Prieš kelerius metus portalas 15min pradėjo projektą „Už Kremliaus sienų“. Jame skaitytojai buvo supažindinami su knygomis, skirtomis Rusijos procesams nagrinėti. Kaip tuo metu sakė prie šio projekto prisijungęs politologas Marius Laurinavičius, „paradoksas, bet tarptautinėje arenoje besigirdami esantys „Rusijos ekspertai“, mes Lietuvoje stokojame tikros ekspertizės apie mums grėsmę keliančią kaimynę. Tačiau tobulėti reikia visiems – ne tik ekspertams, bet ir visuomenei. Ne veltui sakoma: „Pažink savo priešą.“ Nelaikau savęs rusofobu, bet Putino režimas, deja, yra mūsų priešas – ne vien Lietuvos, bet visos Vakarų civilizacijos. O norint suprasti jį, reikia giliau pažinti ir pačią Rusiją“.
Dabar jau akivaizdu, kad perspėjimai apie Rusijos grėsmę nebuvo perdėti. Ir kad galbūt politikai, verslininkai, galų gale plačioji visuomenė ne iki galo suprato, kas iš tiesų vyksta Kremliuje.
Todėl čia surinkome 50 šiame projekte publikuotų knygų apžvalgų, kuriose paliečiamos pačios įvairiausios su Rusija susijusios temos: dabartinė situacija Kremliuje, Sovietų Sąjungos žlugimo metai ir Rusijos istorija, Boriso Jelcino metai ir Rusijos saugumo tarnybos, oligarchai ir paprasti žmonės, kažkodėl mylintys diktatorių. Kas iš tiesų yra Vladimiras Putinas? Koks alkoholio vaidmuo visuomenėje, kaip Rusijos žmonių mentalitetą keitė karų istorijos, kaip Rusijos valdžia bandė flirtuoti su okultizmu? Temų ir potemių čia daugybė. Didelė dalis šių knygų skaitytos anglų kalba, tačiau yra ir keletas lietuvių kalba išverstų kūrinių. Didžiąją dalį šių recenzijų rašė 15min žurnalistas Gintaras Radauskas, taip pat knygas apžvelgė Audrius Ožalas, Paulius Gritėnas, Eglė Krištopaitytė, Marius Laurinavičius.
Catherine Belton savo knygoje „Putino žmonės: kaip KGB susigrąžino Rusiją, o tada nusirėmė su Vakarais“ („Putin's People“ How the KGB Took Back Russia and then Took on the West“) įtikinamai pasakoja apie sovietinės KGB revanšą demokratinėms jėgoms Rusijoje, prasidėjusį SSRS dar nė nežlugus ir dar tebesitęsiantį.
1985 metais jaunas KGB agentas atvyko į provincija tuo metu laikytą Rytų Vokietijos miestą Dresdeną. Jo vardas ir pavardė buvo Vladimiras Putinas. Ką tiksliai jis veikė Dresdene, iki šiol neaišku. Oficiali versija striuka: V.Putinas esą gėrė alų, dėl to priaugo svorio, o šiaip paprastame bute gyveno su žmona Liudmila ir dviem dukromis. Kiti sovietų šnipai esą neatsigynė darbo, bet šis jaunas agentėlis tiesiog dėliojo popierius. Tačiau tiriamosios žurnalistikos ase laikoma britų žurnalistė nutarė pasikapstyti giliau ir atsispirdama būtent nuo V.Putino karjeros pradžios, knygoje pasakoja apie KGB pėdsakus naujausioje Rusijos istorijoje. Autorės analizė – negailestinga ir įtikinanti. Apie Rusijos purvinų pinigų injekcijas ji rašo kaip apie virusą, rašo ji apie politinius ryšius ir pateikia šiurpą kelianti naujosios senosios Rusijos vaizdą.
Ši knyga išleista ir lietuvių kalba, lietuviškai ją išleido leidykla „Briedis“, į lietuvių kalbą vertė Edmundas Juškevičius.
Kremliui Šaltojo karo metu dirbusių vakariečių dvigubų agentų buvo daugybė – Aldrichas Amesas, Kimas Philby, kiti. Apie juos parašyta begalė knygų. Tačiau George'o Blake'o istorija ir „žygdarbiai“ žinomi mažiau, ir jiems skirta žurnalisto Simono Kuperio knyga „Laimingas išdavikas“ („The Happy Traitor“). Šis darbas – išsamus ir kvapą gniaužiantis žvilgsnis į žmogų, kuris, gali būti, dirbdamas sovietams pasmerkė kelis šimtus britų agentų už Geležinės uždangos. S.Kuperio knyga išsami ir iškalbinga – visų pirma dėl to, kad parodo, kaip Jungtinei Karalystei iki šiol nesmagu dėl G.Blake'o nusikaltimų ir, aišku, pabėgimo ne kur kitur, o į Sovietų Sąjungą, iš kurios jis vėliau kone linksmai pasakojo, ką veikė jaunystėje.
2010 metais pasaulis trumpam sugrįžo į gūdžiausius Šaltojo karo metus ir atidžiai žvelgė į tai, kas vyksta Vienos oro uoste. Ten dešimt ką tik Amerikoje sulaikytų rusų šnipų „nelegalų“ buvo iškeisti į keturis Maskvoje pagautus rusus, dirbusius Vakarams. Rusijos agentų dešimtukas – šios Gordono Coreros knygos atspirties taškas, bet istoriją šis žurnalistas išplečia, ir meistriškai. Ne, knyga „Rusai tarp mūsų“ („Russians Among Us“) – ne tik apie dešimt sovietų, vėliau rusų, agentų, vadinamųjų „nelegalų“, daugiau ar mažiau metų gyvenusių JAV ir bandžiusių išgauti Maskvai svarbios informacijos. Knyga – apie tai, kaip tradicinius šnipinėjimo metodus už Atlanto ir kitur (vis dėlto dėmesio JAV – daugiausia) Vladimiras Putinas atnaujino ir pavertė efektyvesne nei bet kada anksčiau jėga. V.Putinas niekada neslėpė, kad Sovietų Sąjungos griūtis jam ir Maskvai reiškė tikrą katastrofą. O kad sugrąžintų šaliai buvusią galią, jis įsakė modernizuoti Rusijos žvalgybą ir jos pajėgumus.
Jau prieš kelis metus, apžvelgdami knygas apie šnipinėjimą, rašėme, – kad suprastumėme, kaip šiomis dienomis vyksta šešėliuose paslėptas kibernetinis karas, geriausia pažvelgti į Ukrainą. „Wired“ korespondentas Andy Greenbergas iš vienos NATO šalies diplomato išgirdo: „Ukrainoje sunku rasti sferą, į kurią nebūtų taikęsi programišiai – po kiekvienu akmeniu slepiasi kompiuterinė kovinė operacija.“ Išplėtęs temą, A.Greenbergas parašė knygą „Sandworm“ – apie Rusijos programišius, dirbančius Kremliui. Knygos paantraštė skelbia apie „naują kibernetinio karo erą ir pavojingiausių Kremliaus programišių medžioklę“. Taip ir yra –keletą metų po įspūdingesnių kibernetinių atakų nestigdavo svarstymų, kas gi čia siautėja. Pirštais besta ir į iraniečius, ir į Šiaurės Korėjos specialistus. Bet A.Greenbergas išsamiame pasakojime nuosekliai keliauja prie išvados, kad už daugelio operacijų slypi pėdas mėtantys, bet pėdsakų nepalikti vis dėlto nesugebantys Rusijos programišiai, dirbantys karinei žvalgybai.
Jaunos norvegės žurnalistės Erikos Fatland pavardė negrožinių knygų apie Rusiją pasaulyje nuskambėjo dar 2014 metais, kai ji išleido knygą „Sovietistanas“. Ši ambicija dar didesnė – moteris leidosi į išvyką po keturiolika Rusijos kaimynių, taigi – ir į Lietuvą. Misijos būta sėkmingos – šis geopolitinis kelionių gidas kupinas elegantiškų, nors ir daugiausia liūdnų, detalių. E.Fatland ir pati knygos „Pasienis“ („The Border“) pradžioje atskleidžia, kad jos tikslas – „suprasti šalį ir jos žmones žvelgiant iš išorės, iš jos kaimynių perspektyvos“. Kitaip tariant, suprasti garsųjį „rusiškumą“ keliaujant po vadinamąjį artimąjį užsienį.
