Ar Rusija norėjo, kad JAV prezidento rinkimus 2016 metais laimėtų D.Trumpas? Tikriausiai. Tačiau tiksliau būtų sakyti, kad Kremlius nenorėjo, jog į Baltuosius rūmus įsikraustytų Hillary Clinton.
Ar Rusijos diplomatai bendravo su D.Trumpo kampanijos komandos nariais, o turtuoliui jau laimėjus rinkimus – su jo pereinamosios administracijos atstovais? Taip. Bet tarptautinėje diplomatijoje tokia praktika įprasta ir net reikalinga.
Ar dezinformacijos vilkelį įsukę Rusijos troliai veikė socialiniuose tinkluose prieš rinkimus – D.Trumpo naudai?
Taip, tačiau jau ne vienas ir ne du apžvalgininkai taikliai pastebėjo, kad reikėtų kalbėti apie rimtas spragas amerikiečių politiniame išsilavinime ir apskritai amerikietiškoje demokratijoje, jei jau manome, jog keli tūkstančiai nupirktų „Facebook“ skelbimų pakeičia viską iš esmės rinkimuose, abiem pusėms kainavusiuose milijardus dolerių.
JAV vykdomų net kelių tyrimų dėl galimo D.Trumpo kampanijos narių susimokymo su Rusija pabaigos dar nematyti.
O į tyrimus Amerikoje žvelgiama tradiciškai dvejopai – nė nereikia priminti, kad šalis beviltiškai susiskaldžiusi į itin šališkus dešiniuosius ir kairiuosius.
Primygtiniai sufleravimai
Karščiausi D.Trumpo rėmėjai nuomonės, esą teiginiai apie susimokymą su Rusija yra „melagingos naujienos“, nepakeistų, net jei JAV prezidentas atviru laišku padėkotų Vladimirui Putinui už neįkainojamą pagalbą laimint rinkimus.
Uoliausi kritikai gi yra kuo tvirčiausiai įsitikinę, kad suokalbio su Kremliumi būta ir kad su Maskva tarėsi pats D.Trumpas. Tokie politikai, žurnalistai, analitikai nė kiek neabejoja prezidento kalte ir šventai tiki, kad faktai tokias jų išvadas tik patvirtins.
L.Hardingas, knygą „Collusion: How Russia Helped Trump Win the White House“ pradėjęs rašyti pernai sausį, kai D.Trumpas buvo inauguruotas prezidentu, neabejotinai priklauso antrajai stovyklai – tai liudija pats knygos pavadinimas.
Deja, faktų, kad rinkimus Amerikoje laimėjo Rusija, nėra. Yra nemažai galbūt iš tikrųjų keistokų sutapimų, susitikimų, skambučių ir laiškų, bet tvirtų įrodymų – ne.
Taip, specialiojo prokuroro Roberto Muellerio tyrime jau atsiradusios pirmosios aukos. Bet D.Trumpo rinkimų kampanijos vadovu kurį laiką dirbęs Paulas Manafortas ir buvęs jo verslo partneris Robertas Gatesas kaltinami pinigų plovimu ir melavimu pareigūnams, o ne suokalbiu su Rusija.
Buvęs D.Trumpo patarėjas nacionalinio saugumo klausimais, generolas Michaelas Flynnas pernai irgi pripažino melavęs Federaliniam tyrimų biurui (FTB) apie savo pokalbius su Rusijos ambasadoriumi JAV. Bet ir tai nelygu susimokymui.
Šiais atvejais įdomu tai, kad anksčiau minimi asmenys kaltinami melavimu apie dalykus, kurie savaime nėra nusikaltimai. Tai nusikaltimai, kurių nebūtų, jei nebūtų tyrimo.
Kitaip tariant, įrodymų, kad D.Trumpo stovykla buvo (yra?) susimokiusi su Rusija, tiesiog trūksta.
Bet L.Hardingas daugiau nei 300 puslapių tekste primygtinai sufleruoja skaitytojui, kad D.Trumpas dar nuo sovietinių laikų yra Rusijos slaptųjų tarnybų agentas, ir signalizuoja (vėlgi nepateikdamas tvirtesnių įrodymų), esą D.Trumpas apskritai kone viską daro paklusdamas Kremliaus nurodymams.
„Fusion GPS“ dirba visiems, kurie moka pinigus
Centrinė knygos figūra – buvęs britų tarnybos MI6 agentas Christopheris Steele'as, kuris 2016-aisiais surašė dabar jau garsų 35 puslapių dokumentą apie tariamus D.Trumpo ir Rusijos ryšius.
