Šia knyga prieš knygų mugę labai domėjosi vokiečių žurnalistai, Leipcige vykstančiuose renginiuose į U.Radzevičiūtės knygos pristatymus susirenka pilnos salės žmonių, o pasibaigus mugei ji dar dvi savaites keliaus po Vokietiją ir Austriją, kur vyks šios knygos pristatymo renginiai.
Šią knygą į vokiečių kalbą vertęs C.Hellis teigė, kad ši knyga turi visas galimybes būti pastebėta Vokietijoje ir Austrijoje. „Žuvys ir drakonai“ yra labai geras romanas, esu įsitikinęs, kad jis – pasaulinio lygio ir turėtų sulaukti sėkmės ne tik Lietuvoje“, – teigė jis. „Residenz Verlag“ atstovė Jessica Beer irgi mano tą patį. „Knyga išties yra unikali tuo, kaip jungiamas multikultūrinis miesto gyvenimas, juokingi dialogai, puikūs moterų personažai, autorė originaliai rašo apie europiečių misionierius Kinijoje, – jau pats šis faktas yra labai įdomus. Ji sugeba pateikti Rytų ir Vakarų susidūrimus labai šiuolaikiškame ir kosmopolitiškame romane“, – sakė leidėja.
Prieš knygų mugę buvo daug diskutuojama, ko reikia, kad nedidelės šalies verstinė knyga sulauktų sėkmės užsienyje, ir nuomonės skiriasi – vieni leidėjai teigia, kad skaitytojai paprastai nori knygoje rasti tai, kas jiems galėtų padėti susipažinti su svetima šalimi, kiti teigia, kad svarbus universalumas. U.Radzevičiūtė susitikimo metu penktadienį sakė, kad šioje knygoje Lietuvos nėra. „Ji niekaip nesusijusi su Lietuva. Ši istorija galėjo vykti, tarkime, Lenkijoje, Latvijoje, Estijoje ar Lietuvoje“, – teigė ji.
U.Radzevičiūtės teigimu, tai yra knyga apie pabėgimą įvairiomis prasmėmis. „Knygoje misionieriai bėga ir nuo savo problemų, ne tik iš savo šalies. Knyga susideda iš dviejų dalių, dviejų paralelinių siužetinių linijų – viena yra apie europiečius Kinijoje XVIII amžiuje, kita – apie kinus XXI amžiaus Europoje. Tiek vieni, tiek kiti yra pabėgę“, – sakė rašytoja.
Rašau apie tai, kas man įdomu ar svarbu. Jei netikėtai kažkas tampa aktualu, mane tai labai nustebina.
Kalbėdama apie tai, kas ją įkvėpė parašyti šią knygą, ji sakė, kad viena iš priežasčių rašyti knygą tokia tema buvo anksčiau Vilniaus dailės akademijoje lankytas Rytų meno kursas, po kurio ji ilgus metus domėjosi rytietišku menu, o vieną dieną savo namų bibliotekoje ji paėmė knygą apie Kinijos istoriją ir ten rado ją sudominusį paveikslėlį, iš kurio suprato, kad europiečiai dirbdavo Kinijoje.
Apie kinų bendruomenės gyvenimą nemažai ji sužinojo ir septynerius metus gyvendama Vilniuje vadinamajame kinų kvartale. Per langą ji stebėdavo, kaip kinai restorano darbuotojai valgo, žaidžia badmintoną, maitina kates: „Vieną dieną visos katės dingo. Ir aš galvojau, ką jie joms padarė?“
Paklausta, ką ji galvoja apie šios knygos aktualumą šiais laikais, ji sakė: „Aš niekada negalvojau apie aktualumą, esu apolitiška. Rašau apie tai, kas man įdomu ar svarbu. Jei netikėtai kažkas tampa aktualu, mane tai labai nustebina.“
Ji taip pat pasakojo, kad rašydama knygą ji labai įsijaučia į rašomo kūrinio nuotaiką: „Antroji mano knyga buvo labai vokiška, ir eidama gatve žygiuodavau tarsi per karinį paradą. Kai rašiau šią knygą, tipendavau gatvėmis kaip kinė. Ir atsitiko toks dalykas, kad kartą beeidama sutikau iš priekio ateinantį kiną. Jis man kinų kalba pasakė: „Laba diena“. Jis pagalvojo, kad esu kinė. Greičiausiai jis blogai matė, bet mano eisena buvo ta.“