Keleri pastarieji metai – šnipų biografijų aukso amžius. Pasirodo po vis naują įspūdingą knygą apie vienos ar kitos šalies agentą, kuris pakeitė vieno ar ar kito karo eigą. Bet kažin ar įmanoma rasti istoriją, kuri prilygtų legendinio Sovietų Sąjungos šnipo Richardo Sorge gyvenimui.
R.Sorge biografiją pavadinimu „Nepriekaištingas šnipas“ („An Impeccable Spy“) parašė garsus britų istorikas Owenas Matthewsas. Kuo toks ypatingas buvo R.Sorge? Sovietų hagiografiškų įpročių dėka jis yra plieninių nervų, ryžtingas ir negailestingas profesionalas, nepailstantis voras, verpiantis įmantrų apgaulės tinklą. Bet iš tiesų, kaip meistriškai atskleidžia O.Matthewsas, R.Sorge asmenybė buvo kur kas trapesnė, o tame voratinklyje jis tikriausiai buvo įkliuvęs ir pats. Mat sovietams šnipinėti iš užsienio buvo labai sunku laikotarpiu, kai SSRS diktatorius Josifas Stalinas nepasitikėjo niekuo, o per Didįjį valymą 1937-1938 metais įsakė šaudyti ne tik savus, bet ir svetimus nusidėjėlius. NKVD likvidavo beveik visus kelis šimtus Vokietijos komunistų, kurie arba patys pabėgo iš nacių Trečiojo Reicho, arba netgi buvo pakviesti į Maskvą. Beveik visus, nes tarp šių aukų R.Sorge neatsidūrė – tuo metu jis jau senokai dirbo Japonijoje, kur buvo subūręs žvalgybininkų komandą.
Šaltojo karo istoriją tik apčiuopiamai pažįstantis žmogus, paklaustas apie pavojingiausią šio laikotarpio momentą, nedvejodamas ištars: 1962-ieji ir Kubos krizė. Tačiau šiandien, atsivėrus archyvams ir prabilus svarbiausioms figūroms, galima pasakyti, kad tokia pat įtampa pasaulį gniaužė ir 1983 metais. Apie tai – Puškino premijai nominuota Tayloro Downingo knyga „1983“.
1983-aisiais buvo labai priartėta prie branduolinio JAV ir Sovietų Sąjungos karo. Vakaruose apie didžiulę įtampą tais metais visuomenė nieko nežinojo. Konfliktas, kaip rašo T.Downingas, būtų kilęs ne dėl klaidingų radaro duomenų ar palydovų signalų, nors, tiesa, buvo mažiausiai trys atvejai, kai Sovietų Sąjunga buvo sulaukusi neteisingos informacijos, kad amerikiečiai paleido į šalį raketas su branduolinėmis galvutėmis, ir jau ruošėsi smogti atgal. Ne, 1983-ųjų krizės šaknys buvo stambesnės. Tuometis JAV prezidentas Ronaldas Reaganas šventai tikėjo, kad sovietai pasauliui linki tik blogo ir vadino SSRS „blogio imperija“, o Maskva būtent dėl to manė, jog Vašingtonas ruošiasi pulti – spjovęs į branduolinio atgrasymo politiką. Kitaip tariant, abiejose pusėse visiškai nesuveikė politiniai protai.
Garsusis romanų apie šnipus autorius Johnas le Carre pavadino šią Beno Macintyre'o knygą „Šnipas, kuris perėjo į kitą pusę. Garsiausia Šaltojo karo šnipinėjimo istorija" („The Spy and the Traitor“) geriausiu kūriniu apie tikrai įvykusią šnipinėjimo istoriją. Su tuo sunku nesutikti – tiek pasakojama istorija apie vieną garsiausių britų žvalgybos užverbuotų KGB pulkininkų Olegą Gordijevskį, tiek autoriaus rašymo stilius, sugebėjimas įtampą išlaikyti aštriai tarsi stygą šį kruopštų tyrimą paverčia kone trileriu.
Autorius šią istoriją knygoje dėlioja pamažu, žingsnis po žingsnio. Jis pateikia daugybę detalių, iš šios knygos galima susidaryti puikų vaizdą, kaip dirba tiek KGB, tiek MI6 ar net CŽV. Skaitytojai sužino, kokie sekimo metodai buvo naudojami, kaip buvo „išeinama į ryšį“, kaip asmeniniai ir profesiniai santykiai susilieja, tai knyga, kupina išdavysčių, o kartu ir heroizmo. Daugelis šnipų, net ir tų, kurie ryžtasi šiam žingsniui, puikiai žino, kad nuo jų pačių viskas priklauso ne tiek jau ir daug – aplink visuomet yra tų, kurie pasiryžę tave išduoti kitai pusei.
Ši knyga išleista ir lietuvių kalba, ją išleido leidykla „Briedis“, išvertė Daina Valentinavičienė.
Dramatiškų knygų, kuriose Vladimiras Putinas visagalis, o Rusija vadinama šalimi, kuri tiesiog dėl rusiškumo nė negali būti kitokia, leidžiama daug. Bet tokių, kokią parašė JAV politikos mokslų profesorius Timothy Frye, trūksta. „Silpnas stipruolis: galios ribos Putino Rusijoje“ („Weak Strongman: The Limits of Power in Putin's Russia“) – lyg šviežio oro gurkšnis. Knygos turinys šviežias ir gaivinantis visų pirma todėl, kad T.Frye – ne pritraukti kuo daugiau skaitytojų siekiantis ir dėl to skambias išvadas darantis žurnalistas. Jis pateikia daug susimąstyti priverčiančių išvadų, o pagrindinė visgi tokia, kad skambių išvadų apie Rusiją daryti negali. Mat Rusija yra „asmenizuota autokratija“, o Rusijos lyderis turi gerokai daugiau bendro su savo kolegomis autokratais – Viktoru Orbanu ar Recepu Tayyipu Erdoganu – nei mes įsivaizduojame.
Daug metų britų dienraščio „The Guardian“ korespondentu Maskvoje dirbęs Shaunas Walkeris atsisveikinimui su Rusija parengė išties puikią knygą, kuria įspūdingai parodo, kaip Vladimiras Putinas naudojo Sovietų Sąjungos istoriją šiandienės valstybės statyboms. Knygos pavadinimas iškalbingas – „Ilgos pagirios: naujoji Putino Rusija ir praeities vaiduokliai“ („The Long Hangover: Putin's New Russia and the Ghosts of the Past“). Kai kurie apžvalgininkai šią Sh.Walkerio knygą vadina vienu geriausių posovietinės Rusijos portretų, nupieštų ne nuotoliniu būdu, patogiai sustingus prie kompiuterio, o nuvažiavus tūkstančius kilometrų.
„The New Yorker“ korespondentas Maskvoje Joshua Yaffa parašė knygą apie Rusijos žmones ir jų pasirinkimus putinizmo sistemoje.
Knyga „Tarp dviejų ugnių“ („Between Two Fires“) – ne apie bet kokį, o apie vadinamąjį „klastingą/gudrų/suktą žmogų“ – „čelovek lukavyj“. Ir ne vieną, o visus septynis. Kokius? Straipsnį būtent tokiu pavadinimu – „Klastingas žmogus“ – garsus rusų sociologas Jurijus Levada parašė dar 2000 metais, kai V.Putino epocha dar tik aušo. Klastingas žmogus – būtent rusas – tuo, kad kad yra neatsakingas, įtarus ir pratęs prie orwelliškų dviprasmybių. Propaganda jo neapgausi – jis puikiai žino, kas valstybėje blogai. Bet valdžiai nesipriešina, nes yra nuo jos priklausomas, ir netgi bijo pokyčių.
„Klastingas žmogus ne tik toleruoja apgavystes, bet ir pats nori būti apgaudinėjamas. Be to, kad išliktų, apgaudinėja pats save. Atrodo, kad rusams reikia valstybės pagalbos, bet rusai nenori jai tarnauti“, – rašė J.Levada, kuris 2006 metais mirė. J.Yaffa irgi pasakoja, kaip per savo darbo Maskvoje metus sutiko daugybę paprastų rusų, kurie visiškai nesijaučia gyvenantys diktatūroje.
Istorijos vadovėliuose rašoma, kad iškart po Antrojo pasaulinio karo sovietų diktatoriaus Josifo Stalino valia šalies propagandistai JAV vaizdavo kaip priešę, o tironui mirus ir jį pakeitus Nikitai Chruščiovui arši retorika kiek nuslūgo. Panašu, bet ne taip paprasta, knygoje rašo Orhuso universiteto profesorė Rosa Magnusdottir.
