Kodėl lietuvių autorius savo romano tema pasirinko Ukrainą? Ukrainiečių istorija susilietė su Lietuvos istorija ne tik Viduramžiais, kai gyvenome vienoje valstybėje. XX a. negandos panašiai užklupo abi tautas.
Po Pirmojo pasaulinio karo Lietuva ir Ukraina pasiskelbė nepriklausomomis valstybėmis. Lietuvai pavyko išsaugoti valstybingumą, o Ukrainoje bolševikai jį sunaikino. Abi tautas paveikė Molotovo ir Ribbentropo paktas, pagal kurį Sovietų Sąjunga aneksavo Vakarų Ukrainą, o Lietuva irgi atiteko sovietų įtakos sferai. Ilgus metus trukusias pokario partizanų kovas mena ir lietuviai, ir ukrainiečiai. Sovietinės imperijos saulėlydyje Lietuvos Sąjūdis artimai bendravo su Ukrainos Ruchu.
Vėlesni metai parodė, kad Lietuvos kelias į Europą buvo trumpesnis, o Ukraina liko smarkiai veikiama Rusijos – paskendusi korupcijoje, pasidalyta oligarchų, kurie įtakingesni už valdžios institucijas. Būtent prieš neteisėtą savivalę, iškeltą virš įstatymų, ukrainiečiai susirinko į Maidaną per „Oranžinę“ revoliuciją 2004 metais. Ne už asociacijos su ES sutartį, o prieš tą pačią išlikusią korupcinę oligarchinę savivalę jie vėl pakilo 2013 metais.
Romano veiksmas vyksta vėlyvą 2013 m. vasarą – „Orumo“ revoliucijos išvakarėse. Daugybę įvykių ir nuotykių jungia bendras vardiklis: šalyje veikia ne įstatymai, o stipresniojo ir įtakingesniojo teisė. Gyvenimas virsta nesiliaujančia kova už išlikimą ir labiau primena džiungles negu civilizuotą valstybę. Arba esi įstatomas į gardą be teisės imtis iniciatyvos, arba turi paklusti feodalinius laikus primenantiems santykiams.
Kaip rodo tolesni įvykiai Ukrainoje, žmonės galiausiai pavargsta nuo tokios būsenos ir nustoja nuolankiai taikstytis su ją sukuriančiu gyvenimu. Herojų nuotykiai pamažėle atskleidžia Ukrainą apnarpliojusį voratinklį, kuris maitina apsukriausius, bet stabdo visos valstybės raidą. Tai veda prie virtimo nauja Padniestre, kurią pervažiuoja Niko vilkikų karavanas.
Voratinkliui atsisakantis paklusti Nikas Fosa – ukrainiečių kilmės kanadietis, kuris, baigęs tarnybą Kanados specialiosiose pajėgose, atvažiuoja į Ukrainą ūkininkauti. Jis grįžta į vietas, iš kurių jo seneliai buvo priversti bėgti nuo raudonojo teroro, ir tikisi padėti kraštiečiams įveikti sovietų paliktą atsilikimą, parodyti, kaip galima būti savo žemės šeimininku.
Kai ateina metas nuimti pirmą derlių, Nikui atsiveria visa posovietinė realybė, kurioje nėra aiškios ribos tarp nusikaltėlių ir valdžios pareigūnų. Lietuvis ūkininkas Algirdas rūpinasi savo verslo saugumu be moralinių skrupulų ir remdamasis lietuviška patirtimi. Pasirodo, girnos mala ir atsitiktinai šalia jų atsidūrusius žmones: Oksaną Vinicoje ar merginas Odesoje. Dniestru tarsi gyvenimu, tekančiu tarp priešingų krantų, barža plaukioja kapitonas Mihajus, besistengiantis likti patogus visiems ir išlaviruoti tarp ukrainiečių, rusų ir moldavų.
Šalia Vinicos esantis Maidanas – dar ne Kijevo Maidanas. Jis tebemiega ir niekur nesikiša. Bet kunkuliuojantis ir spalvingas uostamiestis irgi tėra akligatvis, ne proveržis. Odesa lygiai taip pat prisitaikiusi, tik kitais metodais. Provincija užsimerkusi, nors šalimais, po žeme, jau prisikelia vilkolakis, o mieste vyksta tuščias, įspūdingas sukimasis vietoje – kaip apie striptizo stulpą.
Persekiojamas kviečių derlius irgi nėra vien grūdų kalnas. Nikas stoja ginti savo idealo, laikydamasis labai paprastos, bet labai sunkios taisyklės: elgtis pagal savo žodžius.
Pirmos romano knygos pavadinimas yra aliuzija į Jerome’o Salingerio romaną Rugiuose prie bedugnės. Ukraina tarsi paauglys laksto paskui ore blizgantį kamuoliuką, trypdama savo valstybingumo daigus. Tačiau Nikas tiki, jog kaip žmogus išauga iš paauglystės, taip ir Ukraina išaugs į valstybę. Tame kelyje laukia ne viena drama, ne vienas nuopuolis ir prisikėlimas.
Pirma Ukrainos tridančio knyga (išleido leidykla „Baltos lankos“) – apie tai, ką turi matyti ir išgyventi žmonės, kad jiems užtektų ryžto stovėti Maidane. Antroji romano knyga bus skirta „Orumo“ revoliucijai, kuri prasidėjo lygiai prieš penkerius metus – 2013 m. lapkričio gale.
