Teigiamai vertinti E.Limonovą, kuriam – jau 76-eri, labai sunku. Vienas jo herojų – milijonus lengva ranka pasmerkęs Josifas Stalinas, didžiausia jo svajonė – senos geros Sovietų Sąjungos atkūrimas. Žinoma, po naujos bolševistų revoliucijos.
Jo nacbolai (Rusijos nacionalinės bolševikų partijos aktyvistai) yra siautėję Rygoje, jis pats per Bosnijos karą glėbesčiavosi su Radovanu Karadžičiumi ir tratino automatu į apsiausto Sarajevo pusę.
Dabar šis radikalas, anot E.Carrere, nepripažįstantis jokių autoritetų, kiek nusiraminęs, bet vis tiek labai įdomus, pavyzdžiui, Italijoje, kurios kraštutinių dešiniųjų lyderį Matteo Salvini vadina reikalinga ir šviežia jėga.
Vladimiras Putinas, kurį dar neseniai E.Limonovas keikė ir dėl kurio režimo replių nesyk keliavo už grotų, irgi nebe toks baisus. Neseniai ispanų dienraščiui jis pareiškė: „Putinas, kaip ir Silvio Berlusconi, buvo pleibojus, bet su amžiumi susivokė, kiek sveria istorinė Rusijos valstybė.“
Vakaruose E.Limonovas, kuris yra išleidęs 18 knygų, žinomas, aišku, dėl jų. O knygos į užsienio kalbas pradėtos verstos visų pirma E.Carrere dėka.
Prancūzas, beje, nešykštintis skoningai kuklių, saviironiškų detalių apie savo gyvenimą, skaitytojams pateikia smagiu stiliumi ir esamuoju laiku surašytą biografinį trilerį, kuris ( ir gerai) taip ir neatsako į klausimą, kas yra E.Limonovas – didvyris ar išprotėjęs piktadarys.
Maištininkas radikalas
Visų pirma, jei E.Limonovas nebūtų tikras asmuo, E.Carrere būtų turėjęs jį išrasti. Ir iš tiesų, bent jau skaitant šią prancūzo knygą, gali susidaryti įspūdis, kad E.Limonovas tėra išgalvotas personažas.
Šiame „biografiniame romane“, beje, Prancūzijoje laimėjusiame Renaudot premiją ir išleistame būtent kaip novelė, pagrindinis jos veikėjas – prašalaitis, pankas, rašytojas, socialitas, bolševikas, kalinys ir galiausiai politikas.
Veidų daug – kaip ir pridera vienam prieštaringiausių Rusijos literatūros ir politikos pasaulio veikėjų per pastaruosius 50 metų.
Po karo jis augo ir maištavo Charkove, valdant Leonidui Brežnevui, kai žmonės SSRS gyveno niūriai, skurdžiai, bet taikiai, jis Maskvoje kūrė poeziją. Maištavo, tiesa, ir toliau bei buvo išvarytas iš šalies.
Nukeliavo E.Limonovas į pankišką Niujorką, vėliau išgarsėjo Paryžiuje, iš arti matė Sovietų Sąjungos griūtį, bet dar pasismagino su serbais Sarajeve tamsiuoju Balkanų karų laikotarpiu.
E.Carrere pats prisipažįsta savąjį herojų pakalbinęs – trumpai – tik po to, kai jau buvo parašęs visą pirmąjį juodraštį, o jį surašė perkratydamas paties E.Limonovo mintis jo knygose.
Galiausiai tapo pseudofašistinės Nacionalinės bolševikų partijos lyderiu ir ėmė griaudėti, esą reikia grąžinti Rusijai buvusią šlovę. V.Putino režimui, ankstyvojoje stadijoje bandžiusiam vaizduotis šiuolaikišku ir moderniu, tokia E.Limonovo retorika netiko, tad jis nukeliavo ir į kalėjimą.
Kaip jau minėta, E.Limonovas (tikroji jo pavardė – Savenka) parašė daugybę knygų, dalį jų – kalėjime. Visos jos – apie jo paties gyvenimą.