Pilnas R.Magnusdottir knygos pavadinimas – „Priešas numeris vienas: Jungtinės Amerikos Valstijos sovietinėje ideologijoje ir propagandoje 1945-1959 metais“ („Enemy Number One: The United States of America in Soviet Ideology and Propaganda, 1945-1959“). Būtent šį laikotarpį, kai pasibaigė vienas karas – Antrasis pasaulinis ir prasidėjo kitas – Šaltasis, nagrinėja ekspertė.
Britų rašytojo ir apie mokslą rašančio žurnalisto Simono Ingso knyga „Stalinas ir mokslininkai“ („Stalin and the Scientists“), – įspūdingo užmojo. Autorius vaizdingai ir informatyviai atskleidžia, koks kone pamišėliškas buvo bolševikų požiūris į mokslą. „Kai Stalinas 1953 metų kovo 5 dieną mirė, Sovietų Sąjunga gyrėsi didžiausia ir geriausiai finansuojama mokslo bendruomene pasaulio istorijoje. Bet intelektualų pasaulyje sovietų mokslininkų sluoksnis buvo tuo pat metu ir pagarbos, ir pajuokos objektas“, – didelės apimties ir retkarčiais galvą pavardžių bei gilinimosi į vienos ar kitos mokslo šakos specifiką apsunkinančioje knygoje rašo S.Ingsas.
Rusijoje dirbantis britas žurnalistas Marcas Bennettsas iš arti stebėjo 2011-2012 metų protestus prieš prezidento Vladimiro Putino režimą. Jis matė, kaip įsižiebė ir buvo brutaliai užgesinta viltis ką nors iš esmės pakeisti – baltoji revoliucija oranžinės kolegės Ukrainoje pėdomis nepasekė.
M.Bennettso knyga „Aš sugriausiu jų gyvenimus“ („I'm going to ruin their lives“), kaip ir daugelis pastarųjų metų opusų, rašo apie kleptokratinį V.Putino režimą. Bet ji išsiskiria tuo, kad apie moderniąją Rusiją pasakoja per žmones. Kai 2014-2015 metais visi tik ir kalbėjo apie Maidano protestus Ukrainoje (ir, žinoma, apie Krymą bei karą Donbase), buvo lengva pamiršti, kad dar neseniai masiniai protestai drebino ne Kijevą, o Maskvą. Aišku, „Baltąją revoliuciją“ Maskvoje pasaulis dar atsimena, bet jau akivaizdu, kad ji nepavyko: demonstracijos tik dar labiau užrūstino V.Putino represinį režimą. Kodėl? M.Bennettsas detaliai atsako į šį plataus atsakymo reikalaujantį klausimą.
Prievartinė kolektyvizacija, dirbtinis badas, Didysis teroras, masiniai trėmimai, didžiulis lagerių tinklas – prasidėjus perestroikai tuo metu dar nežlugusios Sovietų Sąjungos gyventojai informaciją apie šiuos ir dar daug kitų bolševistų režimo nusikaltimų tiesiog rijo. Ir baisėjosi. Dabar Josifas Stalinas rusų renkamas iškiliausia istorine asmenybe. Garsus Rusijos ekspertas, amerikietis Davidas Satteris drąsiai konstatuoja: „Rusija nenori žinoti visos tiesos apie komunizmą. Taip, kaip nacizmas buvo pasmerktas Vokietijoje, komunizmas Rusijoje niekada nebuvo pasmerktas.“ Kaip modernioji, Vladimiro Putino klikos valdoma Rusija pamiršta žudikišką Sovietų Sąjungos istoriją ir netgi pradeda ja didžiuotis, o šiuo atveju padeda ir perrašyti vadovėliai, D.Satteris aprašė 2011-aisiais. Jo knygos, išleistos 20-ųjų SSRS žlugimo metinių proga, pavadinimas puikus: „Tai buvo seniai, ir tai vis tiek niekada neįvyko“ („It Was a Long Time Ago, and It Never Happened Anyway“).
Antrojo pasaulinio karo metais sovietinėje armijoje tarnavo šimtai tūkstančių moterų, tačiau istorijos vadovėliuose paprastai dominuoja vyrų pavardės. Todėl baltarusių rašytoja, Nobelio premijos laureatė Svetlana Aleksijevič surinko daugybės karo baisumus liudijusių moterų pasakojimus, kurie pasaulį išvydo knygos „Karo veidas nemoteriškas“ pavidalu (į lietuvių kalbą vertė Alma Lapinskienė, išleido leidykla „Alma littera“).
S.Aleksijevič gimė jau po knygoje aprašyto Antrojo pasaulinio karo – 1948 m. Ukrainoje. Vis dėlto karo padarinius būsimoji rašytoja jautė nuo pat vaikystės: jos tėvas – buvęs karys, o artimus giminaičius išžudė naciai arba karo metais siautusios ligos. Idėja parašyti „Karo veidą nemoterišką“ gimė tikriausiai ir todėl, kad dauguma kaimo, kuriame augo S.Aleksijevič, gyventojų buvo našlės, kentėjusios ne mažiau nei fronte žuvę jų vyrai.
S.Aleksijevič teigė norėjusi „parašyti moterišką karo istoriją“. O ji tikrai ilga ir įvairi: Antrojo pasaulinio karo metu sovietinėje armijoje tarnavo apie 800 tūkst. moterų. „Karo veidu nemoterišku“ rašytoja atiduoda pagarbą tūkstančiams ryšininkių, slaugių, minuotojų ir snaiperių, kurių medaliai slepia sugadintą sveikatą ir psichologines traumas.
Amerikietę istorikę Amy Knight dienraštis „The New York Times“ 2011-aisiais pavadino „iškiliausia KGB tyrinėtoja Vakaruose“. Vis dėlto jos knyga „Įsakymai žudyti“ („Orders to Kill“) kažkiek ir nuvilia – apie Sovietų Sąjungoje ir Vladimiro Putino Rusijoje įvykdytas politines žmogžudystes A.Knight rašo labiau ne kaip mokslininkė, o kaip aktyvistė. Tačiau knyga naudinga tapo po fakto, kai Anglijoje buvo apnuodytas buvęs Rusijos dvigubas agentas Sergejus Skripalis. A.Knight surašo daugelį skambiausių panašių pasikėsinimų, beveik visais atvejais – sėkmingų.
Dainelė puikiai žinoma. Ji skamba taip: Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas yra diktatorius, po padu prispaudęs visą šalį, o visa, kas vyksta šioje didžiausioje pasaulio valstybėje, nulemiama jo mosto pirštu. Bet knygos „Putinas prieš liaudį“ („Putin v the People“) autoriai Samuelis Greene'as ir Graeme'as Robertsonas užduoda įdomų klausimą: kodėl tada V.Putinas tikrai populiarus?
Visi jau pripratome kartoti tarytum neatsiejamų žodžių junginį – „V.Putino Rusija“. Taip sakome norėdami pabrėžti, kad kalbame ne apie paprastus šalies žmones, o apie valstybę esą surakinusį putinizmo režimą. Taip sakome ir siekdami parodyti, kad Rusijoje valdžia tiesiog primeta savo valią – naujus karus, mokesčius ar represijas – visuomenei. Yra ne visai taip, sako S.Greene'as ir G.Robertsonas. Ne tik sako, bet ir parodo – iš esmės jų knyga yra ne per ilgiausias, bet kruopštus tyrimas, kuriuo ir siekiama įrodyti, ir įrodoma, kad reikia kalbėti ne vien apie „V.Putino Rusiją“, bet ir apie „Rusijos V.Putiną“.
JAV ir Sovietų Sąjungos, vėliau – Rusijos, ginkluotųjų pajėgų vadai paprastai daro viską, kad tik netektų susigrumti tiesioginėse kautynėse. Ant kortos pernelyg daug – juk abi šalys yra branduolinės valstybės. Tačiau taip buvo ne visada. Ši knyga atskleidžia, kas vyko pačioje Europos šiaurėje baigiantis Pirmajam pasauliniam karui ir iškart po jo.
Jameso Carlo Nelsono knygą „Baltųjų Lokių ekspedicija: pamirštos Amerikos invazijos į Rusiją herojai“ („Polar Bear Expedition: The Heroes of America's Forgotten Invasion of Russia“) perskaitykite, jei esate moksleivis ar studentas ir, tarkime, susigalvojote sau užduotį. Kokią? Savo istorijos mokytojo ar dėstytojo gudriai paklausti: „Ar žinote, kad JAV kariai kovėsi Rusijoje per Pirmąjį pasaulinį karą?“ Galbūt atsitiks taip, kad istorijos specialistas to nežinos ir jums atsakys: „Ponaiti, amerikiečiai niekada nebuvo pasiuntę karių į Rusiją ar Sovietų Sąjungą.“ Tada galite susilažinti ir laimėti lažybas.
