Ši knyga – tai priminimas apie šalių ir tautų kultūros formas, kurios paliko gilius pėdsakus žmonijos istorijoje. Vartydami didelio formato knygą, mėgausitės ne tik įspūdingomis fotografijomis iš įvairių pasaulio vietų, bet ir patirsite išskirtines žmonijos kultūros išraiškas: sužinosite apie žodines tradicijas, materialų kultūros paveldą, ritualus, tautosaką, šokius ir spektaklius.
Skaitytojas veikiausiai pastebės, kad šioje knygoje įamžinti labai skirtingi dalykai, pavyzdžiui, tradicinės kilimų rišimo technikos ir Mirusiųjų diena Meksikoje, nepaprasta kelionė iš Makiši maskarado Zambijoje į kabukio teatrą Japonijoje, o tuomet į kapueiros pasirodymą Brazilijoje, kur šokis derinamas su kovų menais... Balsai, gestai, vaidinimai ir trumpalaikiai kūriniai tampa apčiuopiamais ženklais, kultūros pėdsakais ir jos istorija.
Knygą iš anglų kalbos vertė Kristina Tamulevičiūtė.
Siūlome šios knygos ištrauką.
ŽMONIŲ BOKŠTAI
Tai – lyg žmogiškoji architektūra, kuria galima žavėtis liaudies festivaliuose Katalonijoje. Žmonių bokštai yra šimtmečius skaičiuojanti tradicija, o jiems pastatyti reikia vikrumo ir drąsos. Tiesą sakant, kritimai – ne mažiau įspūdingi už statinius. Komandos nariai turi būti ne tik patyrę, bet ir nusiteikę artumui ir bendrumui, dėl to jaučiasi esantys šeimos ir šimtametės istorijos dalis.
Miesto festivaliuose jie regimi iš tolo. Baltos kelnės, plati juoda juosmenė, kuri saugo labiausiai įtemptus raumenis, ir ryškiaspalviai marškinėliai. Tai – į žygį besirengiantys castellers. Pasigirdus būgno bei gralla (medinis pučiamasis instrumentas, trimito ir fleitos mišinys) garsams, susirenka castellers, o stipriausi, ne tokie vikrūs vyrai sudaro pagrindą, kurį apsupa vadinamoji pinya – dešimtys kitų asmenų. Tuomet pradedama lipti: antrojo aukšto castellers lipa ant pirmame aukšte stovinčių asmenų, trečiojo aukšto – ant stovinčiųjų antrame aukšte ir taip toliau. Nuostabu matyti, kaip komandos nariai lipa, kaip drąsiai ir vikriai formuojami paskesni aukštai. Kai į bokšto viršų užkopia enxaneta, nedidelis berniukas, užbaigiantis žmonių bokštą, ir viena ranka padaro aleta – karališką judesį, minia ima džiūgauti ir pašėlusiai ploti. Tuomet vos per akimirką žmonių bokštas išformuojamas, ir colla, arba komandos, nariai – žmonės, kuriuos sieja troškimas ir siekis sėkmingai pastatyti bokštą, apsikabina ir džiūgauja, kad pavyko. Taragona, Valsas, Vilafranka ir Terasa yra svarbiausi miestai, dalyvaujantys šventėse, kuriose statomi žmonių bokštai. Bokštų statyba prasideda birželį, Joninių šventėje Valso mieste, ir baigiasi Minyons de Terrassa festivalyje lapkričio mėnesį, o tarp šių pagrindinių renginių vyksta nemažai mažesnių pasirodymų, kurių irgi nevalia praleisti, pavyzdžiui, Terasos Sant Pere ir Vilafrankos Sant Felix festivaliai bei spalį tik poriniais metais rengiama Taragonos Santa Tecla šventė, kurios metu bokštų statymo konkursas vyksta įspūdingoje arenoje.
Vieni tyrėjai tvirtina, kad Ispanijoje pirmąjį žmonių bokštą pastatė arabai, kiti mano, jog tai – romėnų išradimas. Bet, anot įtikinamiausios hipotezės, ši tradicija kilo iš ball de valencians, senovinio Katalonijoje (Ispanijos regione, kuriame šis liaudies paprotys kilo ir yra geriausiai išlikęs) šokto šokio, kuris baigdavosi statant trijų ar keturių aukštų žmonių bokštą. Kai atsirado konkursai ir noras rungtis, collas tarpusavyje varžosi dalyvaujant vis daugiau žmonių, konstrukcijos tampa aukštesnės, tam reikia ir daugiau drąsos. Tačiau kol kas niekam nepavyko pastatyti aukštesnio nei dešimties aukštų žmonių bokšto. Kita vertus, Ispanijos žmonės pasiryžę lažintis, kad aukštesnio bokšto statyba – tik laiko klausimas.
