Reikia pripažinti, kad pastaraisiais metais Vakaruose priprasta rašyti ir leisti knygas grėsmingais pavadinimais apie V.Putino režimą Rusijoje. Dažniausiai beveik vien tik pavadinimai ir gąsdina – knygų viduje kokybiško turinio nedaug.
Tai nestebina: po 2014-ųjų, kai Rusija aneksavo Krymą ir sukėlė karą Rytų Ukrainoje, ir 2016-ųjų, kuomet įsikišo į JAV prezidento rinkimų kampaniją Donaldo Trumpo naudai, V.Putino pavardė Vakaruose linksniuojama skersai ir išilgai – juk be galo įdomu.
Bet, kaip dažniausiai ir būna, kiekybė toli gražu nereiškia kokybės.
Vengia ar tingi gilintis
Daugeliu kitų atžvilgių puikus „The Guardian“ žurnalistas Luke'as Hardingas įsijautė į toli siekiančius samprotavimus apie D.Trumpo darbą Rusijai knygoje „Collusion“ (jos rezencija čia), dar vieną panašią knygą – „Russian Roulette“ surezgė Davidas Cornas ir Michaelas Isikoffas.
Auditorija Vakaruose, spėjusi pamiršti Šaltąjį karą, apie šiandieninę Rusiją daug nežino ir nori žinoti daugiau.
Nors žurnalistikoje labai pavojinga nesiekti žinoti daugiau, jie galbūt tiesiog jau yra apsisprendę, kad kuo puikiausiai suvokia, kodėl Rusija yra tokia, kokia yra – juk viskas paprasta!
Knygų, dokumentinių filmų ir rašinių žiniasklaidoje, žinoma, apstu, tačiau vakariečiai autoriai, regis, nujaučia, kad skaitytojai ar žiūrovai nuo išties gilios ir visapusiškos Rusijos politinės sistemos, kuri yra labai sudėtinga, daugiasluoksnė ir neapsiribojanti vien V.Putino kultu, pavargtų.
Kitas variantas: kad ir patys autoriai – žurnalistai, aktyvistai, politikai – nenori pernelyg gilintis į plačią niuansų paletę.
Nors žurnalistikoje labai pavojinga nesiekti žinoti daugiau, jie galbūt tiesiog jau yra apsisprendę, kad kuo puikiausiai suvokia, kodėl Rusija yra tokia, kokia yra – juk viskas paprasta!
Turbūt blogiausia, kai į beletristikos lankas patraukia mokslo bendruomenės nariai. A.Knight, dar 1993 metais parašiusi, daugelio kolegų teigimu, puikią Lavrentijaus Berijos biografiją, šįkart irgi numoja į akademikams būtiną neutralumo sąvoką ir užkuria politinio aktyvizmo variklį.
Rezultatas – išties prėskas. Knyga kažkiek naudinga tapo tik po fakto, kai jau šių metų kovą Anglijoje greičiausiai Kremliaus ar Kremliaus aplinkos nurodymu buvo apnuodytas buvęs Rusijos dvigubas agentas Sergejus Skripalis.
A.Knight surašo daugelį skambiausių panašių pasikėsinimų, beveik visais atvejais – sėkmingų.
Tendencija – dar ne faktas
Autorė jau įžangoje pagrįstai teigia, kad „Rusija tapo didžiule grėsme Jungtinės Valstijoms ir jų sąjungininkams“. Tai teisybė, bet A.Knight tuomet pradeda svarstyti ne apie geopolitines Kremliaus ambicijas, bet apie politines žmogžudystes, jos teigimu, vykdomas V.Putino užsakymu.
Ji, tiesa, iškart demaskuoja pati save: „Neteigiu turinti aiškių įrodymų, kad Putinas susijęs su visais šiais nusikaltimais, bet visi jie suformuoja akivaizdžią tendenciją.“
Savaime suprantama, mokslininkams reikia ieškoti įrodymų, o ne tendencijų. Tačiau A.Knight knygą, regis, siekiama įsprausti kuo daugiau užsakomųjų žmogžudysčių Rusijoje (ir svetur) į vieną fatalistišką sistemą. Jei tai metodologija, tuomet tai ir tragedija.
