Esate kiek vyresni ir mėgstate miuziklo žanrą? Tuomet galbūt 2017-aisiais lankėtės į Lietuvos miestus atvežtame miuzikle „Junona ir Avos“.
Šiuo metu tai vienas ilgiausiai pasaulyje statomų miuziklų, o pasakoja šis kažkur per vidurį tarp „Eugenijaus Onegino“ ir „Madam Baterflai“ atsiduriantis spektaklis būtent apie N.Rezanovo ir Conchitos Arguello meilės istoriją.
„Junona ir Avos“ sceną pasiekė dar gūdžiu sovietmečiu ir žiūrovus traukė komunistiniam rojui neįprastais siužetais bei, aišku, Napoleono laikų nuotykių ieškotojo N.Rezanovo ir ispanų misijos San Fransiske pažibos Conchitos romanu. Be abejo, pasmerktu nesėkmei.
Istorija SSRS tapo beprotiškai populiari – yra ir imperinės Rusijos ambicijų, ir, žinoma, meilės. Miuzikle skambančių kūrinių albumą nusipirko 10 milijonų žmonių.
Visa bėda – tikroji istorija, kurioje meilės greičiausiai labai nedaug, skirtingai nei racionalių, pragmatiškų paskaičiavimų.
Įspūdingas absurdas
O.Matthewsas, buvęs savaitraščio „Newsweek“ biuro Maskvoje vadovas, dar vienos knygos „Stalino vaikai“ autorius, nuveikė milžinišką darbą – painias intrigas ir klystkelius Rusijos Amerikoje atkurti ir sudėlioti į daugiau ar mažiau rišlų pasakojimą neturėjo būti lengva.
Bet įmanoma. Jei pabandytume apibūdinti istoriją trumpai, turėtume teigti, kad N.Rezanovas buvo pašėlusią svajonę turėjęs ir net caro įsakymų vengęs vizionierius, norėjęs išplėsti rytines Rusijos imperijos sienas iki pat vakarinės dabartinių JAV pakrantės – nuo Aliaskos iki pat Meksikos.
N.Rezanovas šioje knygoje – įspūdingas, bet ir kupinas absurdo. O O.Matthewsas pasistengia kaip įmanoma dažniau parodyti, kiek daug absurdo šiame caro kareivyje būta.
Aišku, N.Rezanovo idėjoje logikos tikrai buvo. Rusija jau buvo įkėlusi koją į Aliaską, kuri padėjo imperijai prekiauti kailiais – ne veltui tiek jauna JAV valstybė, tiek britai, tiek prancūzai ties tais krantais šniukštinėjo jau kelis dešimtmečius.
O.Matthewsas skiria labai nemažai dėmesio caro rūmų Sankt Peterburge intrigoms ir elito pasistumdymams.
O N.Rezanovui 1799-aisiais pavyko įtikinti carą Pavelą I duoti leidimą įkurti Rusijos Amerikos kompaniją, įsteigtą pagal garsiosios – ir Londonui labai pelningos – Britų Rytų Indijos kompanijos modelį.
O.Matthewsas, tiesą sakant, skiria labai nemažai dėmesio caro rūmų Sankt Peterburge intrigoms ir elito pasistumdymams. Pasakojimas nuo to kiek nukenčia, o prie kulminacijos – manevrų Aliaskoje ir Kalifornijoje – artėjama labai jau lėtai.
Nesisekė nei kelionė, nei diplomatija
Ir vis dėlto – įpusėjus knygai ir jau pasikeitus imperatoriui (Rusiją jau valdė Aleksandras I) N.Rezanovui pavyksta suorganizuoti kelionę aplink pasaulį turint tikslą užmegzti prekybinius ryšius su kitomis šalimis ir, aišku, išplėsti Rusijos valdas Ramiojo vandenyno pakrantėje.
Su, žinoma, gausia palyda N.Rezanovas įsėdo į laivą „Nadežda“ ir per Braziliją bei Havajų salas išplaukė į tolimąją Ramiojo vandenyno šiaurę. Jis didžiavosi savąja misija.
