Žmogų, sukūrusį Viljamą iš Baskervilio ir Jakopą Belbą, atvėrusį viduramžių estetikos grožį ir popkultūrą pavertusį mokslinio tyrimo vertu objektu. Čia aptariama ne tik akademinė U. Eco karjera ir semiotikos teorija, čia galima sužinoti ir kaip garsusis mokslininkas bendravo su savo studentais, koks buvo mėgstamiausias jo gyvūnas – ir kodėl.
Umberto Eco buvo ne tik pasaulinio garso rašytojas ir mąstytojas, bet ir neeilinis mokytojas.
„Umberto Eco buvo ne tik pasaulinio garso rašytojas ir mąstytojas, bet ir neeilinis mokytojas“, – teigia jo mokinys ir biografijos apie U. Eco autorius, Bolonijos universiteto semiotikas Claudio Paolucci. Knygos autorius daug laiko praleido šalia šios neeilinės, praėjusio amžiaus kultūrai didžiulę įtaką padariusios asmenybės, tad knyga leidžia pažinti U. Eco kaip gyvą, šmaikštų, mėgstantį bendrauti žmogų. Jūsų dėmesiui pokalbis su U. Eco biografijos autoriumi C. Paolucci.
– Neseniai pasirodė Jūsų biografinė knyga apie U. Eco. Buvote vienas paskutiniųjų rašytojo studentų bei kolegų Bolonijos universitete. Kokį palikimą mums palieka vienas garsiausių pasaulio intelektualų?
– U.Eco mums palieka daug fundamentalių idėjų skirtinguose kultūros laukuose. Jis tiesiog genialiai įvardijo jungtis ir sąsajas ten, kur kiti jų įžvelgti negebėjo. U. Eco mums palieka ištisą discipliną – semiotiką, prie kurios steigimo jis ženkliai prisidėjo ir kuri septintojo dešimtmečio pabaigoje sudarė sąlygas jam apjungti įvairias interesų sritis.
Taip pat reikia paminėti ekiškosios veiklos paženklintą italų kultūros erdvę ir net kelis stulbinamus romanus. U. Eco pritarė minčiai, kad jo romanus galime laikyti jo filosofijos pratęsimu. Ketvirto „Rožės vardo“ leidimo viršelyje U. Eco perfrazuoja L. Wittgensteino mintį: „tai, ko negalima teorizuoti, būtina papasakoti“. Leisiu sau pabrėžti, jog stiprioji mano knygos dalis – pastangos atskleisti tarp Teorijos ir Pasakojimo egzistuojantį santykį. Pagrindinė mintis ta, kad ekiškoji filosofija susideda iš įvairių filosofijos ir ne filosofijos dalių.
Galiausiai U.Eco palieka didžią pamoką jį skaičiusiems, tyrinėjusiems bei per visus šiuos metus mylėjusiems jo darbą, nes juk knygose sutalpintos idėjos ir istorijos toliau gyvuoja skaitytojų dėka.
– Ilgus veiklos metus U. Eco gilinosi į pačias įvairiausias disciplinas. Ar įmanoma bendrai įvertinti visus jo pasiekimus?
– Natūraliausias ir korektiškiausias atsakymas būtų ne, pirmiausia dėl pačios U. Eco nagrinėtų temų ir keltų problemų įvairovės. Vis dėlto knygoje išskiriu sąvokų porą – Tvarka ir Nuotykis. Man atrodo, jos tinkamai apibendrina tą savitą U.Eco darbuose juntamą įtampą, paženklinusią ir jo rašymo stilių. Tvarka ir Nuotykis yra tarsi du greta gyvuojantys, bet atskiri laukai.
U.Eco bandė akcentuoti Nuotykį tada, kai kultūra atkakliai siekė Tvarkos, ir ieškojo Tvarkos tada, kai kultūra pasuko Nuotykio pėdomis, kaip, pavyzdžiui, postmodernizmo laikotarpiu. U. Eco Tvarka yra protu suvokiama santykių visuma, kur viskas randa sau vietą ir priežastį. Iš tiesų U. Eco niekada nesiliovė tyrinėjęs šio polio, iki paskutiniųjų dienų mėgino kurti konkrečias tvarkingas visumas. Knygose „Grožio istorija“, „Sąrašo svaigulys“ bei „Legendinių vietovių ir žemių istorija“ viskas randa sau vietą ir priežastį.
