B.Macintyre'as – žinomas britų istorikas ir rašytojas, kurio specializacija jau daug metų – šnipinėjimo istorija. Lietuvių kalba irgi yra pasirodę dvi jo knygos – „Dvigubas kryžius“ bei „Priešas tarp draugų“, tad galima tikėtis, kad leidykla „Briedis“, leidžianti šio autoriaus kūrinius Lietuvoje, susigundys išversti ir šią knygą. O kol kas skaitantys angliškai gali ją įsigyti tiek popieriniame, tiek elektroniniame formate.
Šnipas šnipų šeimoje
O.Gordijevskį galima laikyti klasikiniu tapimo KGB pulkininku pavyzdžiu. Jo tėvas buvo ištikimas KGB pareigūnas, net savaitgaliais vaikščiojęs apsirengęs tarnybine uniforma, jo brolis tapo KGB pareigūnu, o ir O.Gordijevskio kelias į šią tarnybą atrodė nulemtas: „sovietų šnipinėjimo tarnybos buvo jo širdyje ir kraujyje“.
Taip ir nutiko – O.Gordijevskis buvo užverbuotas dirbti KGB (tiesa, paprastai Rusijoje tokio kelio patys žmonės nepasirinkdavo – kaip rašoma knygoje – „ne tu pasirenki KGB, KGB pasirenka tave“), dėl savo gabumų, inteligencijos, užsienio kalbų mokėjimo buvo pastebėtas aukščiausių pareigūnų ir paskirtas dirbti Kopenhagoje, o vėliau Londone.
Būtent Kopenhaga tapo O.Gordijevskio lemtingo apsisprendimo vieta – čia Didžiosios Britanijos slaptoji tarnyba MI6 užverbavo jį dirbti sau ir išduoti KGB paslaptis. Pats O.Gordijevskis, cituojamas šioje knygoje, teigia, kad darbas užsienyje tapo lemiamu nusprendžiant išduoti Sovietų Sąjungą (beje, ir tarnavimą KGB jis pasirinko didele dalimi dėl to, kad tai buvo galimybė keliauti po užsienį).
Kopenhagoje, skirtingai nei Maskvoje, jis pasijuto laisvu žmogumi – jis mėgavosi šio miesto kultūriniu gyvenimu, pirko knygas, kurios buvo uždraustos Sovietų Sąjungoje, eidavo į klasikos koncertus. Ir dar jis gavo „Volkswagen Beetle“ ir 700 dolerių mėnesio priedą prie algos „kontaktų užmezgimui“.
Kodėl jis išdavė?
Po tokio gyvenimo Maskva atrodė pilka, neįdomi, suvaržyta. Buvo ir kitų svarbių postūmių – Berlyno sienos statybos, Prahos įvykiai privertė jaunąjį O.Gordijevskį suabejoti sovietine sistema.
Pats jis save laikė ideologiniu perbėgėliu, – skirtingai nuo daugelio kitų šnipų, pinigai jam nebuvo svarbūs, ir MI6 pati tik po kurio laiko pasiūlė jam sukurti sąskaitą Didžiojoje Britanijoje, kur esančiais pinigais jis galės pasinaudoti, jei ateityje apsispręs pabėgti iš Sovietų Sąjungos (nuo senų laikų KGB naudojo akronimą MICE agentų perviliojimui: Money, Ideology, Coercion, Ego – Pinigai, Ideologija, Prievarta, Ego).
O.Gordijevskis turėjo daug priežasčių išduoti tėvynę – tai buvo jo maištas prieš tėvą, jis negerbė savo kolegų KGB, jo santykiai su tuometine žmona buvo atšalę ir jis nematė ateities šeimoje su ja. Ir dar O.Gordijevskis sakė, kad jo tikslas – prisidėti prie Sovietų Sąjungos griovimo. Dalinimasis su britais KGB paslaptimis buvo jo kovos būdas. Ir taip 1974 metais jis Kopenhagoje buvo užverbuotas.
