Lietuviai ne emigruoja, o tik migruoja
Lietuvoje viešintis Ukrainos rašytojas Andrejus Kurkovas savo pranešime pasakoja jau ankstyvoje vaikystėje pradėjęs svajoti apie keliones į kitas šalis: „Galvojau apie tai, bet supratau, kad keliauti į užsienį neįmanoma, nes gyvenau Sovietų Sąjungoje. Tačiau kai man buvo 17 ar 18 metų, sužinojau, kad mano šeima turi giminių Lenkijoje. Tėvai to nebuvo minėję anksčiau. Mano noras nuvykti į užsienį paskatino mokytis kitų kalbų, o po šios žinios pirmiausia pradėjau mokytis lenkų.“
Kaip pasakoja A.Kurkovas, pradžią iškeliauti iš sovietinės Ukrainos lėmė atsitiktinė pažintis su Kijeve sutikta lenkiškai kalbančia moterimi. „Papasakoju jai apie savo norą iš Sovietų Sąjungos išvykti į kitas šalis. Moteris sugalvojo, kad galėčiau apsimesti jos sūnėnu ir neva gauti pakvietimą į Lenkiją. Mano mama buvo daktarė, labai gerbiama, tad šis sumanymas problemų nesukėlė“, – prisiminimais dalijasi rašytojas.
A. Kurkovo teigimu, iškeliauti į užsienį prilygo stebuklui: „Kai vėl grįžau į Kijevą, supratau, kad mano pasaulis jau buvo tapęs didesnis. Suvokiau, kaip nuostabu yra keliauti, kaip tai keičia tave. Aš visuomet buvau antisovietiškas, kritiškas tam, kas vyko Sovietų Sąjungoje. Man tai buvo juokinga.“
Dabar pasaulis visiškai kitoks, sako A.Kurkovas, ir pabrėžia išnykusias sienas. „Kai sienos subyrėjo, pasijutau laimingas. Dabar tik tie žmonės, kurie gyvena visiškai kitokiomis aplinkybėmis, stebuklu laiko sienų tarp šalių kirtimą ir keliavimą svetur. Migraciją visuomet lemia geresnio gyvenimo siekimas. Tai tarsi ėjimas paskui Saulę“, – aiškina rašytojas.
A.Kurkovas pasakoja, kad pradėjęs lankytis Lietuvoje dažnai girdėdavo kalbas apie tuštėjančią šalį ir emigruojančius žmones: „Bet lietuviai ne emigruoja, nes emigracija yra išvykimas ir nesugrįžimas atgal. Lietuviai tiesiog migruoja, nes tai lemia ekonominiai procesai šalyje.“
Ko nepadarė politikai, padarė karas
Pasak Ukrainos rašytojo, kelionės jam leido suvokti daug svarbių dalykų. „Suvokiau, kad po pasaulį visuomet keliavau turėdamas Ukrainos ir Rusijos šaknis, su posovietiniu pasaulio suvokimu, bet bandantis tapti europiečiu. Kai rašiau knygą „Šengeno istorija“, daug keliavau Lietuvoje ir bandžiau tai daryti tarsi lietuvis“, – sako A.Kurkovas.
Rašytojas sako daug metų lankęsis Lietuvoje – po jos miestus ir miestelius Aukštaitijoje ir Žemaitijoje: „Keliavau, kalbėjausi su žmonėmis, bandžiau suprasti kontekstus – apie gamtą, istoriją, žmonių privatumą. Visur atrasdavau kažką nauja.“
Paklaustas apie Ukrainos karą, A.Kurkovas tvirtina, kad suvokimas, jog gali netekti savo šalies, sukrečia. „Pamenu 2014 m. kovą, kai keldavausi po kelis kartus per naktį ir tikrindavau, ar neprasidėjo karas. Tuo metu Rusijos parlamentas balsavo, kad Rusija turi teisę su armija įžengti į Ukrainos teritoriją. Buvo akivaizdu, kad kažkas turėjo nutikti“, – sako kūrėjas.
„Ukrainoje yra daugiau nei 26 mažumos, tačiau visos jos, visi skirtingi regionai, visi suprato, kad gali prarasti savo šalį. O ką daryti praradus savo šalį? Tokiu atveju tu netampi migrantu, tu tampi pabėgėliu ir klajokliu arba esi priverstas gyventi šalyje, kurią iš tavęs atėmė“, – teigia rašytojas.
A.Kurkovas dalinai pritaria, kad karas suvienijo Ukrainą, bet sako, kad tai nebuvo geriausias variantas: „Vis tik būtų buvę geriau, jei ne karas, o politikai būtų suvieniję šalį. Politikai niekada nesirūpino šalies ateitimi, vienybe, vidaus politika. Ko politikai nepadarė, padarė karas. Dabar labiausiai rūpi, kada tas karas baigsis. Žmonės nenuleidžia rankų ir nėra pasiryžę pasiduoti, tačiau jie laukia pasaulio pagalbos, kad karas būtų baigtas.“