Kas galėtų pamiršti skandalingiausią, tiesa, sunkiai įtikimą teiginį, kad D.Trumpas 2013-aisiais, kai viešėjo Maskvoje, pasamdė vietos prostitučių, kurioms pasakė nusišlapinti ant viešbučio „Ritz Carlton“ prezidentinio numerio lovos?
„Fusion GPS“ vadovas Glennas Simpsonas neslepia, kad specializuojasi vadinamojoje „opozicijos analizėje“ („opposition research“) ir dirba visiems, kas tik moka pinigus.
Ch.Steele'o parengti dokumentai – knygos stuburas. Bet L.Hardingui, regis, nekelia didesnių problemų tai, kad britas tuos duomenis – patikimus ir nelabai – apie D.Trumpą bei Rusiją rinko ne staiga susirūpinęs Vakarų, konkrečiai – JAV, demokratija, o pasamdytas Amerikos kompanijos „Fusion GPS“.
Ši privati bendrovė užsiima politiniais tyrimais. Į ją, norėdamas surasti purvo apie D.Trumpą, pirmiausia kreipėsi JAV dešiniosios pakraipos portalas „The Washington Free Beacon“, o vėliau, D.Trumpui laimėjus respublikonų pirminius rinkimus, kompanijos paslaugų prireikė H.Clinton ir Demokratų nacionaliniam komitetui.
„Fusion GPS“, kurios vadovas Glennas Simpsonas neslepia, kad specializuojasi vadinamojoje „opozicijos analizėje“ („opposition research“) ir dirba visiems, kas tik moka pinigus, savo ruožtu pasamdė Ch.Steele'ą.
L.Hardingui šis britas – tikras didvyris. Autorius su pasimėgavimu, tiesa, neišvengdamas daugžodžiavimo, aprašo kiekvieną įdomesnę – toli gražu nebūtinai atitinkančią tikrovę – Ch.Steele'o parengtos dosjė dalį.
Tačiau kodėl tuomet bent kontekstui nepateikiama informacija, kad „Fusion GPS“ vadovas G.Simpsonas yra ganėtinai glaudžiai susijęs su Kremliaus balsus JAV garsinančiais lobistais Rinatu Achmečinu ir Natalija Veselnickaja?
Aišku, galbūt tuomet nebūtų ir šios knygos, bet faktas toks, kad N.Veselnickaja ir R.Achmečinas 2016 metų birželį dangoraižyje „Trump Tower“ dalyvavo garsiajame susitikime su Donaldu Trumpu jaunesniuoju, kuriam buvo pažadėta H.Clinton kompromituojančių duomenų.
N.Veselnickaja ir R.Achmečinas Amerikoje stengiasi pasiekti, kad būtų atšauktas Magnickio įstatymas, nuo 2012 metų baudžiantis žmogaus teisių pažeidėjus Rusijoje.
Ir būtent šių lobistų pasamdytas G.Simpsonas ėmė veikti prieš patį Magnickio sąrašo iniciatorių – Kremlių siutinantį finansininką Williamą Browderį. Apie jį Vašingtone pradėta skleisti galybė neigiamos informacijos.
Argi ne pagrįstas būtų klausimas, kuo skiriasi dosjė apie D.Trumpą ir Rusiją nuo dosjė apie W.Browderį? Jis G.Simpsoną, beje, vadina „profesionaliu šmeižiku ir melagiu už pinigus“.
Teisybės dėlei, reikėtų pridurti, kad G.Simpsonas, kurio liudijimas Senate rugpjūtį buvo paviešintas tik šią savaitę, apie W.Browderį kalbėjo ne ką pagarbiau: „Pirmą kartą jį sutikau dar dirbdamas žurnalistu „The Wall Street Journal“. <...>
Tada jis man pamokslavo, kad Vladimiras Putinas nėra korumpuotas, kad jis – geriausia, kas galėjo nutikti Rusijai. Yra daugybė rašinių ir interviu, kuriuose jis garbina Putiną. O aš tuo metu jau tyriau korupciją Rusijoje.“
Bet jei vėl grįžtume prie R.Achmečino ir N.Veselnickajos apsilankymo „Trump Tower“ 2016-ųjų birželį, viešas faktas yra toks, kad G.Simpsonas ir prieš rusės teisininkės susitikimą su D.Trumpu jaunesniuoju, ir iškart po jo buvo su ja susitikęs.