Ką E.Limonovas nori šia šūsnimi knygų pasakyti? Turbūt tik papasakoti apie savo gyvenimą? Tai svarbu, nes E.Carrere pats prisipažįsta savąjį herojų pakalbinęs – trumpai – tik po to, kai jau buvo parašęs visą pirmąjį juodraštį, o jį surašė perkratydamas paties E.Limonovo mintis jo knygose.
Sukėlė sąmyšį Rygoje
Kaip taikliai yra pastebėjęs rašytojas Julianas Barnesas, šios knygos skaitytojui turėtų būtų nelengva apsispręsti, ką galvoti apie E.Limonovą – dar ir dėl to, kad apsispręsti negali pats E.Carrere.
Nemažai kritikų vadina E.Limonovą beveik neabejotinu karo nusikaltėliu, J.Stalino garbintoju, nuolat ieškančiu narcizu, net sociopatu.
Greičiausiai nenuostabu, kad šiaip jau E.Limonovas knygos autorių žavi. E.Carrere, nors ir yra talentingas bei daug pasiekęs rašytojas, iš esmės yra vidutinis vakarietis, augęs intelektualų šeimoje, o toks buržujus – visiška E.Limonovo priešingybė.
Nemažai kritikų jį vadina beveik neabejotinu karo nusikaltėliu, J.Stalino garbintoju, nuolat ieškančiu narcizu, net sociopatu.
Gal ir ne be reikalo. E.Carrere ir su susižavėjimu, ir baisėdamasis aprašo daugybę E.Limonovo poelgių.
Vienas jų knygos pasirodymą prekyboje pavėlino maždaug metus – kai buvo paviešintas vaizdo įrašas, kuriame matyti, kaip jis šaudo serbų bombarduojamo Sarajevo link ir glėbesčiuojasi su karo nusikaltėliu R.Karadžičiumi.
E.Carrere pripažįsta: „Limonovas čia ne žiaurus ir ne nusikaltėlis, o apgailėtinas.“
Yra ir kitų panašių momentų. Tarkime, E.Limonovas niekada nepraleidžia progos įkąsti gerai žinomiems ir net garbinamiems autoriams, pavyzdžiui, Josifui Brodskiui ar net, reikia pripažinti, iš tiesų senatvėje kliedėti ir pamokslauti demokratijoms pradėjusiam Aleksandrui Solženicynui.
1989 metais mirus disidentui Andrejui Sacharovui, E.Limonovas ir jo kariauna tiesiog šlykštisi masiniu gedulu: „Visi jie išprotėjo. Atrodytų, kad laidojamas Stalinas.“
E.Limonovo nacbolai siautėjo ir Latvijoje, kai 2000 metais įsiveržė į Rygos Šv. Petro bažnyčią, užsibarikadavo varpinės bokšte ir pagrasino susprogdinti visą pastatą.
E.Limonovas su nuostaba klausosi, kaip velionis lyginamas su Mahatma Gandi, Albertu Einsteinu, Martinu Lutheriu Kingu jaunesniuoju ir net Obi-Van Kenobio personažu iš „Žvaigždžių karų“. Bet jei A.Sacharovas – išmintingasis džedajus, kas tada piktadarys Dartas Veideris?
E.Limonovo nacbolai siautėjo ir Latvijoje, kai 2000 metais įsiveržė į Rygos Šv. Petro bažnyčią, užsibarikadavo varpinės bokšte ir pagrasino susprogdinti visą pastatą.
Nekviesti svečiai, kurie tiek Rusijoje, tiek kitur mėgdavo įvairius renginius pertraukti šūkiais „Stalinas! Berija! Gulagas!“, taip protestavo prieš tariamą rusakalbių persekiojimą Latvijoje ir kėlė ultimatumus – pavyzdžiui, draugai latviai, atsisakyti planų siekti narystės NATO.
Antisemitizmas? Ne, greičiau filosemitizmas, ir savotiškas. E.Carrere rašo: „Eduardui galima prikišti daug ką, bet ne antisemitizmą. Apie jo moralumą ir istorinį susivokimą kalbėti nereikėtų – kaip ir daugeliui rusų, kasmet pagerbiančių 20 milijonų karo aukų, Holokaustas nerūpi.
