Šiuolaikinėje visuomenėje, ypač – JAV, įvykiai veja vienas kitą. Tad turbūt šiandien jau sunku prisiminti, kad prieš kelerius metus Amerikos žiniasklaida aktyviai rašė apie Rusijos kišimąsi į 2016-ųjų prezidento rinkimus.
Straipsniai mirgėjo pirmuosiuose puslapiuose, žvalgybos atstovai vienas po kito niūriai skelbė, kad Kremlius tikrai dirbo Donaldo Trumpo naudai. Vyko ir oficialus tyrimas, buvo skelbtas paslaptingas dosjė.
Bet tada prasidėjo grumtynės dėl D.Trumpo apkaltos. Ir koronaviruso pandemija. Ir ekonomikos griūtis. Ir protestai dėl rasizmo.
Primena primirštą temą ir problemą
Dar neseniai dominavusi tema – Rusijos kišimasis į rinkimus – pasitraukė iš pirmojo plano. Tai nenuostabu, nors padėjo ir nieko ypatingo neišaiškinęs specialiojo prokuroro Roberto Muellerio tyrimas, kurio ataskaita buvo išbraukyta.
Tiesa, yra žmonių, kurie pamiršti nenori. Vienas jų – JAV istorikas ir tarptautinių santykių analitikas D.Shimeris.
Savo knygoje jis aiškina, kad Kremliaus pastangos paveikti Amerikos politiką buvo matomos jau prieš daug dešimtmečių, nors per Šaltąjį karą vyko ir atvirkštinis procesas – JAV sėkmingai ir slaptai darė įtaką ne vienos šalies politiniam gyvenimui.
Knygos autorius, negana to, išsamiai papasakoja, kodėl Rusijos kišimasis nebuvo išgalvotas – taip tvirtina D.Trumpas ir jo aplinka. D.Shimerio teigimu, Baracko Obamos administracija nesugebėjo pasipriešinti Maskvos užmačioms – tai jam pasako patys už rinkimų saugumą atsakingi pareigūnai.
„Mes manėme, kad esame labai geroje situacijoje ir kad niekas nebandys taip elgtis Jungtinėse Valstijose. Bet klydome“, – pripažino buvęs JAV valstybės sekretoriaus pavaduotojas Anthony Blinkenas.
Knyga aktuali ir šiandien, kai D.Trumpas žaibuoja isteriškais pareiškimais, esą per Joe Bidenui pralaimėtus rinkimus balsai buvo skaičiuojami netiksliai. Į rinkimų saugumą – bent jau taip teigiama – šįkart buvo investuota daug, ir pareigūnai tikina, kad pažeidimai labai smulkūs, negalintis pakeisti rinkimų baigties.
Vis dėlto šiandien jau aišku, kad 2016-aisiais Rusijos programišiai buvo įlindę į atskirų valstijų kompiuterių sistemas ir galėjo pakeisti rinkimų rezultatus. To nedarė, nes, regis, tik siekė parodyti ką gali – bet galbūt šiemet situacija pasikeitusi?
CŽV aktyviai kišosi į rinkimus
Knygoje šaltinių gausu. Remiamasi ir archyvais (tiek JAV, tiek Rusijos), tiek pokalbiais su buvusiais aukšto rango abiejų pusių žvalgybininkais.
Istoriją D.Shimeris pradeda nuo ką tik valdžią iš caro perėmusių bolševikų, kurie greitai suprato, kad nori skleisti sovietinę ideologiją, ir pradėjo finansuoti panašias organizacijas kitur pasaulyje.
Iškart po Antrojo pasaulinio karo Josifas Stalinas įsakė suklastoti demokratinius rinkimus Lenkijoje, Čekoslovakijoje, Vengrijoje ir Rytų Vokietijoje.
Savo ruožtu Vašingtonas ilgokai atsiliko. Tik 1948 metais žvalgybininkai gavo formalų leidimą slaptai veiklai Italijoje, kur vyko svarbūs rinkimai.
JAV viešai paskelbė, kad Italija negaus lėšų pagal Marshallo planą, jei laimės SSRS palanki koalicija. Be to, pranešta, kad Komunistų partiją remiantys italai nebus įleidžiami į Ameriką.
Savo ruožtu privačiai JAV centrinė žvalgybos valdyba (CŽV) finansavo propagandą, kuria gąsdino italus komunistais. Amerikiečiai taip pat finansiškai rėmė konkrečius politikus ir padengė rinkėjų mobilizavimo kampaniją.
Kai krikščionys demokratai užtikrintai nugalėjo, Vašingtonas save pasveikino – juk išgelbėjome Italijos demokratiją! Ši operacija tapo pavyzdine kitoms intervencijoms – Lotynų Amerikoje ir Azijoje. D.Shimeris plačiai aprašo amerikiečių veiksmus Čilėje, Japonijoje.