Ne lažybas, o aukščiausią pažymį prieš keturis dešimtmečius taip išsikovojo knygos autorius. J.C.Nelsonui padėjo ir tai, kad jo draugo senelis Howardas Welshoferis buvo vienas tų amerikiečių, 1918-aisiais išsiųstų į pačią dar itin jaunos Sovietų Sąjungos šiaurę. H.Welshoferis dar jaunam J.C.Nelsonui buvo pasakojęs apie nežmonišką, kaulus stingdančią žiemą Kolos pusiasalyje. Istorijos mokytojo klaida tada gal ir būtų galėjusi būtų gėdinga, bet ji Amerikoje įprasta: niekas neatsimena ir nė nenori kalbėti apie karines ekspedicijas tiek į Archangelską (5 tūkst. karių), tiek į Vladivostoką (beveik 8 tūkst. karių).
Net du JAV prezidentai – Richardas Nixonas ir Ronaldas Reaganas – savo laiku aiškino, esą amerikiečiai ir sovietai niekada nekariavo vieni su kitais. Tai netiesa – o Sovietų Sąjungoje mūšių su Baltaisiais Lokiais (taip save vadino 339-ojo pėstininkų pulko kariai, – red. past.) niekas nepamiršo.
Geriau suprasti Rusijos aktyvistą Aleksejų Navalną ir jo pažiūras padės dar 2015 metais išleisti A.Navalno ir vieno ryškiausių Lenkijos intelektualų Adamo Michniko pasikalbėjimai, pavadinti „Priešinėmis jėgomis“. Dviejų kovotojų už politines laisves ir pilietines teises pokalbiai, kurie, beje, Maskvoje vyko tris dienas, be galo įdomūs. Kalbama apie viena, staiga nuklystama į šoną, bet mintys nenutrūksta. A.Michnikas ir A.Navalnas gana skirtingi. Vienas – lenkas, kitas – rusas, vienas – Šaltojo karo karys, kitas su putinizmu kaunasi dabar. A.Michnikas kovojo su komunistine diktatūra, kontroliuojama supergalios Maskvoje. A.Navalnas – su Putino valstybe, kurioje veikia oligarchų pasidalintos rinkos ekonomika ir kur triuškinama bet kokia opozicija. Bet abu pokalbių dalyvius ir daug kas sieja – supratimas, kad nė viena valstybė nėra išskirtinė; kokie svarbūs nepriklausomi teismai; kad liustracija – teismų, o ne politikų reikalas; kad korupciją išgydo tik demokratija ir laisva, klestinti žiniasklaida.
Domina Rusijos ir Sovietų Sąjungos istorija? Jei konkrečiai – žvalgybos, šnipinėjimo ir politinių žmogžudysčių istorija? Griebkite bene geriausiais Rusijos slaptųjų tarnybų ekspertais laikomų žurnalistų Andrejaus Soldatovo ir Irinos Borogan knygą. Užvertę paskutinį jos puslapį suprasite – Kremliaus rankos ilgos. Tiesa, „Tėvynainiai“ („The Compatriots“) – ne vien apie Maskvos priešus.
Rusija – ne vien valstybė, kurios vakaruose – Kaliningradas, o rytuose – Vladivostokas. Anot knygos autorių, į Rusijos imperijos sudėtį reiktų įtraukti ir diasporą, kurią sudaro net 30 mln. rusų ir kuri dydžiu pasaulyje nusileidžia tik Indijai bei Meksikai. Daug šių rusų iš šalies buvo išvaryti, daug jų išvyko patys – tiek sovietmečiu, tiek iškart po SSRS žlugimo, tiek jau po to, kai į Kremlių įsikraustė buvęs KGB agentas Vladimiras Putinas, kurio sostą tuoj pat apsupo jo kolegos saugumiečiai.
A.Soldatovo ir I.Borogan knyga – įtraukiantis pasakojimas, kaip Maskva pastaruosius 100 metų bandė ir toliau bando neutralizuoti pavojų vyriausybei keliančius tėvynainius užsienyje.
Šiuo metu, kai kalbame apie branduolinio karo galimybę, verta atsiversti knygas, kuriose apie tai buvo kalbama jau prieš kelis metus. Knygoje „Rusijos spąstai“ („The Russia Trap“) buvęs Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) Rusijos analizės programos vadovas George'as Beebe'as įspėjo, kad padėtis pavojinga. Jau tada jis teigė, kad branduolinio JAV ir Rusijos konflikto pavojus vėl padidėjęs. Anot G.Beebe'o, karo tarp dviejų branduolinių valstybių „niekas nenori“, be to, „nedaug kas tiki, kad toks konfliktas tikėtinas ar apskritai įmanomas“. Toks karas visgi esą yra visiškai realus, o priežasčių, pasak knygos autoriaus, labai nemažai.
2003 metais išleista dienraščio „Kommersant“ žurnalistės Jelenos Tregubos knyga „Kremliaus digerio pasakėlės“ (lietuvių kalba išleido leidykla „Kitos knygos“, išvertė Aidas Jurašius) Rusijoje iškart tapo bestseleriu. Asmenine patirtimi paremtas pasakojimas apie Vladimiro Putino susidorojimą su laisva žiniasklaida ir Kremliaus užkulisius ne juokais supykdė Rusijos galinguosius: J.Tregubova tik per laimingą atsitiktinumą nežuvo nuo laiptinėje palikto sprogstamojo užtaiso.
J.Tregubova darbą žiniasklaidoje pradėjo pirmojo išrinkto Rusijos prezidento Boriso Jelcino vadovavimo metais. Kremliaus pului priklausiusi žurnalistė nuolat keliavo su silpnos sveikatos ir kartais aptemstančio proto šalies vadovu, todėl knygoje gausu pasakojimų apie B.Jelcino komandą raudonuoti privertusias situacijas. Vis dėlto, autorės požiūris į pirmąjį Rusijos prezidentą – atlaidus: tarsi rašytų apie užmaršų ir ilgomis kalbomis varginantį, tačiau gero anūkams – šiuo atveju šaliai – linkintį senelį. J.Tregubova pabrėžia, kad, nepaisant visų savo nuodėmių, B.Jelcinas niekada nebandė varžyti žiniasklaidos laisvės, kurią 2000 metais atėjęs į valdžią užgniaužė Vladimiras Putinas.
Prieš beveik 20 metų išleistą knygą verta perskaityti ir šiandien: ji padeda suprasti ne tik V.Putino režimo ilgaamžiškumo priežastis, bet ir dramatišką iškilių Rusijos opozicijos veikėjų likimą. O taip pat Vakarų pasaulio polinkį užsimerkti prieš Rusijoje nevaržomai vykdomus, V.Putino diriguojamus pilietinių teisių pažeidimus. J.Tregubova tokį abejingumą prilygina „bailaus kaimyno pozicijai, kaimyno, žinančio, kad vaikinas, gyvenantis priešais, muša savo žmoną ir vaikus“.
Retas vyresnis lietuvis nežino apie paslaptingą Diatlovo perėjos incidentą Uralo kalnuose. 1959 metais ten iki šiol nenustatytomis aplinkybėmis žuvo devyni žygeiviai. Versijų galybė – nuo karinių eksperimentų iki žalių žmogeliukų. Įminti pusamžę mįslę naujoje knygoje „Numirėlių kalnas: nepasakyta tikroji Diatlovo perėjos incidento istorija“ („Dead Mountain: The Untold True Story of the Dyatlov Pass Incident“) ryžosi amerikietis Donnie Eicharas.
Diatlovo perėjos, kuriai vardas suteiktas pagal garsiosios ekspedicijos vadovo pavardę, incidentą supa galybė legendų.
Jų tiek daug, o istorija iš uždarosios Sovietų Sąjungos tokia įdomi, kad entuziastai iki šiol diskutuoja, kas galėjo įvykti nelaimėliams. Sukurtas ir be galo išsamus tinklalapis, pasakojantis apie nelaimę bei jos aplinkybes. Jei norite visko vienoje vietoje ir grakščios istorijos pavidalu, atsiverskite anglų kalba išleistą amerikiečio D.Eicharo knygą.
