– Jūsų knygos vertimas buvo pristatytas praėjusiais metais Leipcigo knygų mugėje. Kokie įspūdžiai buvo iš Vokietijoje buvusių pristatymų? Turbūt buvo visiškai skirtinga tai, kuo vokiečiai domėjosi, lyginant su susitikimais Lietuvoje?
– „Žuvys ir drakonai“ iš karto po Leipcigo knygų mugės buvo pristatyti Austrijoje: Vienoje, Insbruke ir Zalcburge. Taip pat praeitų metų gruodžio mėnesį – Berlyne, o šių metų balandžio pabaigoje planuojame kartu su vertėju Cornelium Helliu apie ją pakalbėti Greifsvalde.
Vokiečių skaitytojai – ne žurnalistai. Jie elgiasi labai rezervuotai ir laiko distanciją. Geriausiu atveju tu pasakoji, o jie juokiasi. Šiek tiek nuramina tai, kad jie juokiasi kaip tik tose vietose, kur ir norėtųsi.
– Praėjus metams po knygos Vokietijoje pristatymo, ar vis dar sulaukiate atgarsių dėl šio kūrinio?
– Taip, nuolat. Ką tik knygą išleido stambiausia estų leidykla „Vaarak“, vertėja Tiiu Sandrak. Visą vasarą derinome anglišką vertimą su Romu Kinka, į vengrų kalbą ją ką tik išvertė Aranka Laczházi, o į latvių – Dace Mejere, nuolat bendraujam su Adriano Cerri, kuris šiuo metu verčia „Žuvis ir drakonus“ į italų kalbą.
O praeitų metų pabaigoje pasirašėme sutartį ir su ispanų leidykla „Fulgencio Pimentel“. Visam ispaniškai kalbančiam pasauliui. Labai to norėjau. Ispanai buvo viena iš mano svajonių. Jau pradėjome bendradarbiauti su vertėja Margarita Santos.
Austrų leidykla „Rezidenz Verlag“ greičiausiai liko vokišku leidimu patenkinta, nes ką tik mes pasirašėme sutartį ir dėl knygos „Kraujas mėlynas“ vertimo į vokiečių kalbą.
Taip pat gavau Bambergo kultūros ministerijos apdovanojimą – kvietimą vienuolikai mėnesių į kūrybinę Villa Concordia rezidenciją Bamberge. Manau, tai irgi susiję su vokišku „Žuvų ir drakonų“ leidimu.
– Jūsų knyga „Žuvys ir drakonai“ gausiai verčiama į užsienio kalbas – ar vertimų atveju jūs stengiatės kažkiek kontroliuoti situaciją – konsultuoti vertėjus (jei, žinoma, jie to nori), tikrinate vertimus – bent jau angliškąjį variantą? Kiek, jūsų nuomone, jūsų romano kalbos, stiliaus lieka vertime – toli gražu ne visi kūriniai dėl savo specifikos išvertus išlaiko būdingąją originaliąją nuotaiką ir kalbą.
– Angliškas vertimas buvo vienintelis, kurį galėjau įdėmiai peržiūrėti. Dabar jo tikslumas maždaug 98 procentai. Bet britai, kaip ir rusai, turi gilias teksto redagavimo ir net cenzūravimo tradicijas. Todėl visai gali būti, kad lietuviškas ir angliškas knygos leidimas skirsis radikaliai. Kol kas aš cenzūruoti neleidau. Ar kada nors leisiu – nežinau.
Kartais Dace Mejere manęs klausia: čia klysta autorius ar personažas.
Visi vertėjai klausinėja. Ir kuo daugiau klausinėja, tuo man ramiau. O vertėjos Dace Mejere ir Margarita Santos dar randa ir juokingų klaidų. Ir jas pataiso. Tos klaidos susijusios ne su kokiais nors istoriniais faktais, o tuo, ką rusai vadina „kino liapy“. Tik čia – literatūros. Pavyzdžiui: Mėnulis negali prislinkti prie televizijos bokšto iš dešinės. Tik iš kairės. Jei komisijos juoką komisijos pirmininkas jau nutraukė, tai po penkių puslapių jo negalima dar kartą nutraukti.
O visiškas liūdesys ispaniškai yra ne visiška trabeza, o visiška tristeza.
Kartais Dace Mejere manęs klausia: čia klysta autorius ar personažas.
Ir autorius, ir personažas, sakau aš.
– Kalbinant leidėjus apie knygų leidimus, jie dažnai brėžia takoskyrą tarp „verstinių“/„nacionalinių“ knygų, pabrėždami, kad verstinėms knygoms sunkiau pakliūti į rinką, būti pastebėtoms. Ar jums pačiai, renkantis knygą, svarbi autoriaus tautybė, knyga verstinė ar ne?
– Visada yra leidyklos, kurios specializuojasi leisti vertimus. Ypač leisti lietuvių literatūrą bijo kaimyninės šalys: Latvija ir Estija. Kartą viena estų rašytojų festivalio rengėja pajuokavo, kad lietuvių literatūra pas juos kaip „bluemoon“. Aš labai džiaugiuosi, kad estai išleido mano dvi knygas, ir kad Latvijoje „Žuvys ir drakonai“ jau išversti, ir šiuo metu su „Janis Roze“ leidykla tariamės dėl „Kraujo mėlyno“.
Jūs klausiate, kaip aš renkuosi knygas? Ir kam skiriu prioritetą?
Po to galiu skaityti tik emociškai neutralų tekstą. Apie neuromokslą, juodąsiąs skyles, ar naujausias technologijas. Taip aš pailsiu. Ir man nesvarbu, kokios tautybės žmogus jas parašė.
Verstinei ar nacionalinei literatūrai? Ir ar man svarbi autoriaus tautybė?
Visų pirma, aš negaliu skaityti grožinės literatūros, kai rašau. Jei knygą aš rašau porą metų, tai dvejus metus negaliu skaityti.
Po to galiu skaityti tik emociškai neutralų tekstą. Apie neuromokslą, juodąsiąs skyles, ar naujausias technologijas. Taip aš pailsiu. Ir man nesvarbu, kokios tautybės žmogus jas parašė.
– Grįžtant prie „Žuvų ir drakonų“ – viena iš šios knygos temų yra Rytų ir Vakarų susijungimas bei priešpriešos. Ar nuo to laiko kas nors pasikeitė jūsų supratime apie tai, ar rašytumėte kiek kitaip šį aspektą?
– Apie šį aspektą kitaip nerašyčiau. Bet greičiausiai kitaip performatuočiau pačią knygą.
– Kiek jums pačiai yra svarbūs jūsų knygų vertimai į užsienio kalbas? Kiek svarbus būtų pripažinimas Didžiojoje Britanijoje?
– Be jokios abejonės, visa tai – labai svarbu.
– Ir toks dar klausimas – jeigu reikėtų pasirinkti, kokioje šalyje jūsų knyga išpopuliarėtų ir kurioje, greta Lietuvos, vyktų intensyvus jūsų literatūrinis gyvenimas, kuri šalis tai būtų?
– Aišku, man norėtųsi sakyti: Ispanijoje, Ispanijoje, Ispanijoje, na, gerai –Vokietijoje. Bet žinoma, kad tai būtų neprotinga. Visas tendencijas diktuoja angliškai kalbantis pasaulis.