Tuo tarpu Nuotykis yra tas polis, kuris ateina iš Avangardo tyrinėjimų, bičiulystės su Luciano Berio dirbant RAI studijose ir „Gruppo 63“ patirties. Tai yra „nuolat besiplečiančio pasaulio“ idėja. Nuotykyje vargu ar viskas randa sau vietą ir priežastį, čia vieną dalyką galima susieti su bet kuriuo kitu ne hierarchiniu principu. U. Eco niekada nebuvo nei Tvarkos, nei Nuotykio mąstytojas, veikiau apmąstė tarp šių dviejų polių besiveriančią įtampą ir galimą maišymąsi.
Tačiau, nors ir kaip mane įtikintų šis Tvarkos ir Nuotykio poliškumas, nevertėtų prie jo pernelyg prisirišti. U.Eco pasakojo, jog daugelis jo knygos „Apokaliptikai ir integruotieji“ komentatorių nuolat klausinėjo, kuo pats autorius save laiko – apokaliptiku ar integruotuoju. Tuo tarpu minėtoji knyga, priešingai, mėgino parodyti, kodėl kompleksiškos situacijos nederėtų analizuoti pasitelkus supaprastinančias priešybių poras. Nenorėčiau būti pernelyg „užsiteršęs“ ir aš ta „masine kultūra“, kaip ją anuomet vadino U.Eco.
– Jūsų knygoje U. Eco atsiskleidžia kaip enciklopedistas, kuris ne klasifikuoja, o kritikuoja ir ir pasitelkia žinojimą tolesnei kūrybai.
– Užtenka prisiminti U. Eco esė „Mike’o Bongiorno fenomenologija“. Joje pateikiamos dvi pažinimo reikšmės: kiekybinė, kai tikslas yra žinių gausa, ir kokybinė, kai turtingos žinios tampa priemone. Pirmą reikšmę galima taikyti ekspertui, žinančiam begalę dalykų, kuriuos jis perskaitė begalėje knygų. Tokį erudito modelį U. Eco kritikavo kaip neturintį kritinės ar kūrybinės pažinimo funkcijos. Tuo tarpu antroji reikšmė veda prie enciklopedisto, kuriam kultūra – darbo įrankis, leidžiantis judėti bendroje pažinimo erdvėje, kur žinios pasitelkiamos naujam žinojimui kurti. Keista, kad U. Eco dažniausiai buvo vaizduojamas kaip kone viską žinantis ekspertas, kai iš tiesų jis akivaizdžiai buvo tas, kuris naudo kultūrą naujam žinojimui kurti.
– Skaitydami jūsų knygą sužinome, kad U. Eco reikšmingiausiu savo grožiniu kūriniu laikė ne „Rožės vardą“, o „Fuko švytuoklę“.
– Tikrai taip. Paskutiniais metais U. Eco dažnai klausinėdavo apie tai, kokius savo kūrinius jis laiko svarbiausiais, prie kurių yra labiausiai prisirišęs ir kurie galbūt paliks pėdsaką ateityje. Bet kuriame šių sąrašų rasite paminėtą „Fuko švytuoklę“.
Jame reikšmingiausiais savo darbais U.Eco įvardija „Fuko švytuoklę“ bei diplominį darbą apie Tomą Akvinietį. Dar kartą Tvarka ir Nuotykis.
Atmenu vieną trumpą interviu, vos kelios savaitės prieš U. Eco mirtį, jį lengvai galite susirasti Youtube. Jame reikšmingiausiais savo darbais U.Eco įvardija „Fuko švytuoklę“ bei diplominį darbą apie Tomą Akvinietį. Dar kartą Tvarka ir Nuotykis.
Kodėl jam taip patiko „Fuko švytuoklė“? Visų pirma todėl, kad tai stulbinanti knyga, vienas didžiųjų XX a. italų literatūros šedevrų. Tai knyga, paliečianti tris didžiąsias temas, nedavusias U. Eco ramybės visą jo kūrybinį kelią, t. y. semiotinė melo galia, tam tikros struktūros pasipriešinimas interpretacijos akivaizdoje ir gebėjimas regėti pasaulį pro intertekstualumo akinius.