Apie tai, kad Adolfas Hitleris domėjosi okultizmu, ieškojo mistinės Šambalos šalies, rašyta nemažai. Tačiau mitinės karalystės legenda ne mažiau domino ir tarpukario Sovietų Sąjungos lyderius – okultizmą, legendas, mistiką jie bandė išnaudoti siekdami geopolitinių tikslų. Ir ne tik – kai kurie aukšti pareigūnai tikėjo, kad slaptos žinios, kurias jie gautų Šambalos karalystėje, galėtų padėti skleisti komunistines idėjas, tad buvo organizuota ne viena ekspedicija į Tibetą. Andrejus Znamenskis knygoje „Red Shambhala“ aprašo šį sovietų flirtą su okultizmu – istoriją, kurioje pinasi ekscentriškos asmenybės, slaptųjų tarnybų darbas, okultinės organizacijos, politinės intrigos ir trilerį primenantis veiksmas.
A.Znamenskis knygoje rašo apie tai, kaip mistiką, Šambalos mitą buvo bandoma išnaudoti trečiajame ir ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmečiuose Sovietų Sąjungoje. Sovietų Sąjungoje veikė nemažai mistika besidominčiųjų žmonių klubų, kuriuose aktyviai dalyvavo net aukštas pareigas užimantys sovietų pareigūnai, buvo organizuojamos ekspedicijos, ieškant Šambalos – siekiant geopolitinių tikslų, o kartu ir puoselėjant tikslus atrasti slaptų žinių, padėsiančių įtvirtinti komunizmą, moksliniuose institutuose buvo tyrinėjamas šamanizmas ir hipnozė.
Šis sovietų susidomėjimas okultizmu truko iki tol, kol Josifas Stalinas mite apie Šambalą ėmė įžvelgti pavojų sovietų santvarkai ir suprato, kad visos pastangos mistiką išnaudoti savo reikmėms baigėsi nesėkme.
JAV rašytojo Beno Mezricho kone raketos greičiu ir įspūdingu stiliumi surašytas nefikcinės prozos produktas „Kartą Rusijoje“ („Once Upon a Time in Russia“) primena trilerį. Knygoje „Kartą Rusijoje“ jis pasakoja apie dviejų Rusijos oligarchų Boriso Berezovskio ir Romano Abramovičiaus iškilimą bei vieno jo nuosmukį.
Abu šie turtuoliai, galima sakyti, B.Mezrichui buvo lengvi taikiniai. Tačiau tikrai dėl to ne mažiau įdomūs – ypač jei jų draugystės, kivirčų ir akistatos teisme istorija pateikiama taip originaliai kaip knygoje „Kartą Rusijoje“. Ir ypač jei netyčia manote (o taip manyti ir Lietuvoje, ir Vakaruose vis dar populiaru), kad B.Jelcino prezidentavimo laikais Rusija buvo gerokai demokratiškesnė nei Kremliuje įsigalėjus V.Putinui. Deja – buvo ir oligarchai, ir smurtas, ir mafija, ir daug, daug pinigų.
Vienu geriausių pasaulyje Rusijos nusikalstamo pasaulio ir jo samplaikos su režimu Kremliuje ekspertų laikomas britas mokslininkas Markas Galeotti savo knygoje „Vagys“ („Vory“) įtikinamai ir nuostabiu stiliumi atskleidžia, kodėl Rusija laikytina mafijos valstybe. M.Galeotti kantriai užčiaupia visus naivuolius ir turi nemažai patarimų Vakarams. Ši knyga išleista ir lietuvių kalba, ją išleido leidykla „Briedis“, į lietuvių kalbą vertė Aidas Jurašius.
Rusijos televizijos „Dožd“ vadovo Michailo Zygaro istorijos iš Vladimiro Putino aplinkos – „Kremliaus visos kariaunos“ – dėmesio vertos pirmiausia dėl to, kad jų autorius pats bendravo su daugeliu Rusijos prezidento bendražygių.
Žurnalistas pristatydamas knygą pats atskleidė, kad rinkdamas medžiagą daug bendravo su Rusijos prezidento administracijos nariais, vyriausybės pareigūnais, Valstybės Dūmos deputatais, verslininkais iš „Forbes“ sąrašų, užsienio šalių diplomatais.
Paties V.Putino tarp pašnekovų nėra, bet M.Zygaras daro originalią, iš esmės priešingą daugelio kitų kremlinologų mintims išvadą – kad Rusijos prezidentas yra „atsitiktinis karalius“. Esą vos iškilęs iki prezidento posto, V.Putinas tiesiog stengėsi neiškristi iš sosto. Pavyko, o tada, pajutęs, kad Fortūna – jo pusėje, jis nusprendė tapti didžiu reformuotoju. „Kremliaus visoje kariaunoje“ kiekvienas jos kariškis turi po skyrių. Ir ne tik – atskirai pagerbiami ir tokie iš gatvės šūkaujantys ir į paradą neįleidžiami žiūrovai kaip opozicionierius Aleksejus Navalnas. Taip nuosekliai nuo 1999-ųjų atkeliaujama iki šių dienų, o kartu išnagrinėjama V.Putino mąstymo evoliucija.
„Rusija niekada nepraleidžia progos praleisti progą.“ Ši knygos autoriaus Oweno Matthewso mintis itin tiksliai apibūdina kūrinio (anti)herojaus Nikolajaus Rezanovo gyvenimo istoriją. Labai tikslus ir pats knygos pavadinimas – „Šlovingos nelaimės“ („Glorious Misadventures“). Tačiau o jeigu? O jeigu Rusijos imperija būtų sėkmingiau kolonizavusi Aliaską ir ne tik? Galbūt Kalifornijoje šiandien dominuotų rusų kalba?
O.Matthewsas, buvęs savaitraščio „Newsweek“ biuro Maskvoje vadovas, nuveikė milžinišką darbą – painias intrigas ir klystkelius Rusijos Amerikoje atkurti ir sudėlioti į daugiau ar mažiau rišlų pasakojimą neturėjo būti lengva. N.Rezanovas šioje knygoje – įspūdingas, bet ir kupinas grotesko. O O.Matthewsas pasistengia kaip įmanoma dažniau parodyti, kiek daug absurdo šiame caro kareivyje būta. Aišku, N.Rezanovo idėjoje logikos tikrai buvo. Rusija jau buvo įkėlusi koją į Aliaską, kuri padėjo imperijai prekiauti kailiais – ne veltui tiek jauna JAV valstybė, tiek britai, tiek prancūzai ties tais krantais šniukštinėjo jau kelis dešimtmečius. O N.Rezanovui 1799-aisiais pavyko įtikinti carą Pavelą I duoti leidimą įkurti Rusijos Amerikos kompaniją, įsteigtą pagal garsiosios – ir Londonui labai pelningos – Britų Rytų Indijos kompanijos modelį.
Savo knygoje „Tai nėra propaganda: nuotykiai kare prieš realybę“ („This Is Not Propaganda“: Adventures in the War Against Reality“) prodiuseris ir žurnalistas Peteris Pomerantsevas keliauja palei skaitmeninę Mažino liniją ir pasakoja brutalias šių laikų kampanijas prieš tiesą.
Faktai minkšti, objektyvumas neegzistuoja, troliai ir botai siautėja – kaip susigaudyti realybėje, kuri gali būti ir vis dažniau yra kuriama taip, kad kažkuo tikėti nebeįmanoma.
Čia – ir Filipinai, ir Meksika, ir Serbija, ir „Brexit“, ir Donaldas Trumpas. Bet visgi P.Pomerantsevas, nors ir atsargiai, vis dėlto konstatuoja, kad radikalusis reliatyvizmas startavo būtent Rusijoje.
Jei ir yra daugiau apie šnipų darbą atskleidžianti knyga nei ši, kurią 2003 metais parašė tris dešimtmečius JAV centrinėje žvalgybos valdyboje (CŽV) praleidęs Miltonas Beardenas, ji turbūt yra įslaptinta. Kvapą gniaužiančių pasakojimų, kurių per Šaltąjį karą liesti buvo nevalia, M.Beardeno knygoje „Pagrindinis priešas“ („The Main Enemy“) – į valias. Pagrindiniai priešai čia, žinoma, yra CŽV ir KGB. Priešų veikla – žvalgyba, kontržvalgyba, slapti susitikimai, potencialių dvigubų agentų verbavimas, trigubų agentų – pelų – atskyrimas nuo nuoširdžiai į kitą pusę panorusių pereiti žvalgybininkų – grūdų. Visai tai įtraukiamai aprašyta šioje knygoje, kuri yra puikus langas į tai, kas vyko tuometiniame slaptųjų tarnybų pasaulyje.
