Abu autoriai studentams papasakojo, kaip tapo rašytojais, ir juokaudami atskleidė savo keistenybes. O. Pamukas esą rašytoju tapo, kad galėtų leisti laiką vienumoje. O U. Eco prisipažino jaunystėje nustojęs rašyti grožinę literatūrą, nes jautęsis nepakankamai talentingas. Viskas pasikeitė, kai jis parašė disertaciją. „Savo disertaciją parašiau kaip detektyvą. Mano mokslinis vadovas manė, kad tai netinkama. Visą gyvenimą rašiau esė primenančius detektyvus, kol galiausiai parašiau tikrą detektyvinį romaną.“
Turkų literatūros meistras O. Pamukas pasakojo, kad draugai jam priekaištauja dėl paranojos. „Kaip man nebūti paranojiškam?! Beveik trisdešimt penkerius metus rašau romanus – ir tai savaime paranojiška!“ Pasisukęs į Umberto Eco, O. Pamukas tarė: „Tu – paranojos meistras. Manau, geriausiai išgvildensi šį klausimą.“
„Nemanau, kad būtina būti paranoiku, kad pasakotum paranojiškas istorijas, – gynėsi Eco. –Vadovaujuosi principu: „Ne aš paranoikas, o tie, kurie mane seka.“ Tai reiškia, kad esu supamas paranoikų, bet nebūtinai pats toks esu.“
Diskusijos vedėja Patrizia Violi paprašė svečių papasakoti, kaip jie tapo rašytojais.
Orhano Pamuko istorija
O. Pamukas pasakojo nuo septynerių metų norėjęs tapti dailininku, kol suėjo dvidešimt dveji. Šeimoje buvo įprasta studijuoti inžineriją, tačiau jis pasirinko architektūros studijas Stambulo technikos universitete. „Bet paskui nusprendžiau, kad man mielesnis vienišiaus gyvenimas. Niekada nenorėjau vykdyti įsakymų arba nurodinėti kitiems. Troškau gyventi gerą vaizduotę turinčio atsiskyrėlio gyvenimą. Supratau, kad negaliu būti dailininkas, ir susimąsčiau: „Kodėl netapus rašytoju? Nors daugelis romanistų tvirtina, kad rašytojais jie tapo todėl, kad pajuto turį ką pasakyti, man viskas buvo priešingai. Jei atvirai, suvokimas, kad turiu ką pasakyti, atėjo daug vėliau. Rašytoju panorau tapti todėl, kad troškau nepriklausomo gyvenimo. Kaip matote, ne tik išgyvenau, bet ir padariau karjerą. Ir labai tuo džiaugiuosi.“
Umberto Eco istorija
Savo sprendimą tapti rašytoju U. Eco aiškino taip: „Kai kurie žmonės plėšia bankus, kiti kopia į Monblaną, o dar kiti rašo romanus. Nėra prasmės kalbėti apie asmeniškus žmogaus pasirinkimus. Istorijas pradėjau pasakoti labai anksti, bet vėliau pastebėjau neturįs talento rašyti romanų ir mečiau šį reikalą. Kai gyniausi disertaciją, komisijoje sėdėjęs profesorius padarė pastabą dėl mano mokslinio darbo kalbos. Jis pareiškė: „Čia kalbama apie mokslinio tyrimo rezultatus, o jūs juos pateikiate taip, lyg tai būtų detektyvas.“ Profesorius buvo teisus dėl stiliaus, bet klydo tvirtindamas, kad tokiu stiliumi negalima rašyti mokslinių darbų. Manau, visi moksliniai tyrimai turi būti rašomi detektyvams būdingu stiliumi, tarsi atskleidžiant paslaptį. Todėl ir rašiau filosofines knygas kaip detektyvus, kol nusprendžiau parašyti tikrą detektyvinį romaną.“
Pabaigoje O. Pamukas pasidžiaugė susitikęs su U. Eco: „ Jis – puikus rašytojas. Esu dėkingas Universitetui, kad pakvietė mane į seminarą. Aš ir pats daug ko išmokau iš Umberto Eco.“ U. Eco pajuokavo negalįs pakartoti to paties, nes tai būtų plagiatas.
Dauguma rašytojų gerbėjų nepateko į salę, nes joje buvo susigrūdusi studentų minia, taigi, nepatekusieji rašytojų susitikimą stebėjo specialiai pakabintame ekrane.
Seminaras buvo suorganizuotas minint 150-ąsias Bosforo universiteto įsteigimo metines.
