB generolu ruso sūnų. „Bet tik vyro vardo nebandyk minėti ir nedrįsk jo vadinti esesininku. Tu jo mažojo pirštelio nevertas“, – išrėkė Kristina po daugybės metų Maskvoje suradusi jaunystėje mylėtą Fiodorą, pasisavinusį jos šeimos talismaną – gintarinę sagę. Turbūt Rusijoje dar ir šiandien KGB generolai negali būti neigiami personažai, nes tai kol kas „istoriškai klaidinga“.
Kodėl ir rusai, ir vokiečiai atėjo į mūsų žemę ir nusprendė, kad jie taip paprastai gali manipuliuoti mumis ir keisti mūsų likimus?
Nuoširdumas ir vienas daugelio likimas
Kaunas, 1940-ieji. Pirmą kartą pažinusi vyro meilę, Kristina slepia ją nuo tėvų, nes dukros pasirinkimas mylėti rusą tėvams suteiktų daugiau skausmo, negu nuostabos. Ji netgi meldžiasi, „kad jis išgyventų šitame kare, kad Stalinas nuvestų savo liaudį į pergalę“. Naivi įsimylėjusi kaunietė mergina, palikta to svajonių ruso, pagimdžiusi jo sūnų ir globojama... SS karininko, pasimeta jausmų raizgalynėje ir netrukus klausia: „Kas vyksta su mumis? Kodėl ir rusai, ir vokiečiai atėjo į mūsų žemę ir nusprendė, kad jie taip paprastai gali manipuliuoti mumis ir keisti mūsų likimus? Ne, nekeisti – žaloti. Jie sukėlė karą ir neleidžia ramiai gyventi daugeliui Europos tautų...“
Lietuviškos istorijos iš okupacijos laikų, girdėtos, išklausytos daugybę kartų ir gal todėl ne dažnai sudominančios Lietuvoje gyvenančius rašytojus. K. Zastavskaja tarsi užpildė buvusią spragą – parašė paprastai ir jautriai, pasirinkusi siužetui Klaipėdos vokiečio ir lietuvės šeimos, kurioje užaugo Kristina, likimą. Prasidėjusi okupacija, rusų saugumo tardymai, mirtys, tremtis, Sibiras, išdavystės – žinome, kad tai vyko, apie tai daug kalbame, skaitome istorikų darbuose. Tik nesigirdi šios temos platesnio nagrinėjimo grožinėje literatūroje. Galbūt ji nesulaukia recenzijų ir kukliai nutylima?
Gali pamanyti, kad nuoširdžiai ir paprastai rašydamas šiais laikais nieko nebesudominsi ar net sukelsi literatūros kritikų pašaipą ir numojimą ranka – trūksta stiliaus įmantrybių. Tačiau skaitytojai įvairūs ir tie, kurie galbūt nebaigė aukštųjų mokslų, dėl sovietų represijų netapo profesoriais ir rašytojais, jiems šis kūrinys gali tapti atradimu. Manau, kad moterims, kurios okupantų buvo žeminamos, sulygintos su žeme, bet sugebėjo išlikti, moterims, kurių seseris taip, kaip Agnesę, šaudė dar nesulaukus pilnametystės, o tėvus ir brolius tardė ne visai humaniškais metodais, „Meilės talismanas“ turėtų tapti viena svarbiausių gyvenimo knygų. Nes net ir šiandien, kai birželio 15-ąją minėsime 75-ąsias okupacijos metines, o jos priežastys jau įvertintos mokslininkų, patyrusieji nepelnytas kančias nepaliauja klausę – kodėl? Nekeista, nestebina. Okupacijos priežasčių išaiškinimas niekada negarantavo, jog tragedija nepasikartos. Ukrainos žmonės ir šiandien teisėtai klausia, kaip romane anuomet Kristina: „Kodėl jie atėjo į mūsų žemę?“
Be pašalinio poveikio
Rašytoja suteikė mieliausius žmogiškuosius bruožus romano pagrindinei herojai. Gerumo kupina, nepažįstanti klastos siela – tokia siužeto pradžioje Kristina Tauberg. Vidiniai jos monologai atskleidžia jausmų pasaulį, į kurį, kaip kartais nutinka kultūringai išauklėtoms ir tikinčioms žmonių gerumu jaunoms merginoms, Kristina įsileidžia niekšą, vėliau su kerziniais batais pereisiantį per jos šeimos narių likimus. Ištekėjusi už SS karininko Henricho fon Meidlico ir išvykusi gyventi į Vokietiją, netoli Miuncheno esančią baronų fon Meidlicų pilį, Kristina išvengia galimų kančių, kurias patyrė daugelis okupuotų šalių gyventojų. Tai rodo autorės norą apsaugoti savo heroję nuo dar skausmingesnės patirties, sukurti jai gražesnę dalią gyvenant pilyje, auginant sūnų Francą, surandant mėgstamą darbą.