Ne, tai snobiškumas. Limovoui faktas, kad vidutinis rusas yra antisemitas, yra geriausia priežastis, kodėl jis nenori būti antisemitas. Pikti žvilgsniai į žydus – bukiems, apdujusiems raudonsprandžiams.“
Šiknaskylės – visi liberalai
Skaitant knygą, ne sykį norisi ją numesti – absurdas! Kaip galima iš tokio žmogaus daryti herojų? Vis dėlto daug ką atperka atviri autoriaus E.Carrere pastebėjimai, kad nė vienas žmogus nėra tik juodas arba baltas. Geras arba blogas.
Be to, kartu su E.Limonovo gyvenimu labai įdomu gilintis į vėlyvąjį sovietmetį ir šviežią, posovietinę Rusiją. Ji vulgari, įžūli, pikta, varginga ir apgailėtina.
Rusija tokia, kad net toks ultranacionalistinių pažiūrų šauklys kaip E.Limonovas gali pasiekti roko žvaigždės statusą. Tokia, kad E.Limonovas gali būti paauglių dievukas, bet tuo pačiu partiniame nacbolų laikraštyje „Limonka“ spausdinti „Siono išminčių protokolus“.
Šalis ir tokia, kad įmanoma parduoti du ar tris šimtus tūkstančių knygos egzempliorių, bet visiškai nepralobti – visas pajamas suvalgo infliacija.
Apie ekonominį SSRS griūties šoką paprastiems žmonėms prirašyta jau daug, tačiau verta pakartoti dar sykį. Rusijos vyrų vidutinė gyvenimo trukmė nuo 1987 iki 1993 metų sutrumpėjo iki 58 metų.
Žmonių eilės gal ir nesidriekė prie tuščių parduotuvių, bet užtat požeminėse perėjose išsirikiavo sulinkę senoliai, kurie pardavinėjo viską, ką turi – kad tik išgyventų.
Jei buvai vargšas pensininkas, pardavinėdavai raugintus agurkus, virdulius, senus žurnalus „Krokodil“. Jei buvai armijos generolas – tankus ar lėktuvus. Jei buvai teisėjas – nuosprendžius.
Jei buvai policininkas – teisę nebūti nubaustam. Jei dirbai valstybės tarnyboje – žinoma, leidimus. O jei buvai grįžęs iš Afganistano – savo ryžtą žudyti.
Užsakyti žmogžudystę Maskvoje 1993 metais kainavo 10-15 tūkst. JAV dolerių. Vien 1994-aisiais Rusijos sostinėje buvo nušauti 50 bankininkų.
Baisu, tikrai baisu. Bet apsispręsti vis tiek negali – kad ir kaip siaubingai atrodė Rusija praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje, sunku nesibaisėti ir E.Limonovu.
Nors E.Carrere knygos pabaigoje pabrėžia, kad jo herojus visada silpnesniųjų pusėje, būtina atsiminti, kad E.Limonovo idealai dažniausiai priskirtini kraugeriams ir sociopatams – J.Stalinas, Muammaras Gaddafi, Charlesas Mansonas, Feliksas Dzeržinskis.
Taip, smagu, kad E.Limonovas nekenčia „šūdų“, visų „šiknaskylių“. Kas mėgsta tokius žmones?
Bet omenyje jis turi liberalus, humanistus, demokratus, visus kovotojus prieš totalitarizmą – A.Solženicyną, A.Sacharovą, Borisą Pasternaką, Mstislavą Rostropovičių.
Aišku, vis tiek įdomu – vien dėl to, kad E.Limovo istorija tikra, o ne išgalvota.
-
„Už Kremliaus sienų“: Baltųjų Lokių ekspedicija – kai amerikiečiai kovėsi su sovietais
-
„Už Kremliaus sienų“: Amerika pokario SSRS propagandoje – nuo priešo iki šanso taikiai sugyventi
-
„Už Kremliaus sienų“: Černobylio realybė niūresnė nei įsivaizduojama – tiesą slėpė ir sovietai, ir Vakarai
-
„Už Kremliaus sienų“: R.Reaganas, sovietai ir 1983-ųjų pavojus pasaulyje
