Ši iniciatyva gimė kaip kultūros istorikės Sandros Dastikienės kuriamo projekto „Senieji kaimynai“ dalis, kurios tikslas atkreipti dėmesį į žydų bendruomenę ir jos kultūrą, palikimą Utenos regione.
„Senieji kaimynai grįžta į savo miestelius įvairiomis formomis: meno kūriniais gatvėse, gyvais pasirodymais, bet mums labai trūko autentiškos istorijos – ši knyga užpildo šią spragą. Tai ne mokslinis darbas, ne istorinė studija, o autentiški nuo Holokausto išsigelbėjusių ar anksčiau Lietuvą palikusių žydų prisiminimai, ir keliantys daug klausimų, ir daug į juos atsakančių“, – sako S.Dastikienė.
Prisiminimai, į vieną knygą surinkti 1945 – 1979 metais Izraelyje, iki Lietuvos skaitytojo keliavo labai ilgai ir netgi su detektyvo elementais.
Roma Jančauskienė seniai domėjosi Utenos žydų istorija ir, sužinojusi apie šią knygą, gan ilgą laiką bandė ją įsigyti interneto aukcionuose. Deja, nesėkmingai. Tik maždaug prieš ketverius metus Utenos žydų „Atminties knygą“ ji įsigijo „eBay“ aukcione, tačiau ji buvo originalo – jidiš– kalba.
„Stiprų pirmąjį įspūdį padarė knygoje publikuojamos nuotraukos – jose pasipuošę miestelėnai. Pavyzdžiui, jauni vaikinai su laikrodžiais, kas tuo metu buvo gana reta. Tai kėlė labai didelį susidomėjimą, kas knygoje yra rašoma“, – sako Utenos tyrinėtoja Roma Jančauskienė.
Tada įvyko lemtingas jos ir S.Dastikienės susitikimas, kurio metu nuspręsta ieškoti galimybių knygą išversti.
„Prisiminimai knygoje svyruoja nuo itin koncentruoto holokausto siaubo iki nostalgiško ilgesio Utenos regiono gamtai, miškams ir upeliams. Labai detaliai aprašoma miestelių (štetlų) kasdienybė: daug informacijos apie mokytojus, mokyklas, vaikų auklėjimo sistemą, apie amatininkus, prekybininkus, mėsininkus“, – pasakoja Utenos tyrinėtoja.
Knygos iš jidiš kalbos vertėja Goda Volbikaitė pabrėžia, kad vienas didžiausių iššūkių verčiant tokį tekstą – perteikti lietuvių kalba informaciją apie žydų religiją ir papročius. Be to, žmogaus atmintis trapi, todėl teko tikslinti daug pavardžių, vietovardžių, kitų geografinių nuorodų.
„Kai kurias dalis buvo emociškai itin sunku versti. Pavyzdžiui, laiškas, kurį rašo kalinys, paskutinę naktį, prieš jį sušaudant... Atviri Holokausto epizodai...“, – sako Goda Volbikaitė.