Knygą „Draugas Ž. Rusijos šnipo, veikusio Amerikoje po šaltojo karo, paslaptys“ parašė garsus JAV žurnalistas ir rašytojas Pete‘as Earley, jau anksčiau išgarsėjęs savo knygomis apie šnipus. Tai knyga, kuri iki šiol nesulaukė pakankamo dėmesio – nei Vakaruose, nei Lietuvoje. O besidomintiems Vladimiro Putino Rusija, ji, ko gero, turėtų būti viena tų, kurią kartais verta cituoti iš atminties. Nors knygos autorius yra P.Earley, tikrasis jos pasakotojas yra 2000-ųjų pabaigoje perbėgėlio likimą pasirinkęs buvęs ilgametis KGB, o vėliau Rusijos užsienio žvalgybos karininkas, buvęs šios tarnybos rezidento pavaduotojas Niujorke, pulkininkas Sergejus Tretjakovas. Tai – S.Tretjakovo pasakojimas apie visą savo karjerą SSRS, o vėliau Rusijos užsienio žvalgybos tarnybose. Ši knyga išleista ir lietuviškai, lietuvių kalba ją leido leidykla „Baltos lankos“, išvertė Vilmantas Bieliauskas ir Kęstutis Pulokas.
Knyga „Tik tiesa ir nieko daugiau“ (lietuvių kalba knygą išleido leidykla „Kitos knygos“, išvertė Donatas Stačiokas ir Vesta Adomaitienė) dienos šviesą išvydo jau po vienos iškiliausių Rusijos žurnalisčių Anos Politkovskajos mirties – jos leidimu pasirūpino ilgamečiai kolegos iš laikraščio „Novaja Gazeta“. Į knygą buvo sudėti geriausi publikuoti bei laikraščio puslapiuose taip ir nespėję nugulti A.Politkovskajos straipsniai. Ši knyga, nors ir pasakojanti apie įvykius, kuriuos Europoje daug kas pamiršo, padeda geriau suprasti ir dabar vykstančius procesus.
Didžiąją dalį savo karjeros A.Politkovskaja skyrė rašymui apie Čečėniją siaubiančius karus. A.Politkovskaja nuolat rengė reportažus iš konflikto siaubiamų teritorijų. Ten, kur negaliojo įstatymai, o kariškiai elgėsi itin žiauriai, ji keliavo viena arba lydima poros apsaugininkų. Siekdama išklausyti ir padėti nevilties apimtiems čečėnams, ji kentė korumpuotų biurokratų ir karininkų pažeminimus bei nuolat rizikavo savo gyvybe.
Sakydama, kad „svarbiausia – informacija, o ne tai, ką apie ją manai“, A.Politkovskaja detaliai aprašydavo pačios regėtus ir vietinių papasakotus žiaurumus: į kaimus atvažiuojančius karius, išsivežančius šeimos vyrus, kurie vėliau dingsta be žinios, ar šeimos narių akivaizdoje prievartaujamas dukras. Puikiai suvokdama karo padarinius, žurnalistė neteisia amoraliai besielgiančių čečėnų. Ji kelia nepatogius klausimus, būdama rusė šiame konflikte neneigia Maskvos kaltės – tiesiog ramiu tonu rašo, ką mato, aiškina įvykių priežastis ir pasekmes.
Kembridžo universiteto istorikė Rachel Polonsky praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje Maskvoje gyveno daugiabutyje, miestiečių iki šiol vadinamame „Partijos archyvu“ – ten pensijos dienas skaičiuodavo komunistų funkcionieriai. Būtent šis pastatas – keistos, padrikokos, bet išties originalios britės knygos „Molotovo magiškas žibintas“ atspirties taškas. Iš jo R.Polonsky leidžiasi į kelionę po visą Rusiją.
Tame daugiabutyje virš R.Polonsky kadaise gyveno Viačeslavas Molotovas – stalinistiniai baldai, bibliotekos likučiai. Knygos buvo surūšiuotos, savininko pažymėtos violetiniu rašalu. Pasirodo, buvęs SSRS vyriausybės vadovas ir užsienio reikalų ministras, kuris per 1937-1938 m. „Didįjį valymą“ savo parašu pasmerkė net daugiau žmonių nei pats Josifas Stalinas, aistringai kolekcionavo knygas, skaitė poeziją ir tiesiog garbino Antoną Čechovą. Galbūt J.Stalinas buvo teisus, kai kartą pasakė: „Jei Molotovas neegzistuotų, jį reikėtų išrasti.“ Bet tokių sovietinių veikėjų, žinoma, buvo gerokai daugiau.
Tokia R.Polonsky knygos linija išties stingdo kraują – pasaulyje apstu gerų manierų, apsiskaičiusių žmonių, kurie geba įvykdyti siaubingus nusikaltimus. Tiesa, modernioji Rusijos politika R.Polonsky nedomina. Tačiau galima sakyti, kad kruopščiai, net skausmingai keliaudama po iracionalumo ir šališkumo klodus Rusijos kultūroje ji skaitytojui leidžia net geriau suprasti Vladimiro Putino Rusiją.
Mashos Gessen knyga „Ateitis yra istorija“ („The Future Is History“) – išties puikus homo sovieticus portretas. Šis M.Gessen kūrinys skirtas visų pirma JAV, bendriau – Vakarų auditorijai. Pati autorė įžanginiame žodyje pripažįsta ilgai ieškojusi būdo, kaip išsiskirti. Ir nors rezultatas pjūviu kažkiek primena „The Economist“ žurnalisto Maskvoje Arkadijaus Ostrovskio knygą „Rusijos išradimas“ („The Invention of Russia“), M.Gessen tąjį būdą rado – per asmenines septynių knygos herojų istorijas. Knygoje ji vaizdžiai, kruopščiai ir gausiai naudodama įvairių mąstytojų mintis apie totalitarizmo apibrėžimą aprašo, kaip perestroikos nuotaikų apimta Michailo Gorbačiovo Sovietų Sąjunga virto į depresiją puolusia ir ne ateitimi, o esą šlovinga praeitimi gyvenančia V.Putino Rusija.
Benas Macintyre'as rašo tikromis istorijomis apie karą ar šnipinėjimą paremtas knygas, ir šiame sąraše yra du jo kūriniai. Britas garsėja tuo, kad jo knygos parašytos su tokia įtampa, taip įtraukiančiai, kad net galvotum, jog tai išgalvotas siužetas ir personažai. Šįkart B.Macintyre'as knygoje „Agentė Sonja“ („Agent Sonya“) pasakoja istoriją, kurios gijos driekiasi nuo Veimaro Respublikos iki Šaltojo karo laikų, čia jis kalba apie Ursulą Kuczynski – „agentę Sonją“. Gyvendama Anglijoje U.Kuczynski augino tris vaikus, jos vyras „Lenas“ netoliese dirbo aliuminio gamykloje. Ji buvo draugiška, angliškai kalbėjo su nežymiu akcentu, kepė puikius pyragus. Jos kaimynai tikrai nežinojo, kad moteris, kurią jie vadino „ponia Burton“, iš tiesų buvo Raudonosios armijos pulkininkė, pasišventusi komunistė, patyrusi sovietų karinės žvalgybos agentė ir šnipė, veikusi Kinijoje, Lenkijoje, Šveicarijoje, galiausiai – pokario Didžiojoje Britanijoje.
Stebint, kaip analizuojamas Vladimiro Putino režimas Rusijoje, gali susidaryti įspūdis, kad šios šalies prezidentas gali viską ir visur – nulemti rinkimų baigtį JAV, išvesti žmones į gatves Prancūzijoje, numarinti NATO ar ES. Tai nėra tiesa, naujoje knygoje „Rusija be Putino: pinigai, galia ir naujo Šaltojo karo mitai“ rašo žurnalistas Tony Woodas.
Toks juodai baltas paveikslas atitrūkęs nuo realybės. O T.Woodas bando į ją sugrįžti ir subalansuotai pasakoja apie daugybę įvairių socialinių slinkčių Rusijoje – ir jau buvusių, ir vykstančių dabar.
Akivaizdu, kad negalima dėti lygybės ženklo tarp V.Putino ir Rusijos visuomenės. Tiesa, „Rusija be Putino“ labiau pasakoja ne tiek apie Rusijos visuomenę, kiek apie valdžios sistemą – autoriaus nuomone, jos negalima vadinti nei modernia diktatūra, nei autoritarizmu, bet tai sistema, giliai įleidusi šaknis ir lengvai išliksianti be V.Putino.