JAV centrinė žvalgybos valdyba (CŽV) finansavo propagandą, kuria gąsdino italus komunistais. Amerikiečiai taip pat finansiškai rėmė konkrečius politikus ir padengė rinkėjų mobilizavimo kampaniją.
Tada tai tarsi buvo pateisinama – vyko Šaltasis karas, kurio dalyvės, JAV ir SSRS, grūmėsi dėl įtakos pasaulyje. Amerikoje manyta, kad kairuolius reikia sutramdyti, o KGB rėmė kandidatus, kurie būtų Maskvos draugai tarptautinėje arenoje.
Tiesa, sovietų ambicijos greitai išsipūtė – jie bandė paveikti rinkimus ir pačiose JAV. Pavyzdžiui, Nikita Chruščiovas 1960 metais laiške ragino Adlai Stevensoną rinkimuose kovoti su Richardu Nixonu (A.Stevensonas pagalbos atsisakė).
Sovietų žvalgybininkai taip pat stengėsi kenkti tokiems vanagiškiems politikams kaip R.Nixonas, Henry Jacksonas ir Ronaldas Reaganas. Kremlius Amerikoje sėjo melagingas naujienas apie rasizmą, nes tikėjo: „Didžiausia Amerikos silpnybė – jos įvairumas.“
Žinojo, bet reagavo per vėlai
Šia įdomiausia knygos dalimi D.Shimeris akivaizdžiai nori pasakyti, kad 2016-aisiais V.Putino režimas jau žinojo, ką daryti – tereikėjo KGB praktiką pritaikyti skaitmeniniam amžiui.
V.Putinas, kaip ir buvę SSRS vadovai, siekė pakenkti priešiškam kandidatui (Hillary Clinton, – red.), padėti draugiškam (D.Trumpui, – red,), o plačiąja prasme – pagilinti Amerikos susiskaldymą ir priversti amerikiečius nepasitikėti demokratija.
Žinant, kad dabar, kai D.Trumpas šaukia apie iš jo neva pavogtą pergalę jau 2020-ųjų rinkimuose, juo tiki daugiau nei pusė respublikonų rinkėjų, tikriausiai reikia konstatuoti, kad tokia taktika duoda vaisių.
Apie Kremliaus trolius tviteryje ir feisbuke jau rašyta ne kartą ir ne du – kaip ir apie programišių nuotykius Demokratų partijos nacionalinio komiteto serveriuose. Paviešinti elektroniniai laiškai labai pakenkė H.Clinton.
Vis dėlto svarbiausia, kad JAV žvalgyba, o ir pats prezidentas B.Obama, apie Rusijos kišimąsi žinojo dar gerokai iki rinkimų. Čia D.Shimeris negaili kritiškų pastabų – tiesa, kalbintų aukštų pareigūnų lūpomis.
B.Obamos administracijos pareigūnai netikėjo, kad V.Putinas gali išdrįsti. Bet kai pamatė, kad išdrįso, pirmieji sumirksėjo – ir pavėlavo.
D.Shimeriui apie perdėtą administracijos atsargumą drąsiai kalbėjo buvęs CŽV direktorius Davidas Petraeusas: „Bendrąja prasme administracija buvo atsargi. Tai buvo administracija, kuri nesiėmė veiksmų peržengus raudonąją liniją.“
B.Obamos valdymo metų gynybos sekretorius Leonas Panetta irgi neieškojo žodžio kišenėje: „Kuo atsargiau elgėsi Obama, tai mūsų priešai buvo tikresni, kad juo galima pasinaudoti.“
JAV žvalgyba Baltiesiems rūmams pranešė, kad Rusijos programišiai turi galimybę redaguoti jau atiduotų balsų skaičių arba ištrinti tūkstančius rinkėjų iš duomenų bazių.
Sutikite, tokie prezidentą dažnai mačiusių pareigūnų vertinimai brutalūs. Ir, taip, B.Obama įspėjo V.Putiną nesikišti, o po rinkimų ir D.Trumpo pergalės paskelbė Rusijai sankcijų – bet tylėjo, kai reikėjo veikti, t. y., jau 2016-ųjų vasarą.
Beje, tų metų rugpjūtį JAV žvalgyba Baltiesiems rūmams pranešė, kad Rusijos programišiai turi galimybę redaguoti jau atiduotų balsų skaičių arba ištrinti tūkstančius rinkėjų iš duomenų bazių taip užkertant kelią jiems balsuoti.
Ką gali žinoti – galbūt Kremlius rado būdą taip ir padaryti bei nepalikti jokių pėdsakų. Juk D.Trumpo pergalę iš esmės nulėmė 80 tūkst. balsų Mičigane, Pensilvanijoje ir Viskonsine.
Šiais metais kišimosi oficialiai nepastebėta, o J.Bideno persvara prieš V.Putiną ir šiose svarbiausiose valstijose didesnė. Bet abejonių rinkimų sąžiningumu jau pasėta – o kol D.Trumpas triukšmauja, Kremliuje geriamas šampanas.