„Aš jaučiau palengvėjimą ir euforiją, kad nebesu nesąžiningas žmogus, dirbantis totalitariniam režimui“, – sakė O.Gordijevskis. Tačiau kartu tai reiškė, kad nuo tol jo gyvenimas tapo ištisiniu melu – jis melavo savo kolegoms KGB, slėpė tiesą nuo savo šeimos ir draugų ir nuo naujos meilužės, kuri tapo jo užuovėja nuo atšalusių santykių šeimoje, o vėliau – ir antrąja žmona (kas, beje, tapo kliūtimi darant karjerą KGB – ši organizacija, toleravusi smurtą, bet kokias apgavystes, santykiuose šeimoje buvo itin puritoniška).
Beje, pikantiška detalė – iš pradžių O.Gordijevskį buvo bandoma užverbuoti įtariant, kad jis yra gėjus – KGB šnipas Kopenhagoje buvo įsigijęs keletą žurnalų su gėjų pornografija, kaip pats sako – tam, kad galėtų įsivaizduoti, ką gi tie homoseksualai, kurių santykiai Sovietų Sąjungoje buvo draudžiami, iš tiesų daro. Šis pirkinys neprasprūdo pro britų agentų akis. Tačiau jie apsiriko – užverbuoti O.Gordijevskį buvo paprasčiau nei jiems atrodė. Nes jis pats tam buvo pasiruošęs ir net ieškojo kontaktų.
Išdavikas iš CŽV
Autorius šią istoriją knygoje dėlioja pamažu, žingsnis po žingsnio. Jis pateikia daugybę detalių, iš šios knygos galima susidaryti puikų vaizdą, kaip dirba tiek KGB, tiek MI6 ar net CŽV, kurios agentai irgi turėjo didelės įtakos, – deja, ne pernelyg teigiamos, O.Gordijevskio istorijoje – būtent CŽV šnipas, susiviliojęs KGB pinigais, atskleidė O.Gordijevskio tapatybę.
Skaitytojai sužino, kokie sekimo metodai buvo naudojami, kaip buvo „išeinama į ryšį“, kaip asmeniniai ir profesiniai santykiai susilieja, tai knyga, kupina išdavysčių, o kartu ir heroizmo. Daugelis šnipų, net ir tų, kurie ryžtasi šiam žingsniui, puikiai žino, kad nuo jų pačių viskas priklauso ne tiek jau ir daug – aplink visuomet yra tų, kurie pasiryžę tave išduoti kitai pusei.
Taip nutiko ir O.Gordijevskiui. KGB atveju išdavystė buvo baudžiama griežčiausiu būdu – sušaudymu. Tiesa, prieš tai išdaviko laukė ilgi kankinimai. Juos teko patirti ir O.Gordijevskiui, tačiau jis buvo paliktas kaip masalas KGB „katės ir pelės“ žaidime.
B.Macintyre'as rašo taip, kad knygą sunku padėti į šalį – meistriškai augina įtampą, kiekvienas skyrius baigiasi užuomina, kuri, tarsi žiūrint serialą, verčia imtis naujo skyriaus. Palyginimai su trileriu čia yra visiškai tinkami.
M.Thatcher jį vadino herojumi
O.Gordijevskis buvo itin vertingas šnipas Didžiajai Britanijai, o vėliau ir jos sąjungininkėms. Ne vien dėl perduodamos labai vertingos informacijos, bet ir dėl to, kad sugebėjo perteikti Vakarų žvalgybos vadovams KGB darbuotojų mentalitetą.
Tai buvo itin naudinga ir aukščiausiame politiniame ar asmeniniame lygmenyje – pavyzdžiui, būtent jis patarė, kaip apsirengusi Margaret Thatcher turėtų vykti į sovietų lyderio laidotuves Maskvoje, kad sovietų vadovams tai atrodytų priimtina ir būtų pagarbos parodymas (pati M.Thatcher visa savo siela nekentė komunizmo, tačiau ateinant Michailo Gorbačiovo erai jautė, kad atsiranda naujos galimybės).
„Vakarų slaptosioms tarnyboms Gordijevskio istorija tapo pavyzdžiu, kaip užverbuoti ir dirbti su agentu, kaip panaudoti gaunamą iš jo informaciją tarptautiniams santykiams gerinti ir kaip, dramatiškiausiomis aplinkybėmis, į pavojų pakliuvęs šnipas gali būti išgelbėtas“, – rašoma knygoje.