A.Knight pradeda nuo politinių susidorojimų sovietiniu laikotarpiu – suprask, tokios žmogžudystės tiesiog įaugusios į Rusijos politinę kultūrą. Daugiausia dėmesio skiriama Sergejui Kirovui ir Maksimui Gorkiui – juos esą nužudė įsakius Josifui Stalinui.
Problema – tai, kad abiem atvejais toks vertinimas neįtikina. Taip, S.Kirovas buvo nužudytas, bet ar tikrai J.Stalinas būtų taip ryžtingai susidorojęs su tais, kurie jį eliminavo? Jokių tvirtų įrodymų nėra ir dėl M.Gorkio mirties.
Abu šie atvejai – iškalbingas signalas visai knygai „Įsakymai žudyti“. Joje labai daug spekuliacijų, kurių nepasivarginama paremti įrodymais.
Logikoje – skylės
Įdomu ir gana keista tai, kad skyrusi dėmesio Sovietų Sąjungai A.Knight pereina tiesiai prie V.Putino eros – Boriso Jelcino valdžios dešimtmečio autorė neliečia.
Lieka neaišku kodėl, nes tuo laikotarpiu irgi buvo vykdomos politinės žmogžudystės. Tuo tarpu A.Knight kažkodėl nori sudaryti klaidingą įspūdį, kad tokie nusikaltimai prasidėjo tik V.Putinui atėjus į valdžią.
Įtariamieji buvo nuteisti, V.Putinas Sankt Peterburge jau nedirbo, o G.Starovoitovos nužudymas tuo metu buvo tik vienas iš daugybės šiame mieste.
Pati pirmoji byla, kurios imasi autorė, – Sankt Peterburgo politikės Galimos Starovoitovos nužudymas 1998 metais. Svarbu tai, kad V.Putinas tuo metu dar nebuvo nei premjeras, nei prezidentas.
Skyriaus pavadinimas – „Galina Starovoitova: Putino pirmoji auka?“ Klaustukas čia svarbu, nes A.Knight iškart pažymi, kad „mes dar nežinome, kas užsakė jos nužudymą“. Bet V.Putinas vis tiek paminimas, nors įrodymų – nulis.
Logika tokia, kad G.Starovoitovos nužudymas būtų buvęs naudingas V.Putinui politine prasme ir būtent todėl jis turėjo inicijuoti susidorojimą su politike.
Tačiau tokia logika silpna. Juk įtariamieji buvo nuteisti, V.Putinas Sankt Peterburge jau nedirbo, o G.Starovoitovos nužudymas tuo metu buvo tik vienas iš daugybės šiame mieste.
Panašiai priežasties ir pasekmės linija brėžiama ir kalbant apie daugiabučių sprogdinimus 1999 metais. Čia, tiesa, ženklų, kad Kremlius iš tikrųjų surengė sprogdinimus ar bent netrukdė jų įvykdyti, yra – apie juos, pavyzdžiui, rašė Davidas Satteris.
Kremliaus kritikai tvirtina, kad V.Putinas suorganizavo teroristinius išpuolius norėdamas sukelti paniką ir pateisinti nuožmias karines akcijas Čečėnijoje.
Bet tuomet įdomu, kodėl iškart po sprogdinimų jis išvyko į planuotą kelionę į Naująją Zelandiją, kaip tik rodydamas, kad nėra reikalo pulti į paniką?
Nuomonė – dar ne įrodymas
A.Knight pereina prie žurnalistų nužudymų į valdžią jau atėjus V.Putinui ir mini „dešimtis“ per jo pirmąją kadenciją eliminuotų žiniasklaidos atstovų. Tai paprasčiausiai nėra tiesa – tarptautinio Žurnalistų saugojimo komiteto duomenys yra tokie:
Remiantis šia statistika, per pirmąją V.Putino kadenciją prezidento poste Rusijoje buvo nužudyta 15 žurnalistų. Aišku, tai nėra gerai, bet tai ir nėra „dešimtys“ aukų, apie kurias rašo A.Knight.
Be to, autorė pati rašo, kad „šios bylos negali būti siejamos tiesiogiai su Kremliumi, nes aukomis tapo reporteriai, rašę apie korupciją skirtinguose Rusijos regionuose“.
Tiesa, priduriama, esą Maskva nedarė nieko, kad „pagerintų bendrą nebaudžiamumo atmosferą“. Bet ir vėl: ta pati lentelė rodo, kad atmosfera Rusijoje pagerėjo.
