„Už Kremliaus sienų“: dramos kupini paskutiniai CŽV ir KGB akistatos metai – buvusio JAV operatyvininko akimis

Pagrindiniai priešai čia, žinoma, yra CŽV ir KGB – Sovietų Sąjungos saugumo organas. Priešų veikla – žvalgyba, kontržvalgyba, slapti susitikimai, potencialių dvigubų agentų verbavimas, trigubų agentų – pelų – atskyrimas nuo nuoširdžiai į kitą pusę panorusių pereiti žvalgybininkų – grūdų.

Apie visa tai ir dar daugiau – pavyzdžiui, apie priešlėktuvines raketų sistemas „Stinger“ afganistaniečių kovotojų rankose – pasakoja M.Beardenas, per savo karjerą CŽV dirbęs Pakistane (tuo pačiu, žinoma, ir Afganistane), Nigerijoje, Sudane ir Vokietijoje.

Visose šiose šalyse CŽV veikė prieš nuožmų priešininką – KGB. Savaime suprantama – vyko Šaltasis karas, o šnipai kovojo fronto linijose. Ant kortos buvo pastatytos valstybių, visų pirma – JAV ir Sovietų Sąjungos paslaptys, vertos milijardų.

„Facebook“ nuotr./M.Beardeno knyga „Pagrindinis priešas“ („The Main Enemy“)

O korta buvo mušama saugiomis slėptuvėmis, oficialiomis priedangomis, vietomis, kuriose buvo paliekami slapti dokumentai, tariamai nekaltais prasilenkimais gatvėse, nematomu rašalu ir, be abejo, CŽV bei KGB „kurmiais“.

Vienas „kurmis“ iki šiol nerastas?

„Kurmių karai“ vyko, be abejo, visą Šaltąjį karą, bet sovietams, kurie buvo perėję į Vakarų pusę, bene pragaištingiausias buvo devintojo dešimtmečio vidurys, kai informaciją apie JAV žvalgybos operacijas Maskvai pradėjo teikti trys amerikiečiai išdavikai.

Tiems, kurie domisi, jų pavardės žinomos: mažiausiai 25 JAV padėjusius sovietus mirčiai ir areštams pasmerkęs Aldrichas Amesas, taip pat – Robertas Hanssenas ir mažiau žinomas Edwardas Lee Howardas.

„Twitter“ nuotr./Edwaras Lee Howardas

Tačiau M.Beardenas knygos pabaigoje pateikia be galo įdomią „bombą“ – kad tada, kai knyga buvo parašyta – 2003 metais, JAV žvalgyba vis dar medžiojo ketvirtąjį vyrą, kuris išdavė amerikiečių agentus Kremliui.

„Beveik neišvengiama išvada tokia, kad buvo ketvirtasis vyras – vis dar nenustatytas išdavikas, kuris galbūt paliko Lenglį (CŽV štabo būstinę, – red.) arba paprasčiausiai nustojo šnipinėti iki 1986 metų“, – rašo M.Beardenas.

Tada, kai knyga buvo parašyta – 2003 metais, JAV žvalgyba vis dar medžiojo ketvirtąjį vyrą, kuris išdavė amerikiečių agentus Kremliui.

A.Amesą ir R.Hansseną demaskuoti padėjo JAV „kurmiai“ bebyrančios Sovietų Sąjungos saugumo struktūrose, o E.L.Howardas sugebėjo per Suomiją pabėgti į Maskvą – žinoma, padedant KGB, kur 2002 metais ir mirė.

Pasak M.Beardeno, kuriam knygą padėjo parengti apie žvalgybą rašantis žurnalistas Jamesas Risenas, bent jau 2003-aisiais Rusijos Federalinės saugumo tarnybos Amerikos departamentas vis dar karštligiškai ieškojo, kas Vašingtonui išdavė A.Amesą ir R.Hansseną.

Daug naujų detalių

2003 metais kai kurie Amerikos žvalgybos veteranai nebuvo patenkinti knygos pasirodymu – esą kam reikia atskleisti veiklos metodus ar Maskvoje demaskuotų CŽV operatyvininkų pavardes ir kriptonimus?

„Scanpix“/AP nuotr./Aldrichas Amesas 1994 metais po teismo posėdžio

Vis dėlto M.Beardeno, kuris anksčiau iš Vašingtono yra vadovavęs specialiosioms operacijoms Sovietų Sąjungoje, knyga pirmiausiai įdomi ne tiek dėl paties turinio plačiąja prasme, kiek dėl iškalbingų detalių.

Antai faktas, kad CŽV prarado tuziną, o greičiausiai – kur kas daugiau, šnipų KGB ir sovietų kariuomenės struktūrose, pakankamai išsamiai nagrinėjamas ir kitose knygose.