O.Gordijevskio suteikta informacija turėjo milžiniškos reikšmės – ne tik atskleidžiant KGB veiksmus Vakaruose, demaskuojant jų šnipų tinklus, bet ir užkertant kelią didelėms politinėms krizėms – tai ypač akivaizdu tapo devintojo dešimtmečio viduryje, kuomet Sovietų Sąjungos lyderiai buvo tvirtai paranojiškai įsitikinę, kad Vakarai ruošiasi branduoliniam smūgiui ir ketina sunaikinti Sovietų Sąjungą.
Pati M.Thatcher, nors ir nekentė išdavikų, O.Gordijevskį vadino herojumi ir pati asmeniškai palaimino jo gelbėjimo planą, o šnipui pasiekus Didžiąją Britaniją kelis kartus susitiko su juo.
Neįtikėtinas pabėgimas
Šnipai visuomet turi būti pasirengę blogiausiam variantui – bėgti. Kruopštus pabėgimo planas, pavadintas PIMLICO, buvo parengtas ir O.Gordijevskiui. Tiesa, beveik niekas netikėjo, kad jis gali būti sėkmingas.
KGB Maskvoje kruopščiai sekė britų diplomatus (knygoje rašoma, kad jų namai būdavo sekami taip, kad vienintelė saugi vieta namie neklausomiems pasikalbėti būdavo lovoje po antklode), jų automobiliai būdavo sekami, „blakės“ būdavo įrengiamos visur, kur tik įmanoma.
Tačiau visgi buvo parengta ženklų sistema, kuri reiškė, kad O.Gordijevskis pateko į bėdą ir jį kuo greičiau reikia išgabenti iš Maskvos. Ši šnipo gelbėjimo operacija – viena iš neįtikinamiausių per visą Šaltojo karo laikotarpį, ir autorius aprašo ją su visomis smulkmenomis, – tai pabėgimas, dabar jau tapęs klasika.
„Vienas drąsiausių ir vienas vienišiausių“
Kuo gali pasirodyti aktuali ši knyga dabar? Ne vien tik tuo, kad joje šmėkšteli ir Vladimiro Putino pavardė (tiesa, tik pažymint, kad O.Gordijevskio atskleisti duomenys palietė V.Putino tuometinius bendražygius), bet ir tuo, kad ji gali padėti suprasti sovietų specialiųjų tarnybų mąstymo būdą, veiklos metodus, kurie, greičiausiai, iš esmės nelabai ir pasikeitė.
Juo labiau, kad kai kurie buvę aukšti šioje knygoje aprašomi KGB pareigūnai ir dabar lepinasi Rusijos valdžios dėmesiu (O.Gordijevskį tardęs KGB pareigūnas Viktoras Budanovas įkūrė saugos firmą „Elite Security“, kuri gavo 2,8 mln. dolerių vertės kontraktą Maskvoje saugoti JAV ambasadą). Rusijos bandymai ieškoti „naudingų idiotų“, pasinaudoti visuomenėse kylančiais konfliktais, – visa tai detaliai aprašyta šioje knygoje, visa tai galime stebėti ir šių laikų agresyvioje Rusijos politikoje.
Šiuo metu O.Gordijevskis gyvena neatskleidžiamoje vietoje Anglijoje, prisidengęs netikra pavarde. Jo namas niekuo ne išskirtinis, tik didžiulė tvora ir daugybė elektroninės stebėjimo įrangos aplink jį akylam praeiviui gali pasirodyti kiek įtartina. MI6 iki šiol nuolatos jį stebi – net neabejojama, kad V.Putinas nieko neužmiršo, ir po Sergejaus Skripaliaus nuodijimo britų saugumas dar labiau sustiprino O.Gordijevskio apsaugą. Jis retai išeina iš namų ir dar rečiau su kažkuo susitinka. Iki šiol jis gyvena dvigubą gyvenimą – net ir nebešnipinėdamas jis puikiai supranta, kad kaimynai negali sužinoti tiesos apie jo praeitį. „Jis – vienas drąsiausių ir vienas vienišiausių žmonių, kokius esu sutikęs“, – knygos pabaigoje rašo B.Macintyre'as.