Tačiau, jis išskyrė „Fuko švytuoklę“ labiausiai todėl, kad ši knyga pažeidžia svarbų draudimą, kurio U. Eco daugiau ar mažiau laikėsi visą gyvenimą: nepažeisti Teorijos ir Naracijos, filosofinio ir naratyvinio veikalo atskirties. „Fuko švytuoklė“ tai nuostabiai apjungia, ir U. Eco nekart prisipažino šiame romane teorizavęs daugiau nei negrožiniuose kūriniuose. Manau, jis mylėjo „Fuko švytuoklę“ todėl, kad šis romanas buvo mažytė jo pasaulėvokos ir palikimo mums summa. Pirmoji mano knygos dalis skirta būtent romanui „Fuko švytuoklė“.
– Knygoje jūs komentuojate garsųjį U. Eco pasisakymą apie socialinius tinklus ir bukapročius.
– Rašydamas šiuos žodžius jis jau žinojo, kad sunkiai serga. „L’Espresso“ žurnale pasirodžiusioje garsioje „Minervos degtukų dėžutėje“ U. Eco atvirai teorizavo, kad vienintelis įmanomas būdas pasitikti mirtį yra įtikinti save, jog aplink – vieni bukapročiai. Man patinka manyti, kad stulbinamą gyvenimą nugyvenusiam U. Eco tai iš tiesų buvo vienintelis kelias stoti akistaton su tuo, ką jam numatė gyvenimas.
Neatsitiktinai itin atidūs, puikiai su U.Eco darbais susipažinę komentatoriai romane „Fuko švytuoklė“ įžvelgė tipologiją, atskiriančią bukaprotį nuo kvailio ar kretino. U. Eco neatsitiktinai kalbėjo apie „bukapročius“, o ne „kretinus“ ar „kvailius“. Bukaprotiškumas yra socialinė savybė ir „bukaprotis yra tas, kuris tam tikru momentu pasakys kaip tik tai, ko neturėtų“. Dėl šios priežasties bukaprotis nėra toks pavojingas kaip kvailys ir bukapročiais teko pabūti kiekvienam iš mūsų. O galbūt tokiais ir liksime.
– Kokią didžiausią pamoką jums paliko U. Eco? Iš žmogiškos ir intelektualinės pusės.
– Leiskite tai pasilikti sau: tai laimė, kuria nesinori dalytis su kitais. Tačiau, suprantu, kad negražu išsisukinėti panašiais pasakymais, tad atskleisiu, jog didžiausia žmogiška ir intelektualinė pamoka, kurią esu gavęs iš rašytojo, buvo absoliutus nuoseklumas tarp paprasto, kasdienio ir intelektualinio gyvenimo. Tą U.Eco praktikavo iki paskutinės dienos.
Rašytojas suvokė intelektualo vaidmenį pirmiausia kaip emancipacinį: intelektualo užduotis – mokyti „mases“ (kaip anuomet buvo įprasta vadinti) raštingumo bei gebėjimo nepasiduoti manipuliacijai, kad žmonės išsivaduotų iš esamų galios santykių, pagerintų savo gyvenimą. To U. Eco siekė visą savo gyvenimą, ne tik straipsniais ir pasisakymais žiniasklaidoje, bet visų pirma universitete, kur visą laiką skyrė jaunimui, norėdamas perduoti žinias ir padėti subręsti intelektualiai.
U. Eco per dieną gaudavo vidutiniškai apie trisdešimt knygų, daugelio jų jis negalėjo perskaityti, tad išdalindavo studentams. Tačiau užtikrinu jus, kad diplominius ir doktorantūros darbus tų, kuriems dovanodavo knygas, jis perskaitydavo iki paskutinės eilutės. Visapusiškas U.Eco atsidavimas universitetui ir jo bendruomenei yra didžiausia pamoka tam, kuris verčiasi manuoju amatu, ir daug ką pasako apie tai, kur krypo rašytojo mintys bei širdis. Sukauptas žinias U. Eco perdavė kitiems, nuoširdžiai jį gerbusiems studentams bei mokiniams, tęsiantiems pradėtus U.Eco darbus.
Interviu skelbtas tinklaraštyje Letture.org. Iš italų kalbos vertė Toma Gudelytė
Claudio Paolucci. „Umberto Eco: tarp Tvarkos ir Nuotykio“. Iš italų kalbos vertė Toma Gudelytė. – Vilnius: Tyto alba, 2019. Viršelio dailininkė Ilona Kukenytė