Knygos vertę nusako jos sumanymas: tai ukrainietės dovana Lietuvai
Kuo pasibaigs Kristinos ieškojimai vėliau, kai ji išsiaiškins, kur gyvena jos artimųjų žmogžudžiai? Susitikimas su buvusiu mylimuoju, KGB generolu, sesers Agnesės žudiku ir sesers Gabijos atradimas tolimame Sibire – romano pabaigoje įvykiai klostosi žaibiškai, atrodo, jog rašytoja taip trumpina Kristinos patiriamo skausmo laiką, norėdama kuo greičiau ją sugrąžinti iš kelionės prie jaukaus šeimos židinio. „Man labai patinka mano dabartinis „lėtas“ gyvenimas... Šeimos vakarai prie žvakių, pasivaikščiojimas po mūsų sodybą, kai gėrimės ką tik prasiskleidusia rože su rytinės rasos lašeliais ir karališkąja lelija, į kurią atsitūpė pailsėti nepavargstančioji bitutė... Ilgais žiemos vakarais mėgstame sėdėti prie židinio ir klausyti Vagnerio...“ Tai romano pabaigos vaizdai ir pasakojimas, primenantys laimingai pasibaigusią Rosamunde‘os Pilcher istoriją, kuri turi teigiamą poveikį skaitančiajam, bet neturi nepageidaujamo pašalinio.
Esminė dalis kaip testamentas
Knygos vertę nusako jos sumanymas: tai ukrainietės dovana Lietuvai. Karaliaus Mindaugo, Baltijos jūros, gintaro šaliai, kurios problemos ir istorijos skauduliai dažnai didžiosioms valstybėms atrodo juokingai mažos ar nevertos dėmesio didžiųjų politinių susitarimų kontekste. Rašytojos sumanymas ir užsispyręs noras kalbėti lietuvių skaitytojui tai, ką ji suvokė, pajuto ir įsavino, vertingesnis nei šimtas šūkių už ar prieš karą, kurie be realių veiksmų išsisklaido erdvėje, nunešti į nežinią debesų. Knygos neskraido ir neišnyksta. Jeigu taip kada nors ir nutiktų „Meilės talismanui“, jis bus atlikęs savo darbą. Tai mūsų dienoms, sąlyginai nerūpestingo gyvenimo ritmu pažymėtam Lietuvos istorijos metui skirta knyga apie netolimą praeitį, kurios pasikartojimo nė vienas nelaukiame. Tarsi švelnus įspėjimas ir priminimas apie žiaurumą ir tai, kas jį įveikia.
Kiekviena moteris, kurios šeima ar giminė yra patyrusi sovietų vykdytą Baltijos šalyse genocidą, šioje knygoje ras dalį savęs. Nė kiek nenustebčiau, jeigu tai bus išsaugota esminė žmogiškoji dalis. Tai toks nematomos procesas, kai meilės talismanas tampa testamentu turintiems vienodą likimą ir suprantantiems, kad juos nematomomis gijomis susiejo bendra patirtis, o laisvė neturi kainos.