Rašydama apie daugelį nužudymų – Paulo Chlebnikovo, Boriso Nemcovo, A.Knight skaitytojo įtikinimui paprastai naudoja tą patį argumentą: aukos draugų ar artimųjų nuomonę. Vis dėlto vertėtų atsiminti, kad nuomonė – bičiulių, giminaičių ar „daugelio stebėtojų“ – dar nėra įrodymas.
Labiausiai įtikinantys knygos skyriai – apie buvusio Rusijos federalinės saugumo tarnybos agento Aleksandro Litvinenkos nunuodijimą radioaktyviuoju poloniu Londone. Juose A.Knight metodiškai, šaltai ir tiksliai išdėsto visas nusikaltimo aplinkybes, kurios iš tiesų priverčia neabejoti, kad A.Litvinenką nužudė Andrejus Lugovojus ir Dmitrijus Kovtunas.
Tačiau autorė netrukus vėl grįžta prie spekuliacijų. Prie politinių nužudymų ji, regis, norėtų priskirti ir Boriso Berezovskio savižudybę Jungtinėje Karalystėje 2013 metais – esą incidento aplinkybės neaiškios.
A.Knight leidžia sau svarstyti, kad B.Berezovskį galėjo nužudyti įsakius V.Putinui. Bet čia pat yra priversta pripažinti, kad šis režimo priešininkas buvo įklimpęs į skolas, ką tik pralaimėjęs bylą Romanui Abramovičiui ir proceso metu teisėjo pavadintas melagiu.
Be to, B.Berezovskis buvo nustojęs vartoti antidepresantus, policija nustatė, kad prieš jį nebuvo naudota jėga, o stebėjimo kameros neužfiksavo jokių įsibrovėlių. Taigi – kad B.Berezovskis nusižudė, liudija įrodymai.
V.Putinas – ne visagalis
Bendras knygoje „Įsakymai žudyti“ piešiamos Rusijos vaizdas – kaip šalies, kurioje absoliučiai niekas svarbaus neįvyksta be tiesioginio visagalio valdovo V.Putino dalyvavimo.
Tačiau rimti ekspertai jau kuris laikas įnirtingai bando paneigti Vakaruose populiarų įsivaizdavimą, kad Rusijoje prezidentas viską kontroliuoja. Šios šalies problemos susijusios ne tiek su jos stiprybe, kiek su begale jos trūkumų.
Knygą A.Knight užbaigia dar vienu keistu minčių verpiniu – nuo V.Putino režimo oponentų nužudymų ji pereina prie to, kad Rusija yra „pavojinga ir nenuspėjama priešininkė“. Bet kuo tai susiję?
Net jei autorė teisi ir Kremlius užsakė visas knygoje aprašomas žmogžudystes, tokie nužudymai neturi daug bendro su užsienio politika ir su tuo, ar Rusija yra, ar nėra grėsmė Vakarams.
Juk valstybė gali būti itin represyvi, bet tuo pačiu didelė Vakarų draugė – JAV daug metų rėmė fašistinius režimus Pietų Amerikoje, o ir dabar glėbesčiuojasi su pasiuntiniais iš Saudo Arabijos.
Privalu pridurti, kad Rusijoje per pastaruosius 26–27 metus buvo nužudyta iš tiesų daug žurnalistų, politikų, žmogaus teisių gynėjų. Kad V.Putinas – iš tiesų autokratas, pilietinę visuomenę spaudžiantis vis stipriau.
Situacija tikrai prasta. Tačiau problemos dėl politinių nužudymų Rusijoje prasidėjo kur kas anksčiau nei V.Putino era.
***
„Amazon“ internetiniame knygyne knyga „Įsakymai žudyti“ kietu viršeliu kainuoja 16,23 JAV dolerio. Elektroninės knygos kaina – 12,09 dolerio.
-
„Už Kremliaus sienų“: ką įrodo Luke'o Hardingo spėlionės bestseleryje „Collusion“?
-
„Už Kremliaus sienų“: skvarbus žvilgsnis į šiandienos Rusijos skaudulių istorines priežastis
-
„Už Kremliaus sienų“: S.Aleksijevič pamokos apie moterišką karo veidą ir rusų nacionalizmą
-
„Už Kremliaus sienų“: Maša Gessen – apie tai, kad totalitarizmas susigrąžino Rusiją