Daug garnyro, mažai mėsos
L.Hardingas visgi į tokią klampią „Fusion GPS“ darbo specifiką – just business! – pernelyg nesigilina ir, regis, net piktdžiugiškai dėlioja sakinius taip, kad skaitytojui neliktų abejonių: juk D.Trumpu domėjosi šnipas, vadinasi, jis kaltas!
Šiuo atveju turbūt kaltas dažnai perdėtas žurnalistų žavėjimasis šnipais. Nors žvalgybininkų darbas gali būti ir monotoniškas, ir šališkas, žiniasklaidą pakeri pats amatas, pats įvaizdis – suprask, Ch.Steele'as yra tikras moralės dievas.
Šiam britui netgi skiriama pernelyg daug dėmesio – sužinome apie jo tėvus, vaikystę, išsilavinimą, apie tai, kur ir ką L.Hardingas su Ch.Steele'u gėrė.
Bet tai – garnyras, maskuojantis realybę, kad mėsos mažai. Toks garnyras, kai nuklystama nuo pagrindinės knygos tezės, kuri, kaip jau minėta, taip ir neįrodoma, ištęstais pasakojimais apie žmones bei įvykius, nesusijusius su „susimokymu“, nulemia tai, kad šis skaitalas išties lengvas, net spalvingas.
Jei, pavyzdžiui, per pastaruosius metus visiškai nesidomėjote politinėmis istorijomis iš už Atlanto ir nieko nežinote apie tyrimus dėl galimų D.Trumpo kampanijos atstovų ryšių su Rusija, L.Hardingo knyga gali būti naudingas gidas.
Bet tokiose „For Dummies“ tipo knygose paprastai pateikiami faktai, o ne insinuacijos. Gi L.Hardingas žaidžia išsijuosęs.
Pavyzdžiui, P.Manafortui atseikėjamas visas skyrius – vėlgi peršama mintis, kad Ukrainoje su buvusiu prezidentu Viktoru Janukovyčiumi dirbęs amerikietis tiesiog turi būti susijęs su Kremliumi.
Bet čia pat cituojamas Ukrainos diplomatas Olegas Vološinas, kuris teigia: „Manafortas Ukrainoje gynė JAV interesus. Gynė taip, kad Regionų partijoje juokauta, jog jis iš tiesų dirba Amerikai.
Jis rėmė Ukrainos integraciją į NATO ir į ES. Jis įspėjo Janukovyčių neuždaryti į kalėjimą Tymošenko. Jei ne Paulas, Ukraina po Rusijos padu būtų atsidūrusi daug anksčiau.“
Kas gi čia per disonansas? Susidaro įspūdis, kad L.Hardingas įvairiais klausimais be atsakymų ir nutylėjimais net pats leidžia suprasti, jog šis jo statomas kortų su D.Trumpo ir V.Putino atvaizdais namelis yra trapus bei be pamatų.
Technika, tiesą sakant, manipuliatoriams puikiai pažįstama: pateikti įtartinai skambantį faktą ar klausimą ir tuomet tiesiog palikti jį kyboti. Užuomina, žinoma, tokia, kad klausimas nė nereikalauja atsakymo, kad atsakymas akivaizdus.
Tačiau rimti tiriamosios žurnalistikos profesionalai – tikėkimės – suvokia, kad vien klausimų uždavimas asmens, apie kurį užduodami klausimai, kaltės neįrodo.
Buvęs sovietų saugumo šefas Lavrentijus Berija kartą diktatoriui Josifui Stalinui pareiškė: „Parodykite man žmogų ir aš surasiu jums nusikaltimą.“
R.Muellerio tyrimas platus ir tikrai kaip nors baigsis – bet, ko gero, ne kaltinimais dėl susimokymo su Rusija.
Paranojiškas egoistas D.Trumpas yra pats didžiausias savo paties priešas ir tikrai gali iš R.Muellerio sulaukti kaltinimų dėl trukdymo teisingumui – po fakto. Bet šiuo atveju D.Trumpui Rusijos pagalbos iš Rusijos nė nereikia.
* * *
L.Hardingo knygą minkštu viršeliu anglų kalba interneto knygyne „Amazon“ galima nusipirkti už 10,17 JAV dolerio. Elektroninė versija „Kindle“ knygyne kainuoja 18,74 dolerio.