Praėjus kiek daugiau nei metams po stulbinančios Donaldo Trumpo pergalės JAV prezidento rinkimuose, „The Guardian“ žurnalistas Luke'as Hardingas išleido knygą „Collusion“, kurioje, reikia pripažinti, gana pigoko trilerio tempu įrodinėjama, kaip rinkimus milijardieriui laimėjo Rusija. Deja, nė vieno įrodymo knygoje nėra. Bet L.Hardingas daugiau nei 300 puslapių tekste primygtinai sufleruoja skaitytojui, kad D.Trumpas dar nuo sovietinių laikų buvo Rusijos slaptųjų tarnybų agentas, ir signalizuoja (vėlgi nepateikdamas tvirtesnių įrodymų), esą D.Trumpas apskritai kone viską darė paklusdamas Kremliaus nurodymams. Knyga galėtų sudominti tuos, kas ieško įvairiausių sąsajų tarp V.Putino ir JAV politikų.
Knyga „Shadow State“ iš esmės yra pirmojo L.Hardingo opuso, „Collusion“, kurio nuorodą rasite viršuje, tęsinys. Ar nauji pasakojimai įtikina labiau? Galbūt, ir per pustrečių metų nuo „Collusion“ pasirodymo 2017-ųjų lapkritį būta naujų Rusijos išpuolių – ir Skripalių nuodijimas Anglijoje, ir naujos programišių atakos, ir vienas po kito eliminuojami čečėnai disidentai. L.Hardingas vis dėlto nustebina tuo, kad daug ką tiesiog kartoja iš pirmosios knygos. Taip, jis vėl susitinka su garsiojo dosjė apie tariamus D.Trumpo ryšius su Rusija autoriumi Christopheriu Steele'u ir tiesiog aptaria su juo naujienas. Ir apskritai vėl sugrįžtama prie minties, kad JAV prezidentas jau kelis dešimtmečius yra Rusijos agentas. Vis dėlto, nors knygoje jis daugiausia tiesiog pažeria susistemintą jau žinomos informacijos šūsnį, kai kurios jo išvados yra taiklios, ypač dėl pačių Vakarų nusiteikimo suprasti Rusijos užmačias.
Per Pirmąjį Persijos karą ir vėlesnes operacijas Balkanuose JAV karinės oro pajėgos neprarado nė vieno lėktuvo – technologinis pranašumas prieš sovietinius naikintuvus buvo tiesiog milžiniškas. O už tai reikia dėkoti tyliam ir principingam maskviečiui Adolfui Tolkačiovui. A.Tolkačiovas nebuvo nei KGB agentas, nei diplomatas – jis tiesiog dirbo elektronikos inžinieriumi ir vieną 1977-ųjų dieną Maskvoje nutarė pardavinėti Sovietų Sąjungos karines paslaptis JAV. Stulbinančią A.Tolkačiovo istoriją, įrodančią, kokie žvalgybos tarnyboms net šiais, elektroninių signalų žvalgybos laikais, svarbūs ir neįkainojami žmogiškieji ištekliai, pasakoja JAV žurnalistas Davidas Hoffmanas. Jo 2015 metų knyga „Milijardo dolerių šnipas“ („Billion Dollar Spy“) atskleidžia, kodėl A.Tolkačiovas iki šiol laikomas vienu sėkmingiausių JAV centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) agentų Maskvoje.
Eduardui Limonovui tinka daugybė etikečių. Bet tuo pačiu nelimpa nė viena. Šis Rusijos politinis pankas – beje, ukrainietis iš Charkovo – per ilgą savo karjerą tapo viena ryškiausių šios šalies politinio gyvenimo asmenybių. Apie jį – garsaus prancūzo žurnalisto Emmanuele Carrere knyga „Limonovas“.
Teigiamai vertinti E.Limonovą labai sunku. Vienas jo herojų – milijonus lengva ranka pasmerkęs Josifas Stalinas, didžiausia jo svajonė – senos geros Sovietų Sąjungos atkūrimas. Žinoma, po naujos bolševistų revoliucijos. Jo nacbolai (Rusijos nacionalinės bolševikų partijos aktyvistai) yra siautėję Rygoje, jis pats per Bosnijos karą glėbesčiavosi su Radovanu Karadžičiumi ir tratino automatu į apsiausto Sarajevo pusę. Prancūzas, beje, nešykštintis skoningai kuklių, saviironiškų detalių apie savo gyvenimą, skaitytojams pateikia smagiu stiliumi ir esamuoju laiku surašytą biografinį trilerį, kuris ( ir gerai) taip ir neatsako į klausimą, kas išties buvo E.Limonovas.
Visų pirma, jei E.Limonovas nebūtų tikras asmuo, E.Carrere būtų turėjęs jį išrasti. Ir iš tiesų, bent jau skaitant šią prancūzo knygą, gali susidaryti įspūdis, kad E.Limonovas tėra išgalvotas personažas. Šiame „biografiniame romane“, beje, Prancūzijoje laimėjusiame Renaudot premiją ir išleistame būtent kaip novelė, pagrindinis jos veikėjas – prašalaitis, pankas, rašytojas, socialitas, bolševikas, kalinys ir galiausiai politikas. Veidų daug – kaip ir pridera vienam prieštaringiausių Rusijos literatūros ir politikos pasaulio veikėjų per pastaruosius 50 metų.
Vienas iš tamsiausių stereotipų, persekiojančių rusų įvaizdį visame pasaulyje, yra jų girtavimas. Gebėjimas išgerti daug degtinės laikomas savotišku vyriškumo, stiprybės ženklu. Tuo pat metu Rusiją persekioja ne tik buitinės, bet ir politinės, karinės alkoholizmo sukeltos tragedijos. Vilanovos universiteto politikos mokslų profesorius Markas Lawrence'as Schradas pabandė pažvelgti giliau į degtinės svarbą ne tik Rusijos socialinėse problemose, bet ir jos istorijoje. Knyga „Vodkos imperija: alkoholis, valdžia ir politika Rusijoje“ aptaria alkoholio vaidmenį Rusijos politikoje nuo Ivano Rūsčiojo iki Vladimiro Putino laikų. Ši knyga išleista ir lietuviškai, ją išleido leidykla „Biredis“, į lietuvių kalbą vertė Vitalijus Šarkovas.
Mashos Gessen knygoje „The Man Without a Face: The Unlikely Rise of Vladimir Putin“ aiškiai, nuosekliai sudėliota Vladimiro Putino atėjimo į valdžią istorija ir tai, kokiais būdais jis valdo Rusiją. Ši knyga išleista ir lietuvių kalba, ją išleido leidykla „Mano knyga“, o išvertė Paulius Ambrazevičius.
Rusijos žurnalistė Masha Gessen atliko kruopštų, gausybe faktų, interviu, jos pačios patirties daug metų dirbant Rusijos žiniasklaidoje paremtą darbą, siekiant parodyti, kaip žmogus, niekam nežinomas Rusijos politiniame gyvenime, sugebėjo tapti pačiu įtakingiausiu asmeniu šioje šalyje.
Knygoje V.Putino kopimas valdžios olimpo link aprašomas žingsnis po žingsnio, pradedant jo vaikyste, charakterio formavimusi paauglystėje ir studijų metais, tačiau tai – tik įžanginės detalės. Tikrasis V.Putinas – būsimasis Rusijos prezidentas – gimė KGB aukštojoje mokykloje Maskvoje. Ten suformuotas jo ideologinis pagrindas, suvokimas, kaip turi funkcionuoti sistema ir valstybė. M.Gessen aprašo jo sistemingą kopimą karjeros laiptais, aprašomas jo darbas Rytų Vokietijoje, kuris, anot M.Gessen, buvo depresyviausias V.Putino karjeroje. Ir galiausiai jo atėjimas į valdžią. M.Gessen knygoje V.Putino valdymas pažymėtas totaliu kontrolės perėmimu į savo rankas, jis nusėtas kruvinomis, tamsiomis istorijomis, susidorojimais tiek su savo priešininkais, tiek su šalininkais. M.Gessen kruopščiai analizuoja teroro aktus Rusijoje ir Čečėnijoje – remdamasi nesutapimais, nuslėpta informacija, liudininkų pasakojimais ji daro prielaidą, kad, tikėtina, jog viskas buvo organizuota Rusijos specialiųjų tarnybų, o visa tai lyg sutapus įvykdavo svarbiais V.Putinui ir jo valdžios išsaugojimo ar perorganizavimo momentais.