Bet planas nenusisekė. N.Rezanovas ir laivo kapitonas Adamas Johannas von Krusensternas vis kivirčijosi nenustatydami, kas vadovauja, o įgula ėmė vis labiau nekęsti ekscentriško ir viskuo besiskundžiančio Nikolajaus.
Sankt Peterburge monarchų palankumą užsitarnavęs N.Rezanovas, kaip rašo O.Mathewsas, vandenyje susidūrė su gerokai aršesniu laivo kapitonu. Be to, nesiklijavo ir diplomatija.
Gal ir nenuostabu – atplaukęs į tuo metu beveik nuo viso pasaulio užsidariusią Japoniją, svečias parengė vietiniams savotiškus lankstinukus, kuriuose arogantiškai skelbė: „Rusija užima pusę pasaulio ir yra pati didžiausia imperija.“
Japonai atsisakė ne tik prekiauti su Rusija, bet ir priimti caro dovanas. N.Rezanovui teliko stipriai sugriežti dantimis.
Toliau – desperatiška kelionė į apgailėtinus Rusijos Amerikos kaimelius. Jis su kitais ekspedicijos dalyviais Naujajame Archangelske (dabar Sitka, – red.) išvydo badą, ligas ir besaikį gėrimą. Galiausiai pasukta į pietus, Kalifornijos ir žaviosios 15-metės Conchitos link.
Spalvingesni personažai
Istorija komplikuota – kaip jau minėta, O.Matthewsui reikėjo paplušėti norint ją sudėlioti į skaitomą masę. Pavyzdžiui, vien kontekstui – pasakojimams apie rusų prekybą kailiais ir Rusijos Amerikos kompaniją – reikia daugiau nei 100 puslapių.
Vis dėlto pagrindinė kliūtis sklandžiam skaitymui – pats knygos herojus N.Rezanovas, kuris tarsi ir įdomus, bet tuo pačiu vis prasprūstantis ir neapčiuopiamas. Jis vietomis vertas neapykantos, o kitur – užuojautos, nes kiti personažai spalvingesni.
Vienas jų, nors minimas trumpai, – grafas Fiodoras Tolstojus, garsiojo rašytojo Levo dėdė, bet taip pat meilužis ir aistringas dvikovų gerbėjas. Havajuose F.Tolstojus pasirūpino tatuiruotėmis ant rankų, nugaros ir torso.
Laivo mokslininkas Georgas Heinrichas Langsdorffas kelionės metu rašė dienoraštį, kuriame ir iliustravo ekspediciją smagiais piešinėliais, ir keikė – ką gi daugiau? – N.Rezanovą.
F.Tolstojus tapo įkvėpimu Dolochovui knygoje „Karas ir taika“ ir „demonui“ Repetilovui vienoje Aleksandro Gribojedovo pjesėje.
Kiti dėmesio verti herojai – „Sibiro karalius“ Grigorijus Šelikovas, Aliaską prisijaukinti be baimės bandęs Aleksandras Baranovas, kurio vardu pavadinta viena sala.
Įdomesnis nei N.Rezanovas net laivo mokslininkas Georgas Heinrichas Langsdorffas, kelionės metu rašęs dienoraštį, kuriame ir iliustravo ekspediciją smagiais piešinėliais, ir keikė – ką gi daugiau? – N.Rezanovą.
Sankt Peterburgo pastarasis jau nebeišvydo, nors ten jo buvo laukiama kaip didvyrio. Pakeliui į imperijos sostinę N.Rezanovas mirė Krasny Jare (dabartiniame Krasnojarske, – red.).
Savo ruožtu Conchita, kuri iš tiesų buvo susižadėjusi su N.Rezanovu, taip niekada ir nesusituokė – ji prisijungė prie dominikonų vienuolių.
Kaip patikina daug dokumentų ir liudijimų išnagrinėjęs O.Matthewsas, roko operos verta meilė Kalifornijoje greičiausiai nesužibo. N.Rezanovo laiškai liudija komercinius interesus, o Conchita rusą, ko gero, matė kaip bilietą į civilizaciją – Kalifornija tada buvo labai nuobodi.
Deja, Conchita nepamatė nei Sankt Peterburgo, nei net Irkutsko šviesų. Užtat gavo roko operą.