Nauja ir be galo įdomu tai, kaip M.Beardenas žongliruoja CŽV žvalgybininkų ir jų oponentų KGB požiūriais. Abi pusės kaip išmanydamos stengiasi kuo daugiau išsiaiškinti apie varžovų užmačias.

Aprašomi įvairūs triukai, kuriais bandyta destabilizuoti oponentą. Viena seniausių gudrybių – „tapatybės perdavimas“. Kartą Maskvoje CŽV agentas atvyko į namus pas kolegą, kuris tuomet apsirengė taip, kaip svečias, ir išėjo iš namų – amerikiečiams taip pavyko nusikratyti KGB seklių ir laisvai įvykdyti operaciją.

„Twitter“ nuotr./Miltonas Beardenas

Dar viena aprašoma įspūdinga operacija buvo vadinama GTTAW. Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje JAV palydovai nufotografavo eilę šulinių dangčių, leidusių manyti, kad sovietai nutiesė naują ryšio liniją tarp Maskvos ir branduolinių ginklų tyrimų instituto už miesto ribų.

CŽV agentas Jimas Olsonas netrukus slapta įšliaužė į tunelį ir telefono linijai uždėjo „apykaklę“. Amerikiečiai informaciją iš šulinių rinko visus penkerius metus, kol galiausiai sykį iš po žemės ištrauktos juostos pasirodė esančios tuščios.

15min nuotr./15min rengia knygų apie Rusiją recenzijų ciklą.

Anot M.Beardeno, iki šiol nežinoma, ar duomenys nebuvo surinkti dėl techninio gedimo, ar dėl KGB kaltės.

Panašiai CŽV dirbo ir Rytų Vokietijoje – prie karinių bazių agentai palikdavo batų dėžutės dydžio sensorius, kuriais buvo stebima, ar sovietų tankai nėra mobilizuojami ir ar jie nejuda Vakarų link. Žinia, NATO ir Sovietų Sąjungos konflikto tikimybė devintajame dešimtmetyje buvo aptarinėjama gana plačiai.

CŽV agentai žiūrėjo CNN

„Pagrindinis priešas“ kupinas amerikiečiams dirbusių sovietų pareigūnų – „kurmių“, kuriuos KGB demaskavo ir nušovė, pamąstymų.

Vienas tokių dvigubų agentų buvo armijos generolas Dmitrijus „Top Hat“ Poliakovas. Iki šiol manoma, kad D.Poliakovas buvo vienas pačių svarbiausių JAV agentų Sovietų Sąjungoje.

„Tą pačią akimirką, kai jis 1985 metų liepos 6 dieną buvo suimtas, Poliakovas iškart suprato, kad ilga jo kelionė pagaliau baigėsi. Nebereikėjo daugiau slėptis ir su baime laukti, kol kas nors pasibels į duris. Jis niekada neatsiprašė ir nedejavo tardytojų akivaizdoje“, – rašo M.Beardenas.

VIDEO: Dmitrijaus Poliakovo areštas

Dmitrijaus Poliakovo areštas

Tokio pat likimo sulaukė dar mažiausiai 10 su CŽV kolaboravusių sovietų pareigūnų. Juos Maskvai išdavė KGB „kurmiai“ CŽV ir JAV Federaliniame tyrimų biure (FTB).

Kaip jau minėta, vienas tokių „kurmių“ buvo būtent FTB agentas R.Hanssenas, beje, išaiškintas ir sulaikytas tik po Sovietų Sąjungos griūties – gerokai vėliau nei A.Amesas.

„Twitter“ nuotr./Kremliui dirbęs FTB agentas Robertas Hanssenas

Savo ruožtu E.L.Howardas tiesiog sugebėjo nepamatytas pabėgti nuo jo namą stebėjusių FTB seklių ir per Suomiją pasiekti Maskvą.

Visos šios istorijos gniaužia kvapą – ypač liudijimas, kaip absoliučiai visą CŽV bendruomenę tiesiog pribloškė faktas, kad Sovietų Sąjunga subyrėjo vos ne per kelis mėnesius.

Istorija CŽV užklupo nepasiruošusią – kaip ir visi kiti, šnipai tiesiog žiūrėjo CNN.

Tiesa, ne toks įdomus antrasis knygos skyrius, kuriame tikriausiai pernelyg išsamiai pasakojama apie CŽV ir apskritai visų JAV operacijas Afganistane, kur SSRS devintajame dešimtmetyje pradėjo sukti paskutinę mirties kilpą.

Gana įprasta manyti, kad gėdingą Raudonosios armijos pasitraukimą iš Afganistano didžiąja dalimi nulėmė JAV sprendimas perduoti modžahedams sistemų „Stinger“.

Ir, taip, sovietai neteko daug sraigtasparnių, bet ne mažiau svarbus buvo ir paties Michailo Gorbačiovo bei jį apsupusių „liberalų“ apsisprendimas nedeginti milijardų rublių konflikte, kurio laimėti neįmanoma.