Bolševikų revoliucija – taip kone romantiškai iki šiol dažnai pavadinami 1917 metų rudens įvykiai Sankt Peterburge, kuris tuomet vadinosi Petrogradu. Iš tiesų tai buvo tikrų tikriausias bolševikų, kurie netrukus pranoko caro smogikus žiaurumu, perversmas. Pasaulį pirmasis su pusantros savaitės chaoso, kuris daugiau nei septyniems dešimtmečiams subjaurojo Rytų Europos veidą, supažindino įvykius iš arti stebėjęs amerikietis žurnalistas Johnas Reedas. Jo įspūdžiai, sudėti į knygą „Dešimt dienų, kurios sukrėtė pasaulį“ („Ten Days that Shook the World), neabejotinai šališki. J.Reedas buvo užkietėjęs socialistas ir tikėjo, kad darbininkai išlaisvins ne tik Rusiją, tad, pavyzdžiui, Vladimirą Leniną ar Levą Trockį kone garbino. Jo knyga – nei istorija, nei polemika. Tačiau tai unikalus liudininko, kad ir šališko, pasakojimas apie pasaulį daugybei dešimtmečių pakeitusį tektoninį lūžį Petrograde. Kita vertus, būtent dėl tokių legendų Vakaruose į Rusiją ir į komunizmą neretai pasižiūrima net romantiškai.
Apie Rusijos kišimąsi į JAV prezidento rinkimus 2016 metais kalbėta daug. Davidas Shimeris knygoje „Suklastota: Amerika, Rusija ir šimtas slapto kišimosi į rinkimus metų“ pasakoja, kad Kremliaus pastangos paveikti Amerikos politiką buvo matomos jau prieš daug dešimtmečių, nors per Šaltąjį karą vyko ir atvirkštinis procesas – JAV sėkmingai ir slaptai darė įtaką ne vienos šalies politiniam gyvenimui. D.Shimeris šioje knygoje, nagrinėdamas, kaip kitų šalių politiką stengėsi paveikti Kremlius ar JAV, akivaizdžiai nori pasakyti, kad 2016-aisiais V.Putino režimas jau žinojo, ką daryti – tereikėjo KGB praktiką pritaikyti skaitmeniniam amžiui. V.Putinas, kaip ir buvę SSRS vadovai, siekė pakenkti priešiškam kandidatui (Hillary Clinton, – red.), padėti draugiškam (D.Trumpui, – red,), o plačiąja prasme – pagilinti Amerikos susiskaldymą ir priversti amerikiečius nepasitikėti demokratija.
Michailo Chodorkovskio ir Vladimiro Putino kova, pasibaigusi verslininko įkalinimu, apaugo tokiu tirštu faktų ir versijų voratinkliu, kad jame sunku surasti tiesą. Martino Sixsmitho knyga „Putino nafta“, kurią išleido leidykla „Baltos lankos“, o į lietuvių kalbą vertė Rita Vidugirienė – dar viena Kremliaus caro ir „Jukos“ vadovo karo analizė.
Buvęs ilgametis BBC korespondentas Maskvoje Martinas Sixsmithas knygoje „Putino nafta”, remdamasis pokalbiais su „Jukos“ byloje aktyviai dalyvavusiais žmonėmis, gausybe informacijos, dėlioja iki šiol tamsią Rusijos naftos išteklių privatizavimo istoriją, kurioje susipynė milijardinių sumų judėjimai, įnirtinga kova dėl valdžios ir įtakos, nusikaltimai. Knygoje atskleidžiama, kokiais būdais M.Chodorkovskis sugebėjo tapti Rusijos naftos magnatu ir kaip tai galų gale nuvedė jį į konfrontaciją su V.Putinu, pasibaigusią kalėjimu. Vienas iš jų – V.Putinas ar M.Chodorkovskis – turėjo pralaimėti, ir „Putino nafta“ aiškina, kodėl.
Kaip mąsto rusai? Kodėl šioje šalyje Vladimiras Putinas gali būti toks populiarus? Kaip gali gyvuoti visuomenė, kurioje dera tokia prabanga ir toks skurdas, tokia baimė ir tokie imperialistiniai siekiai? Klausimai apie paradoksų gniaužiamą šalį, kuriems atsakymai gali būti rasti tik bandant perprasti rusų tautos mentalitetą. Apie tai rašoma dviejose šio rusiško mąstymo labirintus bandančiose pereiti knygose – Petero Pomerantsevo „Niekas nėra tiesa ir viskas yra įmanoma“ (leidykla „Sofoklis“, vertė Gražina Nemunienė) ir Gregory Feiferio „Rusai: žmonės už valdžios fasado“ (leidykla „Tyto alba“, vertė Vitalijus Šarkovas). Abiejų šių autorių knygas jungia ne tik siekis perprasti rusų mentalitetą, toje šalyje vykstančius procesus, abiejų šių rašytojų žvilgsniai į šiandieninę Rusiją yra ir labai asmeniški, mat jų šeimų šaknys veda į šią šalį – P.Pomerantsevo tėvai emigravo iš Sovietų Sąjungos kaip politiniai pabėgėliai, o G.Feiferio motina – rusė, ištekėjusi už amerikiečio. Abu autoriai, analizuodami tai, kas vyksta Rusijoje, bando susieti tai su tėvų pasakojimais ir kartais netgi ieško atspindžių savo pačių mąstyme.
Susitarkime dėl dviejų dalykų. Pirma, HBO miniserialas „Černobylis“, filmuotas Lietuvoje, tikrai įspūdingas ir naudingas, vėl sudominantis pasaulį didžiausia branduoline katastrofa. Antra, serialas tik paremtas tikrais įvykiais – realybė, kaip šiemet išleistoje naujoje knygoje rašo Masačusetso technologijos instituto mokslininkė Kate Brown, dar baisesnė. Ir ji tęsiasi.
Knygoje „Išlikimo vadovas“ („Manual for Survival“) K.Brown, žinoma, savo pačios teigimu, demaskuoja milžinišką pasaulio atominės energetikos pramonės sąmokslą nuslėpti tikruosius Černobylio katastrofos padarinius. Slapukavo esą ne tik sovietai – tiek Maskvoje, tiek Kijeve, tiek Minske, bet ir vakariečiai, ypač JAV specialistai, įjungę visų Jungtinių Tautų (JT) aparatą tam, kad nuramintų pasaulį. Suprask, radioaktyvumas iki tam tikro lygio nėra pernelyg pavojingas, o Černobylio tragedija nė nepareikalavo daug aukų. K.Brown įtikinamu, galbūt kiek polemišku stiliumi, o svarbiausia – pati išmaišydama Černobylio apylinkes Ukrainoje ir Baltarusijoje, daro visiškai priešingą išvadą.
Jos teigimu, Rusijos, Ukrainos ir ypač autoritarinės Baltarusijos vyriausybės praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje net lengviau atsikvėpė, kai Vakarų institucijos nusprendė pernelyg nesigilinti į atominės katastrofos padarinius šimtų tūkstančių žmonių sveikatai. Ne vienas, ne du ir net ne dešimt mokslininkų jau parašė krūvą K.Brown knygą išpeikiančių recenzijų – neva tai pseudomokslas ir kliedesiai apie sąmokslą. Kitų manymu, tokia reakcija tik įrodo, kad profesorės teorijos vertos dėmesio. Branduolinės valstybės visiškai nesuinteresuotos kalbėti apie atominių bombų (ir reaktorių) keliamą – bei jau sukeltą – pavojų žmonijai.
Labai gali būtu, kad visos tiesos apie tai, kas nutiko Solsberyje, kur pasklido „Novičiok“ pėdsakai ir kuomet buvęs rusų dvigubas agentas Sergejus Skripalis tapo apnuodijimo taikiniu, nesužinosime. Tačiau iškart po šių įvykių išleistoje knygoje „The Skripal Files“ į tai bandė atsakyti BBC laidos „Newsnight“ žurnalistas Markas Urbanas. M.Urbanui šiuo atveju pasisekė tai, kad jis su S.Skripaliu, buvusiu Rusijos karinės žvalgybos tarnybos (GRU) darbuotoju, kuris dešimtajame dešimtmetyje perdavė nemažai slaptos informacijos britams, bet buvo pagautas, bendravo dar iki įvykių Solsberyje. Knygoje autorius ne tik pateikia versijas, kaip viskas vyko, bet ir aiškina, kodėl Kremlius nusprendė patraukti būtent S.Skripalį.
